Hans Urs von Balthasar Pasaulio širdis (serija „Bibliotheca christiana“), Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė

Jūsų rankose – ypatinga knyga. Tai XX a. teologijos klasika, krikščioniškosios literatūros deimantas. Šios knygos autorius Hansas Ursas von Balthasaras – vienas iš genialiausių ir įdomiausių savo laiko teologų. Jo teologinė estetika ir kvietimas leistis patraukiamiems Dievo šlovės grožio paliko gilią žymę XX a. krikščioniškosios teologijos žemėlapyje.

Hansas Ursas von Balthasaras gimė 1905 metais Liucernoje, Šveicarijoje, turtingoje, aktyvų kultūrinį ir politinį gyvenimą gyvenančioje šeimoje. Iš tėvų paveldėjo didelę meilę muzikai, vėliau pats tapo puikiu pianistu. Mokėsi benediktinų ir jėzuitų mokyklose. 1923 metais įstojo į Ciuricho universitetą, studijavo germanistiką. Doktorantūros studijų metais, atlikdamas šv. Ignaco dvasines pratybas, pajuto aiškų pašaukimą tapti kunigu. 1929 metais, vos pabaigęs doktorantūros studijas, įstojo į Jėzaus Draugiją. Noviciato metu studijavo filosofiją. Netrukus, studijuodamas teologiją Lione, Prancūzijoje, susipažino su didžiuoju teologu ir patristikos žinovu Henriu de Lubacu. Šis įkvėpė jaunajam Balthasarui meilę Bažnyčios tėvams ir jų kontempliatyviam požiūriui į visa smelkiantį Kristaus slėpinį. 1936 metais Balthasaras buvo pašventintas kunigu. Vietoje daug žadančios akademinės karjeros pasirinko studentų kapeliono tarnystę Bazelyje. Čia sutiko pasaulietę gydytoją ir mistikę Adrienne’ą von Speyr, kurios mistinės įžvalgos neabejotinai įtakojo Balthasaro teologinę viziją. Pasak paties Balthasaro, jo ir Speyr kūrybą reikėtų vertinti kaip dvi tos pačios monetos puses.

Balthasaras ir Speyr buvo įsitikinę, kad Viešpats kviečia juos įsteigti pasaulietinį institutą, kuriame pasauliečiai galėtų gyventi kontempliatyviai, kartu neapleisdami aktyvaus gyvenimo pasaulyje. 1945 metais jie įsteigė Šv. Jono bendruomenę Bazelyje. Kadangi jėzuitų vyresnieji nepalaikė instituto idėjos (bent jau Jėzaus Draugijos kontekste), Balthasaras 1950 metais paliko Draugiją. Tuo metu jis nepaprastai daug rašė ir redagavo. Gyvendamas Bazelyje susipažino su protestantų teologijos milžinu Karlu Barthu. Pažintis peraugo į draugystę. Balthasaras itin vertino Bartho požiūrį į Dievo pirmumą ir Kristaus centriškumą. Balthasaro knygą Karlo Bartho teologija pats Barthas laikė geriausia jo teologijos apžvalga.

Balthasaro kūryba darė įtaką daugeliui XX a. teologų, tarp kurių labiausiai minėtini kardinolas Josephas Ratzingeris ir popiežius šv. Jonas Paulius II. Pastarasis 1988 metais paskelbė Balthasarą kardinolu. Tačiau, likus dviem dienoms iki iškilmingos paskyrimo ceremonijos, didysis Dievo šlovės teologas mirė. Balthasaras palaidotas Liucernoje, Šveicarijoje.

Pagrindiniai Balthasaro įkvėpėjai – Šventasis Raštas (ypač Pauliaus ir Jono teologija), gausūs patristikos šaltiniai, viduramžių teologų ir didžiųjų vienuolijų įkūrėjų (ypač šv. Ignaco Lojolos) raštai, pasaulinės literatūros ir muzikos šedevrai. Iš šių maitinančių šaknų išaugo savita Balthasaro teologija – laužanti stereotipus, nepasiduodanti įprastoms teologinėms schemoms, nesuvaržyta išorinių interesų ar įsipareigojimo vyraujančiam mąstymo stiliui.

Šias savybes ypač pastebime Pasaulio širdyje – fundamentaliame Balthasaro teologijos veikale, kurį jis pats laikė „jaunystės kūriniu, skirtu pirmiausia jaunimui“.

Pasaulio širdį turėtume vertinti kaip katalikiškosios teologinės ir dvasingumo tradicijos esmės, suspindėjusios su nauja jėga, atskleidimą. Tiesa, žodį „atskleidimas“, dažnai vartojamą akademiniuose raštuose, čia derėtų pakeisti „išliejimu“ dėl į galingą sraunią upę panašaus vaizdinių ir įžvalgų nepaliaujamo „liejimo“ į atvertą teologinę skaitytojo vaizduotę. Susipažinęs su teologija skaitytojas jau iš pirmųjų puslapių supras, kad ši „liejama“ vizija plaukia iš nesuskaičiuojamų biblinės, filosofinės, patristinės ir scholastinės minties lobyno klodų. Sunku įsivaizduoti didesnės koncentracijos tekstą. Kone kiekvienas sakinys, žodis ir vaizdinys Pasaulio širdyje rezonuoja teologiniais obertonais, verčia stabtelėti ir skonėtis asociacijų tinklu, kuriame sužiba vis nauji vardai, veikalai ir terminai.

Visdėlto, ne taip kaip Balthasaro 15 tomų sudarančioje Trilogijoje, čia nerasime nė vienos citatos, išnašos ar nuorodos į Šventojo Rašto eilutes, filosofijos ir teologinius veikalus. Autorius, rodos, pasirinko blokšti skaitytoją į teologinės gelmės tirštumą, kurioje tik tas, kas turi akis, mato, tik tas, kas turi ausis – girdi. Greičiausiai šis tekstas – aklina siena „akių ir ausų neturinčiam“. Tačiau kokia tai dovana patyrusiam Dievo Karalystės skonį! Vartojant katalikiškojo dvasingumo teoretikų terminiją, toks Dievo pažinimas – „miglotas ir sumišęs“, tačiau neabejotinas!Po kelių pirmųjų puslapių skaitymas ima panašėti į kelionę naktį po žaibuojančiu dangumi. Teologinės vizijos tirštumoje daugybė autoriaus ištarų ištinka tartum akinantys aiškumo blyksniai, nušviečiantys tikrovės horizontą, aprėpiantys tai, kas platu ir gilu, aukšta ir žema, ir vėl sviedžiantys atgal į akliną tamsą. Momentinis visumos nušvitimas tirštoje dalinio (ne) pažinimo naktyje! Ilgainiui šis veriančio aiškumo ir nežinojimo tamsos kaitaliojimasis patiriamas tartum mistinis sielos lavinimas dieva-žmogystės slėpinio akivaizdoje. Nuplaunanti aiškumo gaiva tikrai gaivina, bet neužsibūna, primindama, kad Taboro kalno šviesoje neišvengiamai esama tamsos. Tai ne „piktoji“tamsa. Tai „geroji“ – Dievo begalybės tamsa, kuri gniaužia kvapą ne dusindama, bet suteikdama naują – aukštesnį kvėpavimą Dievo Karalystės Dvelksmu. Tokia Dievo pilnatvės skleidimosi pasaulyje suvokimo dinamika iš esmės kristiška. Būtent Kristuje akivaizdžiausiai apreiškiamas Dievo šlovės paradoksalus mažadidumas, tamsia-šviesumas, silpna-stiprumas. Pasak Balthasaro, „Jo kryžius yra išgelbėjimas, Jo mirtis – pergalė, Jo tamsa – šviesa“.

Cathopic.com nuotrauka

Šis bedugnės ir dangaus aukštybių aprėpimas Kristuje yra ryškiausias ir įspūdingiausias Pasaulio širdies bruožas. Neįmanoma vienu sakiniu apibrėžti šios genialios knygos minties. Vis dėlto, jei būtinai reikėtų tai padaryti, galėtume apibendrinti taip: Dievo mirtis ant kryžiaus kaip susi-niekinimas, per kurį niekis brandinamas į Viską. Balthasaras stulbinamai aiškiai nušviečia Dievo įsikūnijimo slėpinį ir kviečia regėti pasaulio centre visa slėpiningai brandinantį Kristų. Tokį Kristų, kuriam net pati trapiausia pasaulio dalis ar situacija nėra uždaryta. Balthasaras ne šiaip kalba apie pasaulio pradmenų trapumą. Dievo plano nenurungiamas grožis glūdi gebėjime tuščią ir šaltą visatos erdvę paversti į dangaus ugnimi alsuojančią Sužadėtinę – Bažnyčią, kuri skleidžiasi visame kame, nes yra kūnas ir tęsinys to, kuris vienintelis geba tapti „viskuo visame kame“ arba, „pripildyti viską visais požiūriais“ (1 Kor 15, 28).

Tačiau kad pripildytų viską, jis turi įžengti į tą nieką, kuriuo būsimasis pasaulio „Viskas“ prasideda. Ten – ne vien tuščia ir šalta erdvė, bet ir besipriešinanti žmogaus sielos tamsa. Atskleisdamas šią tamsą, Balthasaras negailestingas. Jis nepalieka nė vienos saugios kertelės mūsų savi-teisumui, nė vienos galimybės pasislėpti po savo susikurto „šventumo“ kauke ar apsidrausti saugia, „teisinga“ religine praktika. Su skvarbiausiam sąžinės tyrimui ir įžvalgiausiai psichoanalizei deramu aštrumu Balthasaras apnuogina mūsų subtiliausias manipuliacijas, įmantriausius motyvus sakyti Dievui „ne“, išorėje deklaruojant tvarkingą „taip“. Būtent į šią beviltišką pasipriešinimo Dievui tamsą neria žmogumi tapęs Žodis. Tartum akmuo, krentantis laisvo kritimo greičiu, Jis atsisako sustoti bent kiek aukščiau nei pati bedugnė. Dėl Jo klusnumo neribotai Tėvo meilei visa tapo Juo perverta, sujungta, sutaikyta, atverta. Jis vienintelis galėjo apgyvendinti Dievo atvirą glėbį kaip „viską visame kame“. Jis vienintelis gebėjo mirties medyje įskiepyti savo dieviškosios pilnatvės skiepą. Šioje mirties ir gyvybės, pasipriešinimo ir ilgesio įtampoje Bažnyčia yra gyvasis pulsuojantis transformacijos centras. Joje vyksta žemybių ir aukštybių cirkuliacija. Joje pilna susvetimėjimo pasaulio dirva perkeičiama gyvuoju Dievo šlovės grūdu.

Būtina tarti kelis žodžius apie Balthasaro rašymo stilių. Balthasaras dažnai vadinamas teologinės estetikos arba estetinės teologijos meistru. Visos jo teologinės vizijos išeities taškas – Dievo šlovės grožis. Balthasaras tiki, jog pirmiau, nei ieškome atsakymų į aktualius šiandienos klausimus ar kuriame teologijos rūmą, nagrinėdami atskirus tikėjimo teiginius, privalome būti nugalėti viską viršijančios ir pranokstančios Dievo šlovės vizijos. Būtent Dievo šlovės grožis yra nuolatinis (nors niekada iki galo nepasiekiamas) krikščioniškojo gyvenimo ir teologijos tikslas. Kaip ir kur išvysti šį grožį? Balthasarui sava specifinė percepcijos samprata. Jam Dievo šlovė nėra iškilusi kažkur atokiai nuo regimojo pasaulio, bet regima būtent jame. Pats pasaulis, nuo pat savo trapios kelionės pradžios, paženklintos „baigtinybe“ ir „atokuma nuo Dievo“, iki dabarties, kurioje „maudomės atitekančios neišsemiamos ateities turtuose“, yra Dievo šlovės regėjimo vieta. Išorinėms akims regint pasaulį, vyksta ir dvasinio  regėjimo aktas, kuriuo regimas Dievo šlovės grožis. Dievo grožis yra pasaulyje, todėl jis regimas ne užmerkus, bet atmerkus akis, žemiškajam žvilgsniui esant dvasinio žvilgsnio nešėju. Būtentdėlto teologija yra ne abstrakcijų, bet vaizdų menas. Dar daugiau,  teologijos vaizdai nėra vien iš išorės pridėtos metaforos – tai tam tikru būdu yra pati teologijos medžiaga, Dievo šlovės įrankiai, atliekantys kone sakramentinį vaidmenį.

Iš šios sampratos kyla Balthasaro kalbos ypatingumas. Pasaulio širdies kalbos apstus vizualumas greičiausiai nustebins net tuos skaitytojus, kurie yra girdėję apie estetikos svarbą Balthasaro teologijoje. Knyga tikrąja žodžio prasme kviečia į dinamišką viziją, vaizdingą kelionę. Skaitytojas panardinamas ne į teologinių koncepcijų pasaulį, bet į vaizdingai ir intuityviai suvokiamą tikrovės dramą. Joje nuopuolis ir išgelbėjimas, pasaulis ir Dievo gyvastis, Kristaus žygdarbis ir Bažnyčia piešiami lyg dinamiška ikona, prasidedanti stambiais potėpiais ir bręstanti į visuminę spalvingą viziją, kurioje niekas nepraleista ir nelieka nepasakyta, tačiau viskas atskleista vaizdais ir vaizdingais įspūdžiais. Tai vaizdingoji teologija per se, kurioje skaityti savaime reiškia matyti, jausti ir netgi girdėti nesuskaičiuojamus dalykus – spalvas ir dimensijas (aukštai, žemai), šaltą erdvę ir laiko muziką, vešlius gyvojo vynmedžio lapus ir pasaulio kraują valančią Jėzaus širdį, pragaro nasrus ir Tėvo veidą, pasaulį-pabaisą ir pasaulį-vaiką, raupsų suėstą kūrinijos veidą ir nesulaikomą Dievo meilės srautą. Pasaulio širdis siekia įtraukti skaitytoją į estetinės pajautos ekstazę ir dovanoti Dievo plano grožio atvertį.

Džiaugsmas, graudulys, saldus Viešpaties pergalės išgyvenimas ir šiurpulingas į kryžiaus mirtį vedančios meilės didybės suvokimas vienaypėje poetinėje vizijoje – visa tai žada Pasaulio širdis. Ši knyga – nuostabi dovana Lietuvos skaitytojams, trokštantiems giliau pažinti Išgelbėjimo grožį. Neabejoju, kad kiekvienas, ją atvertęs, bus apdovanotas  aštresniu tikrovės suvokimu ir didingo Dievo plano grožio pajauta.