Ceikinių naujieji Dievo namai

Kai prieš trejus metus, 2016 m. balandžio 5 d., iki pamatų sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, mažai kas tikėjo, kad po metų stovės naujoji. Tai yra, pasak arkivyskupo G. Grušo, tradicinės draudimo sistemos, kai, įvykus nelaimei, prisideda tikintieji ir netikintieji, pavyzdys. Naujuosius Ceikinių Dievo namus aplankę kraštiečiai ir svečiai šventoriuje stabteli prie daugelį metų čia klebonavusio drąsaus kovotojo už prigimtines žmogaus teises kun. Karolio Garucko SJ (1908–1979) amžinojo poilsio vietos.

Kun. Karolis Garuckas SJ. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Reikia kitą ne nešti, bet išmokyti savomis kojomis vaikščioti.“

Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys 1947 m. sausio 17 d. į Šv. Jonų bažnyčią paskyrė kun. Karolį Garucką SJ. Filosofiją studijavusį Vokietijos jėzuitų namuose prie Miuncheno, teologiją – Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloje, karo metų Kauno jėzuitų gimnazijos kapelioną. Asmenį, pasak jį rekomendavusio tėvo S. Gruodžio SJ, visapusiškai tinkantį akademinio jaunimo sielovadai. Buvęs jo mokinys kun. Jonas Laučiūnas SJ rašė, kad tėvas Karolis, kalbėdamas atvirai ir drąsiai, pagarsėjo kaip pamokslininkas. Turėjo gražiai skambantį stiprų balsą, buvo labai apsiskaitęs, kalbėdavo vaizdžiai, su didele emocine jėga, kartais lyriškai, švelniai, kartais perkūnais griaudėdamas. Dienoraštyje apie Šv. Jonų bažnyčios laikotarpį rašyta: „Jaunimas tave tada įkvėpdavo, o tos mintys nuo kunigo kaip nuo kokio veidrodžio vėl į juos pačius sugrįždavo.“ „Ir ši tarnystė, kaip matyt iš tėvo Karolio užrašų, jam buvo įpareigojanti, didįjį pašaukimą atitinkanti ir „auginusi sparnus“. Deja, trumpa.

1948 m. Šv. Jonų bažnyčia buvo uždaryta. Su Vilniumi atsisveikinta. O su čia likusiais bičiuliais – universiteto profesoriais, buvusiu Panevėžio mokytojų seminarijos direktoriumi, kalbininku prof. Juozu Balčikoniu ir bendramoksliu, klasikinės literatūros tyrinėtoju prof. Jurgiu Lebedžiu – susitarta, kad ir kas būtų, laikytis tautos dvasios minties. To meto t. K. Garucko dienoraštyje įrašyta: „Reikia kitą ne nešti, bet išmokyti jį savomis kojomis vaikščioti, išmokyti po padanges skrajoti, laisvę pamilti. Taip pat nereikia leisti, kad ir pačiam kas nors iš sparnų po vieną plunksnelę pešiotų ir paskui jau nebegalėtum aukščiau nuo žemės pakilti.“

„Bedievybė praeina, kaip kokia liga...“

Į mažutę Ignalinos rajone esančią Ceikinių parapiją po blaškymų 1963 m. buvo atkeltas kun. K. Garuckas. Kova dėl tikinčiųjų teisių čia buvo smarki. 1965 m. nebuvo leidžiama įsivesti bažnyčion elektros, buvo atjungta trifazė srovė, kad nebesuktų vargonų motorėlio. Tais pačiais metais Ceikiniuose rajono valdžia nuvertė mūrinį kryžių, kun. Garucką nubaudė už senų supuvusių beržų iškirtimą kapinėse. Per Šv. Petro šventę kolūkio pirmininkas visaip plūdo kleboną „vadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti“. Tuo tarpu parapijiečiai džiaugdavosi, galėdami mylimam klebonui kuo nors pasitarnauti.

Kartą vienas traktorininkas, sulyginęs klebonijos kiemą, atsisakė atsilyginimo, sakydamas: „Aš daugiau pinigų turiu už tėvelį.“ Kitą kartą vairuotojas, per Kalėdas naktį vežęs į Ignaliną vargonininką, taip pat atsisakė užmokesčio. „Bet aš turėjau Pauliaus VI paveiksliuką ir jam padovanojau. Tai, rodos, kad aš jam būčiau dvarą padovanojęs! Jis taip džiaugėsi. Tokių pavyzdžių labai daug. Tamsoje ir paprastos žvaigždutės taip skaisčiai šviečia ir visiems rodo kelią į aukštumas“, – rašyta to meto jo dienoraštyje. Tos „paprastos žvaigždutės“ buvo didžiausias t. Karolio džiaugsmas ir atrama, kuriant gyvąją Bažnyčią. Nenuostabu, kad iš tokios mažytės parapijos pareiškimai plaukdavo į Maskvą, Vilnių, reikalaujant nutraukti terorą tikinčiųjų ir tikėjimo atžvilgiu. Parapijiečiai pasakojo, kad su nerimu laukdami į aukštas instancijas pasiaiškinti iškviesto tėvelio Garucko, stebėdavosi, jog grįžta optimistiškai nusiteikęs. Ramiai saviškius tikindamas, kad netrukus Bažnyčia vėl atgaus laisvę, kad vėl sužydės tikėjimas, pabrėždavo: „Bedievybė praeina, kaip kokia liga, kaip epidemija, kuri daug pakenkia, bet ne viską sunaikina.“ Drąsindamas tikinčiuosius reikalauti savo teisių, garantuotų Konstitucijoje, sakydavo: „Audros ir persekiojimai – dar ne blogiausias dalykas. Būtų liūdna, jeigu tai nepažadintų naujų meilės didvyrių. Bet taip nėra. Kuo tamsiau, tuo daugiau aukų pareikalaujama iš meilės, tuo gražesnis ir didesnis pasitikėjimas.“

„Ko čia drebėti dėl metų kitų...“

„Jeigu mes, kunigai, tylėsime, tai žmonės ir toliau bus klaidinami ir pagaliau nebežinos, kas jie yra ir kur jie eina. Argi apaštalas nesakė: „Skelbk žodį laiku ir ne laiku.“ Ši mintis dienoraštyje pažymėta 1971 m., kai buvo matyti, kad nuolankus paklusnumas valdžiai, siekiančiai sunaikinti Bažnyčią, gresia virsti Bažnyčios slopinimu savo pačių rankomis. Tada kun. K. Garuckas parašė Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui vyskupui Juozui Labukui laišką, kuriame, be kita ko, akcentuota: „Reikėtų ginti tikėjimą, remiantis valstybės įstatymais, kurie daug ką mums bent žodžiu garantuoja, ir pasipriešinti visokiems rajono valdininkų savavaliavimams. Kodėl vienose bažnyčiose vaikai šv. Mišioms tarnauja, procesijose dalyvauja, o kitur, ypač miestuose, jų nėra? Pvz., 1964 m. Ceikiniuose nepilnamečiai pradėjo šv. Mišioms patarnauti. Už tai aš buvau kelis kartus į rajoną ir į Vilnių šauktas, grasino man net kalėjimu. Bet vaikai ir toliau pasiliko tarnauti... Vysk. Sladkevičiui pasakyta, kad už vaikus byla nebus keliama nes: „Tamsta populiarus čia ir užsienyje.“ Nebūtų patogu ir vysk. Labuką nušalinti kur nors į Žagarę. Be to, kiek čia laiko beliko mums gyventi, ko čia drebėti dėl metų kitų, kada niekas iš tikrųjų negali mums užtikrinti net dienų kelių...“

Kun. K. Garuckas baimę laikė nuodėme, ir visur akcentavo sunkų žodį „pareiga“. Kas neš naštas, jei visi jų kratysis? Nepabūgo jis tiesos žodį tarti ir to meto Lietuvos komunistų partijos vadovui P. Griškevičiui. Atsiliepdamas į jo pranešimą atvirame laiške konkrečiais pavyzdžiais išdėstęs tautos gyvenimo piktžaizdes, pažymi: „Skaudžiausia, kad Jūs, Gerbiamas Sekretoriau, augęs Lietuvos žemėje, jos duona maitintas, net jos sūnumi vadintas, šiandien pritariate okupantų politikai, žudant Motiną – Lietuvą...‘‘

Po V. Petkaus teismo. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Ir aš prisiimu atsakomybę.“

Tautos, žmogaus teisių gynimą laikydamas savo gyvenimo pirmine pareiga, kun. Karolis Garuckas kartu su fizikos mokslų daktaru Eitanu Finkelšteinu, buvusia politine kaline Ona Lukauskaite-Poškiene, buvusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi ir poetu, vertėju Tomu Venclova 1976 m. lapkričio 25 d. įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę. Oficialiai Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“. Aktyviai veikti ji pradėjo 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, rusų disidentų užsienio žurnalistams suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje paskelbdama pirmuosius grupės dokumentus. Tarp kitų dokumentų šiame susitikime pirmą kartą oficialiai paskelbtas LHG susikūrimo manifestas, kuriame atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą.

Areštavus grupės narį Viktorą Petkų, išskirtinio KGB dėmesio susilaukė ir t. Garuckas. 1978 m. gegužės 6 d. Vilniuje saugumo rūmuose tardytojas Lazarevičius, baigęs tardymą, taip pareiškė: „Jūs būsite sukompromituotas. Kunigai jus pasmerks.“

„Mūsų paskelbtuose dokumentuose iškelti faktai yra teisingi, – V. Petkaus teisme kalbėjo t. Karolis. – Jis už visus šiuos dokumentus ir aš prisiimu atsakomybę, todėl galite teisti ir mane. Aš norėčiau baigti savo gyvenimą lageryje, kaip mano viršininkai arkivyskupas Mečislovas Reinys ir kunigas jėzuitas Benediktas Andruška.“

1979 m. balandžio 6 d. , prieš pat Verbų sekmadienį, kun. Jonas Lauriūnas SJ, talkininkaudamas Kauno katedroje, staiga išgirdo, kaip katedros klebonas paskelbė: „Mirė Ceikinių klebonas Tėvelis Karolis Garuckas...“ Tėvas Jonas rašė: „Kaip vėjui papūtus subanguoja rugių laukas, taip per susirinkusiųjų bažnyčioje veidus perbėgo kažkokia banga – žmonės krūptelėjo. Tai buvo netikėta ir skaudi žinia. Daugeliui šis vardas buvo gerai žinomas. Ne vienas girdėjo jo griausmingą balsą rekolekcijų metu, o šiaip dauguma jį žinojo kaip Helsinkio grupės narį.“

Ceikiniuose amžinojo poilsio vieta. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka