Iliustracijos autorius – kurikuri

„Nutapyta žodžiais“ – taip vadinasi žmogaus, visą gyvenimą tapiusio teptuku, knyga. Šis žmogus – genialus dailininkas Samuelis Bakas, kurio vardo muziejus šiandien jau veikia Vilniuje. Jei dailininko paveikslai yra filosofinis žmogaus būklės apmąstymas, tai jo knyga „Nutapyta žodžiais“ yra puikus vadovas tiems, kurie nori pažvelgti į Vilnių dailininko akimis.

Samuelis Bakas „Sugrįžimas į Vilnių“ (2001). Artsandculture.google.com nuotrauka

48. „Atrodo, tarsi atmerktomis akimis sapnuočiau siurrealistinį sapną, deja, tai ne sapnas. Grįžau į Vilnių po penkiasdešimt šešerių metų nuo tos valandėlės, kai paskutinį kartą žengiau šio miesto grindiniu.Iš pirmo žvilgsnio mano gimtasis miestas atrodo kupinas kontrastų. Matau gražias, spalvingas saleles, skendinčias griuvėsių jūroje. Ką tik atnaujinti namai stovi pramaišiui su seniau čia stovėjusių namų griuvėsių likučiais. Apgriuvę fasadai man atrodo pažįstami, bet džiaugsmingos atstatytų namų sienų spalvos kelia savotišką nerimą. Kodėl jos tokios linksmos? Negi mano miestas stengtųsi ištrinti nepatogius praeities prisiminimus?Dauguma mūsų turime ne vieną tautinę tapatybę. Aš priklausau keletui geografinių, kultūrinių ir kalbinių grupių, tad galiausiai tapau kosmopolitu – juk ir elegantiškoji pilkuma atsiranda sumaišius daugelį spalvų. Bet viena mano tapatybė yra neabejotina: Ich bin a Wilner“*, – taip apie savo pirmąjį sugrįžimą į Vilnių 2001 metais savo knygoje „Nutapyta žodžiais“ rašė dailininkas Samuelis Bakas.

Samuelis Bakas „Getas“ (1976). Kunst-archive.net nuotrauka

49. „Mano draugė Rachelė Sarabski, geto mokytoja, vieną šaltą 1943 m. sausio vakarą atėjo pas mane su talentingu mokinuku – devynmečiu Zalmanu Baku. Norėjo parodyti jo piešinius.Šiuose piešiniuose ir eskizuose, brūkštelėtuose ant popieriaus skiaučių, buvo kažkas man jau anksčiau matyta, tačiau, nepaisant šių vaizdų nebaigtumo, jaunojo dailininko neprilygstamai pagauta. Jaučiau, kad berniukas turi ypatingą talentą, kuris dar tik skleidžiasi. Tačiau kiek daug žada šios lengvos, tarsi skraidančios linijos!“ – taip savo pirmąjį susitikimą su būsimuoju pasaulinio garso dailininku savo knygoje „Iš Vilniaus geto“ aprašė žymus poetas Abraomas Suckeveris.

Samuelis Bakas „Problemų sprendimas“ (1992). Mutualart.com nuotrauka

50. Vilniuje kartu su tėvais S. Bakas gyveno adresu Vilniaus g. 39: „Bandau vaizduotėje atkurti mūsų buto vaizdą – art deco stiliaus baldai, šilkiniai lempų gaubtai ir originalūs apmušalai. Ar visa tai atsispyrė laiko poveikiui? Tokioje scenografijoje bėgo mano vaikystė. Dabar senosios dekoracijos sustingo, pasidarė tokios pat abejingos kaip ir praradęs išraišką Moniuszkos veidas.“*

Samuelis Bakas „Veidas“. Mutualart.com nuotrauka

51. Šv. Ignoto g. 5 kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska ir mokytojas Vladas Žemaitis išgelbėjo 12 žydų, įskaitant ir S. Baką: „Atminimo lenta pritvirtinta prie baltos sienos. Žvelgiu į atvaizduotas be jokios išraiškos akis, ir man atrodo, kad jų žvilgsnis nukreiptas gylyn į save. Atmintyje šmėkšteli vaiko nutraukta galva prisiminimas. Koks keistas galvų rytmetys... Vienuolyno vidus negyvenamas ir apleistas. Kiekvienas perėjų ir sutrūkinėjusių sienų labirinto centimetras išmargintas grafičių voratinkliu. Įeinu į vidaus kiemą. Seserys čia augino bulves. Kairėje matyti tamsūs mūsų slėptuvės langai. Kaip galėjome išgyventi purve, be maisto, pasmerkti tylėti, paslėpti už senų dokumentų ir tūkstančių knygų, dvokiančių senais klijais, rietuvių?“*

Evgenios Levin nuotrauka

Šiandien Naugarduko gatvėje 10/2 veikia Samuelio Bako vardo muziejus, kuriame eksponuojami dailininko darbai.

Žemėlapio autorius – kurikuri

Šiame Vilniaus žemėlapyje galite rasti visų „Neužmiršti“ ciklo asmenybių pėdsakus Vilniuje. Sekite šachmatų figūrėles (Nr. 48-51) norėdami atrasti Samuelio Bako Vilnių.

Projekto „Neužmiršti“ rėmėjai: Geros valios fondas, Vilniaus miesto savivaldybė

*Tekste pateiktos citatos iš Samuelio Bako knygos „Nutapyta žodžiais“ (Vilnius: LGGRTC, 2009)