Vytautas Markūnas SDB (dešinėje) / Asmeninio archyvo nuotrauka

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 1-ajame numeryje) 

„Turime popiežių, kuris yra jėzuitas, rengiasi kaip dominikonas, pranciškonišku vardu ir salezietiško būdo“. Net nežinau, kur girdėjau šią frazę, bet joje yra kai kas labai svarbaus, apie ką noriu parašyti. Nors pats straipsnis ne apie popiežių.

Pirmiausia, prisistatau: aš esu Vytas, kaišiadorietis ir vilnietis, nuo 6 iki 19 metų augęs tarp ateitininkų, jėzuitų gimnazijos alumnas, kuris po gimnazijos keistais Dievo keliais atsidūrė saleziečių vienuolijos sūkuryje ir būdamas 21-erių davė paklusnumo, skaistumo ir neturto įžadus.

Šiuo metu man 25 metai, tęsiu savo vienuolinę formaciją, atlieku praktiką vienuose saleziečių namuose Italijoje, kuriuose mokytojauju ir leidžiu dienas su kitais 10 brolių ir 600 vaikų bei jaunimo. Saleziečių kongregacija yra viena didžiausių pasaulio kongregacijų (15000 brolių ir 14000 sesių, neskaitant atšakų), kurios misija yra darbas su jaunimu, ypač vargingiausiu ir apleistu.

Kas tas salezietiškas būdas, kurį pačioje pradžioje paminėjau? Manau, kad jis yra tai, ko lab(iausi)ai reikia norint sėkmingai dirbti su jaunimu – jaunuolius ugdyti, mokyti, auginti.

Kasdienybė saleziečių namuose Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Popiežius Pranciškus pasižymi bent pora tokių salezietiško būdo bruožų: artimu kontaktu su žmonėmis, buvimu tarp jų; labai konkrečiais švelnumo, gerumo ženklais (tiesus ir pabėgti neskubantis žvilgsnis į akis, draugiškas kalbėjimo būdas, pagalba vargšams...); jis ypač pabrėžia džiaugsmo svarbą krikščionio gyvenime.

Saleziečių „specialybė“ yra ugdymas. Salezietiškas ugdymo stilius turi ir konkretų pavadinimą: „prevencinė ugdymo sistema“. Salezietis visuomet stengiasi parodyti, kad myli, ir būti toks, kad nebūtų sunku ir jį pamilti – taip gyvenant žodžiai pasieks ugdomojo širdį, jis norės būti su tavimi, mokytis iš tavęs, geruose dalykuose tave pamėgdžioti.

Tuo tarpu lietuviškame ugdymo supratime labiausiai mėgstamas, pats „švenčiausias“ žodis yra savarankiškumas. Ugdome vaikus taip, kad jie taptų savarankiški. Neneigiu, kad žmogus turi mokėti pasirūpinti savimi, bet manau, kad už šio susitelkimo į savarankiškumą slepiasi viena apgaulė – iš tikrųjų taip jaunas žmogus mokomas būti apleistas. Toks Lietuvoje jis yra būdamas vaikas, toks jis ir toliau lieka, kai suauga. Atrodo, kad tiesiog nenorima rasti laiko būti su vaikais, o vietoj to problema sprendžiama pavadinant vaiko apleidimą savarankiškumo ugdymu. Nėra laiko, nes reikia siekti karjeros, nėra laiko, nes moterys turi išsilaisvinti nuo buvimo mamomis, galiausiai, nėra laiko, nes buvimas vyru reiškia privalomybę daug dirbti.

Jei ugdymas reiškia išmokyti būti vienam, tuomet aš jo atsisakau. Ačiū, nereikia. Ugdymas juk turėtų būti tai, kas padeda mums tapti mumis. O argi mes skirti vienatvei? Turim tiesiog išmokti ją pakęsti?

Kasdienybė saleziečių namuose Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Nesutinku. Kaip tik yra visai priešingai. Mūsų širdys kaip dėlionės sudarytos iš santykių, o ne iš vienatvės. Ugdyme reikia išmokti ir išmokyti kurti sveikus santykius: su kitais, su savimi, su Dievu. O kokiu atveju jie sveiki? Kai vertybinė skalė yra gerai sudėliota: internetas nėra svarbiau už žvilgsnį, kerštas nėra svarbiau už mokėjimą atleisti, savarankiškumas nėra svarbiau už tarpusavio pagarbą ir meilę.

Bet tai neįvyksta savaime, vertybinę skalę reikia sudėlioti. Jei nesutinki žmonių, kurie paliudija, jog gyvendamas taip, o ne kitaip, būsi laimingesnis, galiausiai vieninteliu kelrodžiu gyvenime lieka primityvūs impulsai, paini ir niekuo nepagrįsta „asmeninė nuomonė“. Viskas, tikėtina, galiausiai pasibaigs tuo, kad kas nors apsukrus tiesiog ims manipuliuoti tavimi ekonominiais ar kitais tikslais.

Popiežius Pranciškus neseniai kvietė į „švelnumo revoliuciją“. Per švelnumą, aiškiai parodytą gerumą ir dėmesį įmanoma perteikti, kad ugdymo prasmė yra ugdomojo gėris. Ir kai atsiranda pasitikėjimo ryšys tarp ugdytojo ir ugdomojo, tuomet įmanoma perteikti vertybes.

Visa tai yra neįmanoma be buvimo šalia. Darosi juokinga prisiminus vienos mano auklėtojos žodžius: „Man nereikia su jumis susitikti, kad jus pažinčiau. Aš galiu perskaityti jūsų bylas.“ Daugiau aš jos tais mokslo metais praktiškai nemačiau, ir ji manęs nieko neišmokė. Galbūt ji ir nujautė, kad svarbu mokinius pažinti, bet nenorėjo vargintis su mumis leisti laiką, asmeniškai pasikalbėti. Toks požiūris tolygus pyragų ragavimui skaitant receptus ir niekada neatsikandant gabaliuko. Ugdymas neįmanomas be pasitikėjimo, o pasitikėjimas neįmanomas be draugystės.

Kasdienybė saleziečių namuose Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Saleziečių įkūrėjas Šv. Jonas Bosko viename savo laiškų iš Romos 1884 m. rašė: „Dabartinės Oratorijos nuotaikos pasikeitimo priežastis yra tai, kad dalis jaunuolių jau nebepasitiki savo Vyresniaisiais. Seniau jų širdys buvo atviros Vyresniesiems, kuriuos jie mylėjo ir kuriems tuojau skubiai paklusdavo. Dabar Vyresniuosius jie laiko Vyresniaisiais, o ne tėvais, broliais, draugais. Jų bijo, nelabai myli. Todėl norint, kad būtų viena širdis ir viena siela, reikia dėl Jėzaus meilės pralaužti tą nepasitikėjimo barjerą ir atgaivinti širdingą pasitikėjimą. Tada paklusnumas ves auklėtinius, kaip motina veda savo vaikelį. Tada sugrįš į Oratoriją senų dienų taika ir linksmumas.“

Draugystė gali atsirasti tik per tiesioginį asmeninį santykį, tai yra – ji atsiranda ir auga tik būnant kartu. Buvimas kartu neturi būti kažkuo ypatingas: nereikia niekuo apsimetinėti, bijoti pasirodyti vaikišku, nereikia užsidėti nuožmaus policininko kaukės. Šv. Jonas Bosko, pradėjęs daugybę laiko leisti su jaunimu, buvo palaikytas išprotėjusiu – jį net bandė uždaryti į beprotnamį. Kodėl? Nes jis daug žaisdavo ir juokaudavo, ir būdavo kartu su tais, su kuriais niekas neturėjo laiko ar noro būti. Jis leidosi būti pažintas, kad galėtų ir pats pažinti, kad užgimtų tarpusavio ryšys. Jis ugdymo procese dalyvavo ne kaip ugdytojas, bet pirmiausiai kaip asmuo.

Šv. Jonas Bosko rašė: „Reikia draugiškumo su jaunuoliais, ypač laisvo laiko metu. Be draugiškumo nebus meilės, o be jos nebus pasitikėjimo. Kas nori būti mylimas, tegu parodo, kad ir pats myli. Jėzus Kristus buvo su mažaisiais mažas, prisiėmė mūsų negalias. Štai draugiškumo mokytojas! Mokytojas, kuris matomas klasėje, yra mokytojas ir nieko daugiau. O jeigu jis būna kartu su vaikais laisvalaikio metu, tampa broliu. Jei kas nors sako pamokslus tik iš sakyklos, galima sakyti, kad jis tik atlieka savo pareigą ir nieko daugiau. Bet jeigu žodis pasakomas laisvo laiko metu, tai būna žodis to, kuris myli. Kiek atsivertimų įvyksta po žodžių, kurie nenumatytai suskambėjo jaunuolio ausyse tada, kai jis žaidė! Kas žino, kad yra mylimas, ir pats myli, o kas yra mylimas, gauna viską, ypač iš jaunimo.“

Prisimenu, kaip stebėdavau auklėtojas Vilniuje, kur nors keliaujančias su savo klasėmis. Atrodydavo, kad mokytojos mano, jog berniukai turėtų atsisėsti ant suoliuko ir tiesia nugara tyloje laukti atvažiuojančio autobuso, į kurį įlips sustoję tvarkingai į eilutę. Nes, kad ir ką jie darydavo, pagauti savo natūralios jaunatviškos energijos, viskas būdavo palydima žodžiais „nesielk kaip laukinis“ arba „apsiramink“. Tokios mokytojos visada likdavo ignoruojamo policininko padėtyje – nuo pirmos iki paskutinės savo darbo dienos.

Kasdienybė saleziečių namuose Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

O gal geriau būtų nesislėpti nuo vaikų kitoje barikadų pusėje? Gal gana priešintis tam, kas jie yra – vaikai, kupini energijos ir noro linksmintis. Tap, ribos turi būti, ir tai yra 10 Dievo įsakymų, bet tarp jų juk nėra tokio, kuris draustų 11-mečiui laisvu laiku elgtis kaip gorilai ir pašūkauti, draugiškai pasigrumti su savo draugu, kuris tą dieną jaučiasi kaip sumo imtynininkas. Šv. Jonas Bosko sakydavo: „Bėgiokit, šokinėkit, šūkaukit, bet nenusidėkit.“ Elgtis vaikiškai ir jaunatviškai nėra nuodėmė. Ir ne tik galima būti su vaikais, kol jie žaidžia, ir susilaikyti nuo tokių bereikšmių komentarų kaip „elkis kaip žmogus“, bet kartais galima net surizikuoti atrodyti vaikiškam ir žaisti kartu. Tada ir nauda abipusė – tiek naudingas ugdymo prasme vyresniojo buvimas kartu, tiek išeis į naudą vyresniajam žaisti, juoktis ir išgyventi kitus paprastus gyvenimo džiaugsmus.

Toks ugdymas gerai išreiškiamas popiežiaus Pranciškaus žodžiais, jog ganytojai turi turėti „avių kvapo“. Nes ugdymas yra rizikingas: gali sužeisti padarydamas neteisingą sprendimą; gali pasirodyti vaikiškas; gali „susimauti“ ir iš tavęs bus pasijuokta; gali nežinoti išeities iš padėties. Ugdymas taip pat yra varginantis: reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų, nuolatinės fantazijos. Neturėti „avių kvapo“ reikštų užimti tokią poziciją, kaip tos mokytojos autobusų stotelėje arba mano buvusi auklėtoja, kuri su mumis susipažino skaitydama bylas. Neturėti „avių kvapo“ reiškia bet kokia kaina vengti visų anksčiau išvardytų vargų ir pavojų, vengti būti arti savo ugdomųjų. Tačiau jei viso to vengi, geriausiu atveju esi instruktorius, o ne ugdytojas. Nes ugdymas pirmiausiai reikalauja padėti vaikui tapti savimi. Kaip sakė šv. Jonas Bosko: „Ugdymas priklauso nuo širdies.“