Iš kritikos žiniasklaidoje praėjusią savaitę paskelbtam popiežiaus emerito komentarui apie Bažnyčią ir seksualinio išnaudojimo skandalą atrodo, tarsi jis buvo pasmerktas dėl pirmųjų eilučių, toliau net neskaičius. Pats Benediktas XVI sakė siekęs glaustai pateikti bendrą visuomeninį kontekstą. Jis pradedamas nuo septintajame dešimtmetyje kilusios seksualinės revoliucijos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, nes seksualinis išnaudojimas ir pedofilija egzistavo ir anksčiau, taip pat yra žinoma, kad net Bažnyčioje pasitaikydavo išnaudojimo atvejų ir prieš 1960-uosius metus. Taigi išsyk kyla pasipiktinimas. Regis, kad ir vėl atsakingieji (buvę ir esami) nesuvokia tikrovės. Regis, kad jie vis dar nenori sąžiningai spręsti problemos.

Visgi, jei skaitysime apybraižą be išankstinių emocijų, įžvelgsime dvi svarbias subtilybes.

Pirma. Kalbame ne apie pirmąjį atvejį istorijoje, kai kunigas padarė seksualinį nusikaltimą ir ne apie tai, kaip apskritai Dievo tarnas gali šitaip siaubingai nusikalsti. Kalbame apie seksualinio išnaudojimo krizę Bažnyčioje. Apie tai, kaip susiklostė tokia klaiki situacija, kaip seksualinis išnaudojimo mastas tapo toks neįsivaizduojamai didelis ir plačiai paplitęs. Man regis, turint mintyje žmonių jautrumą šios temos atžvilgiu, reikėjo tai apybraižoje kur kas aiškiau pasakyti.

Antra. Popiežiaus emerito teigimu, pedofilija buvo normalizuota kaip seksualinės laisvės rezultatas. Pats susimąsčiau apie to rimtumą tik praėjusių metų rudenį kalbėdamas su bičiuliu. Sužinojau, kad aštuntajame–devintajame dešimtmetyje pedofiliją įteisinti siekė net politinės partijos. Pasirodė absurdiška, todėl tikrinau faktus ir atradau, kad net ir šiandien veikia „Šiaurės Amerikos Vyrų/berniukų meilės“ asociacija.

Šios istorinės įžvalgos yra reikšmingos ir praturtina problemos suvokimą. Mano galva, pirmoji Benedikto XVI esė dalis gera – įdomi skaityti ir suteikianti naujų žinių – tačiau antroji kelia sunkumų.

EPA nuotrauka

Popiežius emeritas deramai kalba apie tiesioginį ryšį tarp visuomeninio konteksto ir bėdų Bažnyčioje, nes visi kunigai, vienuoliai ir vienuolės, prieš įstodami į seminariją ar kongregaciją, buvo sekuliaraus pasaulio dalis. Jiems didelę įtaką turėjo ir turi bendroji kultūra, kurioje jie augo. Tai visiškai normalu. Kai visuomenėje vienos praktikos imamos laikyti atgyvenusiomis ir jų vietą užima kitos, laiko dvasia įsiskverbia ir į klierikų bei pašvęstųjų formaciją. Viena vertus, per juos pačius. Kita vertus, per bendruomenes, kurios nori prisitaikyti prie laiko dvasios. Taigi galiausiai religinės bendruomenės perėmė nemažai visuomenėje vyravusių tendencijų – tiek gerų, tiek blogų.

Dėl Benedikto XVI pasirinkto rašymo būdo gali susidaryti neteisingas įspūdis, kad popiežius emeritas kaltę dėl dabartinės Bažnyčios krizės suverčia homoseksualumui. Išsyk po pastabos apie kunigų formacijos nuosmukį jis kalba apie nelabai slaptų homoseksualių kunigų klikų radimąsi.

Nors tai tiesa, ir pats buvau to liudininkas dviejose skirtingose šalyse, nėra jokio tiesioginio ryšio tarp homoseksualumo ir seksualinio išnaudojimo. Ir Benediktas XVI nesako, kad yra. Svarbu į tai atkreipti dėmesį ir pakartoti: buvimas gėjumi nelemia nepilnamečių seksualinio išnaudojimo. Tai lyg ir prieštarauja daugelio žmonių įsivaizdavimui, nes dauguma kunigų seksualinių nusikaltimų įvykdyti prieš mažamečius ir vyriškos lyties jaunus paauglius. Taigi tai nėra vien tik pedofilijos ar vien tik homoseksualumo problema, kaip daugelis mano. Anot skirtingų ekspertų, seksualinė orientacija nėra lemiamas seksualinio išnaudojimo veiksnys.

Nors ir sutinku su tuo, ką rašo Benediktas XVI, man jo tekste stinga domėjimosi aukoms padaryta žala. Šis stygius ryškiausias antros apybraižos dalies pabaigoje, kai rašoma, kad svarbiausia – apginti tikėjimą. Negaliu su tuo ginčytis, tačiau būtina atsižvelgti protu ir ypač širdimi į tai, kad tikėjimas ir jo perdavimas buvo apgadintas dėl šiurpių nusikaltimų prieš nepilnamečius.

Prieš mažutėlius, kurie dar tik vystėsi, mokėsi apie gyvenimą, meilę, santykius, tikėjimą. Nusikaltėlių kunigų žiaurumas sugriovė ne tik jų tikėjimo dovaną, bet ir gyvenimus, iškraipė jų draugystės, meilės, saugumo suvokimą. Vaikai buvo sužeisti į pačią asmens šerdį. Neatsižvelgimas į aukų tikrovę – rimtas apybraižos trūkumas, dėl kurio daugelis žmonių svarsto, ar Bažnyčia visgi turi širdį.

Šventoji Motina Bažnyčia tikrai turi širdį ir popiežius emeritas atskleidžia šiuos faktus trečiojoje esė dalyje, kur kalba apie išeitis. Jis atskleidžia savo jausmus ir kad seksualinio išnaudojimo skandalas yra siaubingas, koks begali būti. Pasibaisėjimo juo labai daug, tik jis ne toks aiškus.

Lažinuosi, kad dauguma žmonių to nepastebėjo dėl dviejų priežasčių. Pirma – komentaras yra labai ilgas ir daugelis turbūt jo neperskaitė iki galo. Antra priežastis yra dvipusė. Viena vertus, didžioji dalis žiauraus skandalo pasmerkimų yra išbarstyti visame tekste, prie jo prieinama tik galutinėje dalyje, bet net ir joje skandalas tarsi pridengtas šydu. Kita vertus, pagrindinis trečiosios dalies akcentas – aistringai šauktis Dievo būti mūsų gyvenimo pagrindu. Šis šauksmas skirtas ne tik plačiajai visuomenei, labiausiai – kunigams. Tai stipriai pabrėžta. Nors daugumoje teksto apibendrinimų, skirtų aukoms, pabrėžiama tikėjimui padaryta žala, ji nėra savaime aiški, reikia skaityti tarp eilučių. 

Benediktas XVI teisingai įžvelgia, kad pagrindinė šio paplitusio žvėriškumo priežastis yra mūsų nesugebėjimas – kolektyviai ir asmeniškai – išlaikyti Dievą visa ko centre. Pavertėme Jį savo asmeniniu reikalu. Pagal apibrėžimą, nuodėmė yra nusigręžimas nuo Dievo. Šia įžvalga popiežius emeritas ir toliau lyg išmintingas ir patyręs mokytojas mus siekia vesti į tiesą ir šviesą.

Visi nori paprasto atsakymo į klausimą, kaip tokia krizė galėjo kilti, bet niekas nenori priimti šio paprasto paaiškinimo: kai Dievas yra mūsų pagrindas, nebelieka klerikalizmo puikybės, mūsų veiksmai tvirtai šaknijasi esminiuose moralės principuose, suvokiame kiekvieno asmens trapumą bei vertę ir todėl elgiamės pagarbiai, kitų neišnaudodami. Negaliu ginčytis su šiais popiežiaus emerito teiginiais, tik norėčiau kad daugiau dėmesio ir rūpesčio būtų teikiama nukentėjusiųjų tikrovei, jų berods niekad nenukrentančiai naštai ir visą gyvenimą trunkančiam skaumui.

Teksto autorius yra brolis Dovydas iš Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno. Tekstą iš anglų kalbos vertė Rosita Garškaitė.