Kadras iš rež. Eimanto Belicko filmo „Tumo kodeksas“ (2018 m.).

Filmo recenzija perpublikuojama iš antrojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“numerio. Visą filmą pažiūrėti galima LRT portale

Kai lietuviško dokumentinio filmo pradžioje mokiniai, lengvai paprunkštavę, darosi asmenukę su aktoriumi, persirengusiu Vaižgantu, į galvą iškart šauna paralelė su ne visai aiškaus aktualumo lauko reklama: „Būk kaip Čiurlionis – studijuok Lenkijoje“. Ir ką mokiniai darys su ta asmenuke? Rodys tėvams, sakys: „Žiūrėk, tėveli, su kuo mus šiandien supažindino mokytoja“? Arba: „Duok, mamyte, man pinigų studijoms Lenkijoje, nes Čiurlionis, į kurio muziejų taip norėjai mane nusivesti, juk irgi ten mokėsi“?

Tokią sceną pamatęs atkuriamosios dokumentikos filme Tumo kodeksas (rež. Eimantas Belickas, 2018), neišvengiamai spėji: matyt, tai desperatiškas kūrėjų bandymas nors kažkiek suaktualinti pasakojimą, kuriame jaunimui aktualus galėtų pasirodyti nebent hipsteriškas Vaižganto (vaidina Ramūnas Cicėnas) akinių apvalumas. Toliau turbūt seks tamsiame muziejaus kamputyje sustatyti istorikas ir muziejaus skyriaus vadovės pavaduotojos pavaduotoja, kurie pasakos, koks Vaižgantas buvo kilnus kunigas, kiek daug jis jėgų atidavė lietuvybei ir koks svarbus jo indėlis į knygnešystės istoriją, o knygnešys, mieli vaikai, žinokite, yra bemaž vienintelis lietuviškas žodis, neišverčiamas į kitas kalbas.

Tačiau tokią banalybių ir aktualumo seką numatęs, vargu ar gali būti labiau neteisus: asmenukėmis prasidėjusi šiuolaikybės ženklų grandinė taip ir nenutrūksta per visą filmą. Nuo Maleišių kaimo Utenos apskrityje, kuriame likusios kelios sodybos, iki rinkimų: „O gal tai ir gerai. Negi tik Seimi gali žmogus dėl Lietuvos darbuotis“, – filme sako Vaižgantas, neišrinktas rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Tiesa, šiuo atveju tai gal labiau ne paralelė, o priešprieša su dabartimi, kai į politiką bando patekti tie, kuriems kitur nepasisekė, o frazė „dėl Lietuvos“ dažnai savo kelią pradeda ir baigia kaip rinkiminės kampanijos lozungas. Bet ne apie tai šis tekstas.

Kadras iš filmo „Tumo kodeksas“

Filmas be galo patraukliai parodo Juozo Tumo-Vaižganto, rašytojo, pedagogo, kunigo, spaudos darbuotojo asmenybę, jos dirbtinai nesakralizuodamas, nepaversdamas kilnesne už kitus. Kaip išgirsti sakant istoriką Egidijų Aleksandravičių, iš savo epochos amžininkų Vaižgantas išsiskyrė tuo, kad suvokė, jog norint būti laisvu, „negana išsivaduoti nuo svetimųjų ponų“, – jei nori būti laisvas žmogus, turi išsivaduoti nuo geismo valdyti kitus žmones. Laikais, kai mūsų poreikis valdyti kitus pasireiškia per nepertraukiamą darboholizmą, kai valdžios atstovai retai savo misiją apibūdina kaip „tarnystę“, o apklausos rodo nepasitikėjimą valdžios institucijomis, taip vis keldamos klausimus apie mūsų santykį su valdžia (kontroliuojantis jis ar pasitikintis?) ir apie mūsų pačių (ne)-gebėjimą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus, šita tezė skamba kaip aktuali iki skausmo.

„Lietuva su demokratija klupinėja kaip vaikas suaugusiojo batais“, – dar vienas vaizdinys, aktualus Vaižganto laikais, bet jei pavartosite šiais, niekas nė nepastebės, jog jo ištakos – visai kitame laike (galima cituoti vietoj banalesnių padejavimų, kad „jau ant ketvirtojo dešimtmečio slenksčio, bet vis dar pasiklydę demokratijos džiunglėse“. Prašom).

Tumo kodekse Vaižgantas atskleidžiamas ne tik kaip laisvas, nuo geismų valdyti išsivadavęs, bet ir paprastas, žemiškas, neapsimetinėjantis (jo žemiškumui pliusų prideda tai, kad kartais pasakotojo yra įvardijamas kaip tiesiog „Tumas“). Aktorius Rolandas Kazlas, įkūnijęs Vaižganto giminaitį diplomatą, Vasario 16-osios signatarą Petrą Klimą, pasakoja, kaip Paryžiuje – nors nežinąs, ar tai tiesa, – jis Vaižgantą nusivedė į kabaretą. Šios detalės savo subtiliu tonu toli gražu nepatvirtina „bedievio klebono, laisvamanio, liaudies išminčiaus“ etiketės, kuri neretai buvo klijuojama Vaižgantui. Vienodai paprastai filme pasakojama, kaip Vaižgantas žandarams iškepęs žąsies, taip išvengdamas suėmimo ar tremties dėl knygnešystės. Įsimena ir jo svarstymai, kad gal vynas ir ne toks blogis, jeigu Viešpats juo vandenį pavertė, gavus vyskupo susirūpinimą dėl jo „palinkimo“ į alkoholį. Čia veikiau atsiskleidžia sveikas protas, žemiškumas ir humoras, žiūrovą paliekantys Vaižganto pusėje, taip ir neatsiradus erdvės jį pasmerkti už vieną ar kitą krupniko taurelę.

Įsimena ir pokalbis apie religinę moralę, ir tai, kad Bažnyčia, „kad ir kaip netobulai veikia, bet veikia“, – ši diskusija nelabai pasistūmėjusi iki šiandien. Kazlas su Vaižgantą įkūnijančiu Cicėnu kalbasi apie Klimo ir Vaižganto laiškus, ir čia prajuokina svarstymas, ar religingas žmogus tikrai yra tas, kuris bažnyčioje ilgiausiai sėdi. Visai šalia, čia pat – itin sąžiningo kunigo vaizdinys, kuris net savo broliui, ištremtam už knygnešystės veiklą, nepalengvino dalios. „Dovanok, broli, galėjau ir kų kytų su čemadonu parsiųst Svėdasuosna, ale ne pagal sąžinį būt savą tykrų brolį išskyrt“, – sako Vaižgantas, leidžiantis, be kita ko, pajusti, koks tikras, o ne davatkiškas, jo religingumas ir kokia aukšta jo moralė.

Epizodas, kaip neturintis pinigų parapijietis už užpirktas mišias kunigui atneša gyvą paršelį, gal atgarsį šiandien rastų sunkiau ir, tiesą sakant, atrodo kiek perspaustas ir šaržuotas, tačiau labai vizualus, todėl bet kam – mokiniui, nemokiniui, Vaižganto nekentėjui ar mylėtojui – įsimins ilgam.

Kadras iš rež. Eimanto Belicko filmo „Tumo kodeksas“ (2018 m.).

Filmas apie Vaižgantą aktualus ne tik savo turiniu, bet ir šiuolaikiška, ne taip dažnai Lietuvoje sutinkama forma: atkuriamoji arba rekonstrukcinė dokumentika, kai pasitelkiamas pasakotojas, dalyvaujantis laikmečio realybėje, o ne užkadrinis balsas. Tumo kodekse pasakotojas veikiau yra ir aktorius, ir veikėjas viename. Kaip pasakotojas, pasitelkęs reporteriškas intonacijas, Cicėnas eina į svarbias vietas, ima to laikotarpio daiktus, nuo jų pučia dulkes: Maleišiai, Tumų sodyba, kur Vaižgantas gimė ir užaugo, Vileišių rūmai. Vaizdas nuolat kinta, keičiami planai, išnaudojamos visos „televizinės galimybės“, ir nėra nieko panašaus į tai, ką šaržuojame kaip lietuvišką kiną: tris valandas į kamerą atsuktos vienišos pievos smilgos.

Nuostabu žiūrėti, kaip žaidžiama planais: jei ir kalbinami istorikai, jie nebūtinai sustatyti muziejaus kampe ar prie muziejaus eksponatų: Vytautas Ališauskas eina kartu su pasakotoju, Egidijus Aleksandravičius su pasakotoju bare geria kavą ir dėvi, kaip aukštaičiai sakytų, „pufaikę“. O kameros dėmesį detalėms vainikuoja už Vileišių rūmų lango mirgantis tobulo grožio ruduo.

Filme, beje, labai sėkmingai pasitelkiamas brechtiškasis atsitraukimo efektas, kai kūrinys net ir nevaidina, kad yra filmas: viena iš priemonių, be montažo ar sąlygiškų dekoracijų, yra „flashbackinis“ pasakojimas, neleidžiantis mums iki galo įsijausti į personažą, ar rodomas beveik keliaek­ranis vaizdas.

Brechtiškasis atsitraukimo efektas pasireiškia itin vaizdžiai, kai Vaižgantas Valstybės teatre, sužinojęs, kad premjeroje apie knygnešius lankysis prezidentas Stulginskis, nutaria griebtis netikėto veiksmo: kreiptis į prezidentą ir prašyti, kad iš kalėjimo būtų paleistas buvęs šalies vadovas Antanas Smetona (atsisakęs mokėti dviejų šimtų litų baudą, skirtą jam kaip Vairo žurnalo redaktoriui). Vėliau Vaižgantas pasakys, kad vienintelė „iškada“, jog spektaklis dėl to jo išsišokimo buvo nutrauktas (o ne jam skirtos viešosios tvarkos pažeidimų nuobaudos). Smetona bus paleistas iš kalėjimo, bet visa tai konstruojama taip: Cicėnas kaip pasakotojas tai praneša prie teatro salės durų. Tuomet jas atveria, o ten jau – Cicėnas su peruku, vaidinantis Vaižganto kreipimąsi į viršutinėje ložėje sėdintį Stulginskį.

Dar efektyvesnis brechtiškasis epizodas, kai Ališauskas ir Cicėnas Vileišių rūmuose neva žiūri filmą, o jame rodomas Cicėno vaidinamas Vaižgantas, esą kalbantis Rusijos lietuvių Seime Petrograde, susiliejantis su tikrais archyvais, lygiai ties fraze „Valio, nepriklausoma Lietuva“.

Paties Cicėno vaidyba, beje, puiki, ir nors jo tiek daug, tiksliau pasakius – jo balsas praktiškai girdimas nuolat, – jis kažkokiu būdu sugeba nenusibosti: tai su peruku, tai be peruko; tai kalba bendrine kalba, tai aukštaitiškai (nors močiutės iš Aukštaitijos gal ir sakytų „pusiau skūsta, pusiau lūpta“, nes gali justi, kad Cicėnas gimęs ne Utenoje); tai su sutana, tai be jos. Lengvus nukrypimus nuo tarmės, jei tokių išties yra, atperka paprastas nepakylėtas ir ne teatrinis kalbėjimas, dar priartinantis Vaižgantą prie realybės ir leidžiantis juo iki galo patikėti.

Literatūros mokytojai šiame filme gal pasigestų Vaižganto kūrybos, bet atkuriamosios dokumentikos žanras, o gal tiksliau reikėtų sakyti, šitas konkretus filmas, tuo ir yra ypatingas. Kūrėjai nesistengia sugrūsti kuo daugiau visko: chronologine seka vardijamų gyvenimo įvykių, apipintų datomis, uždusintų iškiliais epitetais ar asmenybės kilnumo nedalomumu. Čia pasakojama apie gyvą žmogų su gyva istorija ir gyvu žmogiškumu. „Jam svarbiausia žmogus, o ne formali santvarka“, – kažkur filme prasitaria Ališauskas. Šitame filme jis irgi svarbiausias.

Tiesa, mano skoniui pabaigoje perteklinis yra moralas: iš kruopščiai išrankiotų citatų, patraukliai suaktualinto scenarijaus, įtikinančios vaidybos, tobulo kameros darbo jau ir taip aišku, koks laisvas, reikšmingas, sąžine besivadovavęs žmogus buvo Vaižgantas. Laisvas, bet ir atsakingas, su politine vizija, humoro jausmu, lengvais išsišokimais, bet kartu – itin besirūpinantis savo reputacija, gebėjęs rasti savo vietą visuomenėje, nepasimetęs kartais ribotos erdvės tarsi savaime kišamame vienišume. Nesusireikšminęs ir įsimenantis – toks, koks ir norėtum, kad šiandien būtų kiekvienas kunigas.

Kai ieškojau, kam galėjo nepatikti Tumo kodeksas, pralinksmino literatūros mokytojos Vidos Lisauskienės, su kuria po penkiolikos metų atkūrėme ryšį per feisbuką, citata. Ji sakė, kad ir mokiniams patiko Vaižganto kūriniai bei filmas apie jį: „Tų mokinių nesuprasi. Jiems ir Žemaitė patiko. Gal kad ten yra tikras gyvenimas. Jie pavargsta nuo tų gražių įvaizdžių, o ten gyvenimas grynais pavidalais“.

Sėdžiu ir svarstau, kad ir aš dabar norėčiau asmenukės su „gryno pavi­dalo“ Vaižgantu. Bet tikrai tiks ir tas su peruku – negrynas.

Naujasis židinys