Unsplash.com nuotrauka

Atėjus dvasinio renesanso, būties ir buities ritualų metui – Velykoms, pianistas DARIUS MAŽINTAS dalijasi įžvalgomis apie meno ir religijos sąsajas.

„Mano religija – tai kosmosas, o jos išraiška – menas", – teigia pianistas, savo atlikimo strategijomis visų pirma siekiantis praplėsti laiko ir erdvės ribas. Religiją D. Mažintas apibrėžia kaip žmonių sukurtą sistemą stebuklams pagrįsti, kūrybą prilygina turimų dvasiniu ribų ir resursų demonstravimui, o pasiruošimo koncertui veiksmų seką gretina su tikinčiojo nusiteikimo pamaldų ceremonijai etapais. 

Pianistas Darius Mažintas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tiek išpažinčiai, tiek ceremonijai, tiek koncertui privalu atitinkamai nusiteikti. Aš šiuos veiksmus praktikuoju žinodamas, kad tik taip man pavyks pasiekti geriausią rezultatą.

Pasak formalizmo atstovo Clive'o Bello, religija ir menas padeda pasiekti žmonėms panašias sąmonės būsenas: abiem atvejais iš įprastų aplinkybių ištrūkstama į ekstazės būseną, o estetinė ir religinė ekstazė sugretinamos viena su kita, tarsi jas sietų giminystės ryšiai. Ar menas ir religija – tai ir pabėgimas aukštesnių, nekasdienių, egzaltuotų patirčių link, siekiant ištrūkti iš kasdienybės? Ar vis dėlto natūralus, savaiminis realybės pratęsimas, ne paliekant ją užnugaryje, bet organiškai papildant kilnesniais, dvasingesniais potyriais?

Mano įsitikinimu, religijos ir meno poreikis nuo pat žmonijos atsiradimo ėjo lygiagrečiai, kartu. Žmogus visada tikėdavo tuo, ko negali apčiuopti, nes jam nuolat reikėjo stebuklų – tai liudija jau primityvūs prieš tūkstantmečius išnykusių genčių raižiniai ant akmens. Šiuodu dalykai – tikėjimas protu nepaaiškinamų formų egzistavimu ir noras save atskleisti kūrybiškai – žmogų, mano manymu, lydėjo per visą istoriją. Abiem atvejais tokio poreikio realizavimą tiek per religinę, tiek per meninę prizmę iš dalies galima aiškinti kaip tam tikrą eskapizmo – bėgimo nuo tikrovės – apraišką.

Religijos atveju įsivaizduojama, kad esama aukštesnės jėgos, tad iš dalies nusimetama atsakomybė, mat Dievas tariamai išspręs, nulems ar suplanuos tolesnius pasirinkimus ar įvykių eigą. Kita vertus, menas – tai tikrovės pratęsimas, nes tiek sakralinėje, tiek fikcinėje erdvėje įmanoma tai, ko realybėje neįgyvendintume, tad tokiu principu tikrovė įgauna daugiau sluoksnių. Čia gražiai susitinka dvi lygiagretės tiesės: iš religijos kažko tikimasi, o meno kūrimo atveju duodama, tad santykio su religija ir menu rezultatas – darnus balansas, kurio metu ir gaunama, ir atsidėkojama. Kartu menas – tai priemonė, per kurią žmonės patiria estetinę religijos plotmę. 

Religijos kontekste svarbų vaidmenį užima ritualai. Kokius asmeninius meninius ritualus įvardytumėte jūs?

Religiją, kaip praktiką, aš tiesiogiai sugretinčiau su savo veiksmais, kuriuos atlieku dirbamas su instrumentu kiekvieną dieną. Mano profesinę kasdienybę sudarantys iš pažiūros monotoniški, bet žengiant gilyn – ritualiniai įpročiai – tai apeigos, kurių tikslas ir rezultatas – praplėstas patirties ir meninis horizontas.

Religijos tikslas – per ritualinę praktiką pasiekti tai, ko praeityje patirti dar nėra tekę. Mano pasiruošimo koncertams ritualas akivaizdžiai turi religinių motyvų, pradedant meditacine būsena, kaip skubėjimo ir chaotiško nusiteikimo priešingybe, ir baigiant nepriekaištingos švaros aplinkoje poreikiu artėjant pasirodymui. Tai – tartum savotiškas sielos apsivalymas prieš einant į pamaldas, pasiruošimas priimti Komuniją.

Tiek išpažinčiai, tiek ceremonijai, tiek koncertui privalu atitinkamai nusiteikti. Aš šiuos veiksmus praktikuoju žinodamas, kad tik taip man pavyks pasiekti geriausią rezultatą.

Standartinės religinės ceremonijos atveju dominuoja kunigas, jo patarnautojai, tikinčiųjų bendruomenė ir aukštesnioji jėga – Dievas. Kaip sugretintumėte šiuos pamaldų elementus su meniniu procesu?

Tiek religinio, tiek meninio ritualo metu siekiu palaikyti kontaktą su aukštesnės, nematerialios energijos šaltiniais, tikėdamasis ką nors už tai gauti mainais. Skirtumas vienintelis: kai einu į bažnyčią, aš pasikliauju kunigu, o savo muzikinėse apeigose pats tampu kunigo atitikmeniu – taigi vaidmenys keičiasi. Vis dėlto abiem atvejais nėra svarbu, kas sėdi salėje: mes, atlikėjai, niekada nežinome, kas sudaro žiūrovų gretas, kaip, beje, ir dvasininkai, kurie nėra tikri, kas šį kartą jų laukia tikinčiųjų suoluose.

Tai panašu į Dievo santykio su žmogumi aiškinimą krikščionybėje: Dievas gailestingas visiems – tiek krikščionims, tiek netikintiesiems, tiek kitų religijų atstovams. Scenos menas, kaip ir religija, iš esmės yra tolerancijos apraiškos. Jie nediskriminuoja, neskirsto savo auditorijos arba religijos atveju pamaldų dalyvių bendruomenės į socialines ar ekonomines klases. Be to, abiem atvejais susitelkiama į žmogiškumą ir dabarties momentą. Vienu metu tegali atlikti tik vieną veiksmą – tai galioja ir atlikėjui, ir dvasininkui. Kontekstas, detalės, įvairūs antriniai žmogaus tapatybę nusakantys kriterijai paliekami nuošalyje.

Unsplash.com nuotrauka

Mišios jau nebėra aukojamos lotynų kalba, taip pat kairė ir dešinė bažnyčios suolų pusės atitinkamai nebepriskiriamos tik vyrams ar moterimis. Šią senų formų atsisakymo praktiką turėtume plėsti tiek religijoje, tiek mene ir įvertinti, kad tam tikros įprastos struktūros jau yra pasenusios, nebeatitinka šiandienės tikinčiųjų bendruomenės ar klausytojų auditorijos poreikių.

Koks sakramentas yra artimiausias meno procesui? Krikšto, Santuokos, Sutvirtinimo ar Pirmosios Komunijos?

Tai priklauso nuo etapo, kuriam save priskirtum dabar. Tai galioja nebūtinai fiziniam, laikiniam žmogaus pavidalui. Jei santykio su menu kontekste esi kūdikis, svarbiausias būtų Krikšto sakramentas. Jei esi įsimylėjęs, tikėtina, kad svarbiausias vaidmuo teks Santuokos sakramentui. Galų gale pats kertinis atramos taškas, ties kuriuo išsilaisvinama ir susitaikoma, kad fiziškai nieko neįvyks, galėtų būti prilyginamas mirčiai, ir čia jau kalbėtume apie krikščioniškas laidotuves.

Vis dėlto mirtis – nebūtinai negatyvus dalykas. Kiekvienas turi pereiti visus lygmenis. Jeigu esi katalikas, nepriėmęs Krikšto sakramento negalėsi tuoktis bažnyčioje. Santykis su menu, kaip, beje, ir dauguma kitų procesų, yra grindžiamas eiliškumu. Kiekvienoje stadijoje būtina atlikti tam tikrus jai priskirtinus veiksmus. Vientisumas – tai jungiamoji medžiaga, o neįveikus vieno iš esminių bet kokios sekos etapų tolesnis tampa neįmanomas. Juk Mišių ceremonija nepradedama nuo Eucharistijos maldos. Pirmiausia turime pereiti tam tikrus lygmenis, kad galėtume deramai dalyvauti tiek meninės, tiek religinės bendruomenės praktikose. 

Ar pasiektas galutinis etapas arba atlikėjo atveju tobulumas prilygtų mirčiai, taptų kliūtimi tolesniam progresui ir atitolintų nuo ieškojimų bei atradimų alkio?

Žmogus visada stiebiasi aukštesnių patirčių link, palyginti su ankstesnių jo patirčių kraičiu. Formos nebuvimas, neapčiuopiamumo veiksnys religijoje sukuria labai įdomų reiškinį – vis siekiama ko nors, kas yra abstraktu, nematoma, ir apskritai – mes nė nežinome, ar tai egzistuoja. Taip buvo nuo pačių žmonijos istorijos ištakų. Tai taikytina visoms religijoms, tai būdinga ir muzikai.

Mes nežinome, kur yra tobulumo pabaiga, vis dėlto tikimės ją apčiuopti. Mano nuomone, vienas menininko tikslų – tai sukurti kuo tobulesnę formą, ir jeigu tai sąmoningai suvokiame, toks kūrybinis procesas mums yra tiesioginis kelias į amžinybę. Menas pratęsia mūsų esatį. Tai neišdildomi, autonomiški pėdsakai, kuriuos paliekame po savęs, amžinasis gyvenimas.

Nors įprasta mirtį suvokti kaip galutinį tašką, mes niekada negalime būti tikri: galbūt tai tėra vartai, ir mes, pasiekę neva paskutinį etapą, papulsime į dar nepažintą lauką. Mane muzikoje šis nežinojimas kone labiausiai veda į priekį, nes mėgstu rizikuoti. Norėdamas papulti į labai sudėtingą, pavojingą vietą, gali netikėtai atsidurti labai estetiškoje, dvasiškai išpuoselėtoje ir pakylėtoje erdvėje. Šis nežinojimo motyvas man sukelia labai stiprių vibracijų meno atlikimo procese. Galbūt po tariamai paskutinio tobulumo siekimo etapo mūsų laukia durys į tam tikrą visiškai naują sistemą, kuri turės savo taisykles.

Tad visuotinai taikytinas, klaidingu įsivaizdavimu neginčytinas taisykles verta kvestionuoti. Taisyklų nebuvimas, improvizacija man irgi labai svarbu, mat taisyklės varžo, kelia įtampą. Kai esi laisvas, viskas kūrybinio procesu metu klostosi nepalyginamai sklandžiau. Taisyklės apriboja kūrybingumą, o kūrybingumas ir yra ta žiežirba, iš kurios atsiranda nauji kūriniai ir naujos formos.

Visų dalykų esmė, kaip, beje, ir Dievas – tai ne taisyklės ar dogmos. Tai taikytina ir muzikai. Šios meno rūšies estetinis patrauklumas glūdi ties riba, ties kuria mes, projektuodami savo individualų pasirinkimų kelią, pasiekiame muzikos dieviškumą, kaip kad nutiktų su Dievo apraiškomis religijoje. Čia įžvelgiu paralelę su mokslu: įdiegta universali sistema tinka anaiptol ne visiems. Žinoma, be sistemos būtų visiškas chaosas, tačiau, atsižvelgus į kiekvieną žmogų, kuris yra kitoks, ir suteikus jam galimybę sudaryti savo tobulėjimo planą pagal tai, kas tinka, jis greičiau pasieks savo misijos tikslą, negu taikydamas visuotinai jam primestus elgesio modelius.

Kokius meninio atgimimo poreikio motyvus įžvelgtumėte šiuo dvasinio renesanso – Velykų laukimo – laikotarpiu?

Viskas turi įgauti formą per dabarties momentą. Norėdami susipažinti su meno ar religijos istoriniu kontekstu, galime apsilankyti bažnytinių relikvijų muziejuje ar pasiskaityti atitinkamos literatūros, bet mums būtina keisti nusistovėjusią tvarką ir siekti metaforiško renesanso arba kitaip – modernumo, tiek Bažnyčioje, tiek mene, atsižvelgti į dabartį, kad iškomunikuotume tą pačią žinutę dabarties kalba, o ne taip, kaip ji buvo skleidžiama prieš kelis tūkstančius metų.

Mišios jau nebėra aukojamos lotynų kalba, taip pat kairė ir dešinė bažnyčios suolų pusės atitinkamai nebepriskiriamos tik vyrams ar moterimis. Šią senų formų atsisakymo praktiką turėtume plėsti tiek religijoje, tiek mene ir įvertinti, kad tam tikros įprastos struktūros jau yra pasenusios, nebeatitinka šiandienės tikinčiųjų bendruomenės ar klausytojų auditorijos poreikių.

Ritualai irgi paremti pasikartojimais, jiems netaikomas linijinis principas, juose viskas vyksta ratu, taigi jų metu nuolat savotiškai atgimstama. Maldą sugretinčiau su kasdieniu darbu, techniškai siekiant ištobulinti tam tikrą kūrinio dalį. Muzikinis kūrinys šio proceso metu prikeliamas, atgaivinamas, bet kartu siekiama tobulumo.

Jeigu pasiektume aukščiausią tašką, vertindami iš tuometinės tobulumo suvokimo perspektyvos, gali būti, kad mes vėl atsitrauksime į ankstesnę, pradinę stadiją, nes tuo metu atrodys, kad nebeturime ko siekti. Ir vis dėlto rondo principu po tokių atsitraukimų grįšime, tik jau nebūsime pradinukai, tad neteks pradėti nuo nulio.

Kiekvienas atgimimas tiek sąveikos su menu, tiek sakralinio konteksto atveju nėra regresas; tai – vis nauja pradžia, tik kaskart pasitelkiant vis tvirtesnį atramos tašką, įgytas patirtis, tobulėjimo lygmenis. 

Unsplash.com nuotrauka

Pasak prancūzų filosofo Denis Diderot, žmogiškumo elementas suteikia visai aplinkai sakralumo ir prasmės, nes žmogus yra kūrėjas, atliekantis dieviškąją funkciją. Šiuo atveju egzistuoja tam tikra trejybė: menininkas, kaip žmogus, yra Dievo atspindys, bet tuo pat metu jis – ir kūrėjas, savotiškai perimantis ir pratęsiantis Dievo misiją.

Ar pritartumėte teiginiui, kad tiek individuali, tiek bendruomeninė religijos bei meno praktika turėtų būti laikomos lygiavertėmis?

Taip, tačiau akivaizdu, kad, jeigu esama bendraminčių, rezultatas tiek meninių, tiek religinių patirčių bei siekių atveju yra kitoks. Bendruomeninė praktika žmogui irgi labai svarbi, tačiau tai vienareikšmiškai turi būti žmonės, su kuriais gali drąsiai dalintis savo estetinėmis pažiūromis, kūrybinėmis idėjomis ar įžvalgomis žinodamas, kad jie jas priims ir kad gausi iš jų tai, ką šie duoda mainais, ir tai bus tau priimtina.

Vis dėlto būtina kasdien turėti savo praktiką, kurią jauti, kuri tau tinka ir nėra tik mechaniškas išgirstų formulių ar pamatytų veiksmų atkartojimas. Tai tas pat, lyg skaitytum knygą išjungęs šviesą ar užblokavęs savo mąstymą. Tada imtų erzinti kiekvienas perskaitytas, bet neįsisąmonintas žodis, kiltų įtampa, būtų sunku susikaupti – mat galvotum apie šalutinius, nervinančius elementus, užuot susitelkęs į esmę.

Vandens motyvas religijoje ir mene. Kaip abiem atvejais iliustruotumėte dvasinio apsivalymo svarbą? Ar prieš meno ceremonijos aktą derėtų tinkamai jam pasiruošti – sielą apvalyti lyg per išpažintį, ateiti švariu ir atviru protu bei mintimis, nusiprausti rankas švęstu vandeniu?

Šventintas vanduo – tai priminimas, kad mes didžiąja dalimi susidedame iš vandens. Mus užpildančio dvasinio vandens sandara nusako, kas esame mes patys kaip individai. Ar mūsų organizmas pripildytas šventinto vandens? Sunku pasakyti – dėl to svarbus nuolatinis, pasikartojantis apsivalymas. Tai nėra vienkartinis aktas.

Skaidrumo, tyrumo paieškos savyje – tai nuolatinis kompleksinis procesas, nesibaigianti siekiamybė, kupina sugrįžimų atgal. Kai kuriose religijose reikia nusiplauti rankas švęstu vandeniu vos įžengus į šventovę ne todėl, kad būtų siekiama išvengti bakterijų. Akcentas – pats simbolinis rankų plovimo veiksmas. Į šventą erdvę ateini švarus, su skaidria siela, kad galėtum melstis – harmoningai, neblaškomas trikdžių, savo sielos vandens nuosėdų. Taip pat prieš ateinant į koncertą būtų geriau nuplauti visą neigiamą energetiką, siekiant išgirsti tai, ką perteikti siekiama meninio vyksmo metu. 

Kita vertus, nenorinčiųjų girdėti niekas neprivers to padaryti per prievartą. Mano turima religijos ir meno sąsajos su vandeniu samprata gan fiziologinė, bet čia galėtume prisiminti, kad nuo XVIII–XIX a. sandūros būtent žmogus tapo kertiniu sakralumo aspektu mene. Sakralumas mene pradedant šiuo laikotarpiu jau nebebuvo siejamas vien su Dievu ar šventaisiais; priešingai – meno sakralumo aspektas imtas sieti su žmogiškumu kaip aukščiausia dieviškumo apraiška.

Pasak prancūzų filosofo Denis Diderot, žmogiškumo elementas suteikia visai aplinkai sakralumo ir prasmės, nes žmogus yra kūrėjas, atliekantis dieviškąją funkciją. Šiuo atveju egzistuoja tam tikra trejybė: menininkas, kaip žmogus, yra Dievo atspindys, bet tuo pat metu jis – ir kūrėjas, savotiškai perimantis ir pratęsiantis Dievo misiją. Jei Dievas sukūrė žmogų, kūrėjas kuria meną ir suteikia jam gyvybę, o vėliau menas ima funkcionuoti savaime.

Ir čia nėra jokios šventvagystės – juk Bažnyčios mokymuose skelbiama, kad visi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Mes esame Dievo misijos tęsėjai, kūrėjai, be to, religijos, kaip ir meninio proceso, atveju ieškome savo tapatybės, chaosą savo galvoje siekiame paversti kryptingu ir jį paaiškinti. Mano religija – tai kosmosas (beribiškumo atitikmuo), o jo išraiška – menas. 

Kone viena didžiausių radikalių religijos pavojų apraiškų – tai fanatizmas. Ką apie fanatizmą mene manote jūs? Kokių jo pavyzdžių teko sutikti praktikoje ir kaip išvengti pavojingų meno sektų atitikmenų?

Fanatizmas tėra paprasčiausias aklumas, dėmesio fiksacija, o tai – jau medicininė diagnozė. Be to, tai – ir savo taisyklių sudarymas bei aklas jų sekimas, baimė, žema savivertė. Šį sąrašą galėčiau tęsti. Fanatizmo atstovai bijo ištrūkti iš komforto zonos, susikuria patogią atmosferą, kurioje jie jaučiasi stiprūs. O man, kaip atlikėjui, svarbu ištrūkti iš komforto zonos ribų. Komforto zona – tai žinomų dalykų visuma, o kiekvienas išėjimas į nežinią yra baugus, nes nė nenumanai, kas slypi už tau įprastų įvykių, veiksmų ar procesų.

Ir čia sutinkame drąsos arba begalinio troškimo pažinti klausimą. Jaustis saugiai – tai stovėti vietoje ir netobulėti. Visą laiką turime susidurti su tam tikru nesaugumo veiksniu, nuolat ieškoti – šis procesas veikia mūsų meninių atradimų spektrą. Štai fanatikai užsibrėžia ribas ir atmeta visa tai, kas prieštarauja jų įsitikinimams. Tai jie daro dėl psichologinio, dvasinio saugumo.

Tokio reiškinio esama ir muzikos srityje. Nesugebėjimas paleisti savo įsitikinimų aiškiai sietinas su stagnacija, nes tada kitai nuomonei įgauti pagrindą yra labai sudėtinga. Tai galime pastebėti ir santykiuose tarp žmonių, ypač skirtingų kartų nesusikalbėjimo atveju.

Fanatikai – tai riboti žmonės, kurie nepriima jokių naujovių, jie negirdi, nėra atviri. Atvirumas – tai tarsi priemonė, antena, kuri gaudo tai, ko tu dar nežinai. Jo svarba įtaigiai pavaizduota vienuolio Ajahno Brahmo knygoje „Atverk savo širdies vartus“. 

Unsplash.com nuotrauka

Jeigu religiją bus bandoma primesti per prievartą, užuot akcentavus pozityviuosius jos aspektus, kilniausias dvasinės praktikos patirtis, vargu ar rezultatai bus sėkmingi, siekiant pritraukti naujų tikinčiųjų bendruomenės narių. Tokių kraštutinumų atitikmenys egzistuoja ir meno sklaidoje. Tiek religiją, tiek meną reikia bandyti įdiegti per dialogą, užuot taikius prievartinius mechanizmus.

Ar menas jums – tai monoteistinė, ar politeistinė religija?  

Dualistinė. Visada egzistuoja du lygmenys – vertikalė ir horizontalė. Kitaip tariant, kasdienė rutina, disciplina, įprasta tvarka ir kita, jai atsvarą sudaranti, dimensija, slypinti už realybės ribų. Į antrąją patenka religinės patirtys ir menas.

Kryžiaus žygiai meno mūšio lauke į pagoniškus kraštus. Ar įmanomas ir toks meno sklaidos fenomenas?

Jeigu religiją bus bandoma primesti per prievartą, užuot akcentavus pozityviuosius jos aspektus, kilniausias dvasinės praktikos patirtis, vargu ar rezultatai bus sėkmingi, siekiant pritraukti naujų tikinčiųjų bendruomenės narių. Tokių kraštutinumų atitikmenys egzistuoja ir meno sklaidoje. Tiek religiją, tiek meną reikia bandyti įdiegti per dialogą, užuot taikius prievartinius mechanizmus.

Būtina gerbti kiekvieną žmogų ir jo pasirinkimą. Mokėdami gerbti save, mes sugebėsime gerbti ir aplinkinius asmenis. Užtenka elementariai išmanyti žmogaus psichologiją, norint suvokti, kad, brukant ką nors per prievartą, automatiškai kyla atmetimo reakcija. Mes esame unikalūs individai, siekiantys vidinės nepriklausomybės ir norintys sprendimus priimti patys, laisva valia.

Tiek meną, tiek religiją diegti prasminga tik per dialogą. Reikia nusibrėžti svarbų galutinį tašką ir žinoti, kad eini jo link, o savo veiklą vykdai turėdamas tam tikrą aukštesnį tikslą nei buitis ar tavo egoistinės paskatos. Užgrobti kuo daugiau teritorijų, hipokratiškai dangstantis kilniais motyvais – tai ir kryžiaus žygiai, ir kryžiaus keliai, kuriuose tektų įveikti daug kliūčių, o galutinis rezultatas būtų neproporcingas pastangoms ir netgi abejotinas. Kryžiaus žygiai jau seniai istorikų interpretuojami ne kaip religijos sklaidos technika, bet kaip itin negatyvus agresorių vykdomas puldinėjimas, siekiant plėsti savo įtakos zoną ir pasipelnyti užgrobtų šalių sąskaita.

Tiesa, kuri meluoja – tai paradoksalus fenomenas: prisidengiama Dievo vardu, tačiau iš esmės tenorima apvogti žmones, užkariauti jų žemes. Amorali dviveidystė. Man tai yra svetima, bet šiandien tai irgi daroma: kartais prisidengiama menu, siekiant asmeninės naudos, tačiau apie jokį meną čia negalima nė kalbėti. Pats menas savaime turi būti iš esmės švarus, kad prie jo prieitum, kad gautum tai, ką turi gauti.

Juk ir mes prie meninio tinklo galime prisijungti tik būdami visiškai tyri ir atviri meninei energijai, nes kiekviena egoistinė mintis yra tarsi blokas, stabdantis meninių patirčių srautą, sumenkinantis mūsų pasirinkimo horizontą. Kūryba – tai turimų dvasinių ribų ir resursų demonstravimas, o religija – tai žmonių sukurta sistema stebuklams pagrįsti.