Jolantos Klietkutės nuotrauka

Šiąnakt esame kviečiami džiaugtis kartu su dangaus angelų ir šventųjų miniomis! Nes „štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“ – skelbia Velyknakčio džiugioji giesmė! Kristus yra blogio ir mirties Nugalėtojas, mūsų Gelbėtojas, kuriuo džiaugiamės visa siela, visu protu, visa širdimi ir visomis jėgomis! Džiaugiamės, nes „šitoji naktis, viso pasaulio tikinčiuosius pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo, Kristų grąžina malonei ir šventųjų bendrijai!“

Kokia nuostabi šios nakties dieviškoji liturgija! Kaip Izraelis buvo grąžintas į Dievo artumą per perėjimą iš Egipto nelaisvės į Pažadėtąją žemę, taip ir mes šiąnakt, susirinkę prie Dievo Avinėlio stalo, esame išlaisvinami iš nuodėmės vergovės ir žengiame Pažadėtosios žemės link. Mūsų Naujasis Mozė – Jėzus Kristus – mus, dar tebekeliaujančius per šio gyvenimo dykumą, globoja, maitina, pagirdo ir kaip Gerasis Ganytojas veda į Tėvo namus („Mane Viešpats gano, man nieko nestinga!“).

Kokia pranašiška šios nakties liturgija! Ji byloja apie mūsų perėjimą iš tamsos į šviesą, kai užsidegame savo Krikšto žvakes nuo Kristų simbolizuojančios Velykų žvakės. Kai užsidegame savo užgesusias bei atšalusias širdis ir vėl tampame pasaulio šviesa! 

Velyknaktis. 2018 m. Rido Damkevičiaus nuotrauka

Šios nakties liturgija per Biblijos skaitinius byloja apie stebuklingą Dievo veikimą žmonijos istorijoje ir kviečia mus nebebūti kurtiems Dievo žodžiui ar akliems Jo nepaprastiems ženklams. Ji kviečia pereiti iš būsenos, kai mūsų akys yra tarsi migla aptrauktos ir išvysti Nugalėtoją, mūsų džiaugsmo priežastį, didžiąją Tiesą! 

Šios nakties liturgija byloja apie mūsų perėjimą iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės į šventumą, kai stebime neofitus (naujatikius), atgimstančius per Krikštą, ir kai patys atnaujiname savo Krikšto pažadus atsižadėdami piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių.

Galiausiai, šios nakties liturgija, kai priimsime Dievo Avinėlio Švč. Kūną ir Kraują, pranašiškai byloja apie mūsų perėjimą iš dvasinio alkio bei troškulio, iš mūsų sielos varganumo į nepaprastą apstumą, į nesuvokiamą laimę. Ji atspindi mūsų laukiančią amžiną puotą, kurią mums jau yra paruošęs Tėvas; tai, ko akis nematė, ko ausis negirdėjo, kas žmogaus į galvą nė neatėjo – tai paruošęs Jį mylintiems!

Bet vargas mums! Kaipgi mes savo jėgomis pereisime į Pažadėtąją žemę?! Kaip mums nepasimesti šioje dykumoje, nepasiklysti pasaulio tamsoje?! Kaipgi mums nenumirti iš dvasinio alkio ir troškulio? Kaip mums sugrįžti į Tėvo namus, į tą mūs laukiančią puotą?! Pasitikėkime Jėzumi, o ne savimi! Patikėkime Jam savo gyvenimą, leiskime Dievui kreipti mūsų valią ir kaip žydai dykumoje nemurmėkime prieš Dievą. Nes mums išties reikia Dievo, nes mes, vargšai žmones, patys niekaip nepasieksime tos Pažadėtosios žemės. Nes mūsų būsena yra kaip to kelyje sumušto keliauninko, palikto gulėti ir merdėti. Jei mes pripažinsime, kad mums reikia Dievo, Jo pagalbos, Jo meilės, tada Jis – gailestingasis samarietis – galės suvilgyti bei aptvarstyti mūsų žaizdas savaisiais sakramentais, sustiprinti savo Kraujo vynu. Ir galės mus, meilingai užsikėlęs ant pečių, parnešti į Tėvo namus.

Taigi „šios nakties šventimas traukia nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems – džiaugsmą!“ – toliau giedama velykiniame šlovinime, kuris vadinasi „Džiūgaukite!“ („Exsultet!“). Tad džiūgaukime, nes Kristus yra Nugalėtojas! Jis šią naktį nugali tamsą ir atneša mums šviesą, nugali mūsų negalias ir dovanoja mums naujas akis bei naują klausą, Jis nugali mūsų dvasinę mirtį ir dovanoja naują Gyvenimą, Jis nugali mūsų alkį bei troškulį dosniai dovanodamas save, pamaitindamas mus savimi ir pažada, kad „kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“, iš tiesų pasieks pažadėtąją žemę, kai Kristuje prisikels amžinam gyvenimui. Amen.