Knygos recenzija perpublikuojama iš iš antrojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“numerio

Mažvydas Jastramskis (red.), Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus? Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje, Autoriai: Mažvydas Jastramskis, Jūratė Kavaliauskaitė, Vaidas Morkevičius, Ieva Petronytė-Urbonavičienė, Ainė Ramonaitė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, 404 p., 700 egz. Dailininkė Jurga Januškevičiūtė-Tėvelienė

Ar jums pažįstamas šis jausmas? Įsijungiate politinėms aktualijoms skirtą radijo, galbūt televizijos laidą. Pirmą pusvalandį klausotės įsikarščiavusių valdančiosios daugumos ir opozicijos lyderių pasisakymų, kuriuos pakeltu tonu vis pertraukia laidos vedėjas. Tuomet maždaug 38 laidos minutę žodis suteikiamas nešališkam stebėtojui(-ai) iš šalies – X universiteto lektoriui, docentui, ABC viešųjų ryšių agentūros savininkui ar pan. Tikėdamasis, kad išgirsite ką nors, kas padėtų susigaudyti diskusijos vingrybėse, palinkstate prie TV ekrano ar pagarsinate savo radijo imtuvą. Ir tuomet jūsų link pradeda skrieti kažkur jau girdėti politikos apžvalgininkų tropai: protesto balsai, liberalusis elektoratas, procentiniai punktai ir t. t. Suprantate, kad prie diskusijos stalo sėdintis politologas jums jau kažkur matytas/girdėtas... teisingai, prisimenate, kad vakar jis komentavo naujas ekonomines sankcijas Iranui, o šiandien pakeliui į darbą troleibuse skaitėte jo „Facebook“ įrašą apie hibridinio karo Baltijos šalims keliamas grėsmes. Na, ir platus interesų ratas, pagalvojate.

Tuo tarpu kažkur girdėtos frazės ir apibendrinimai toliau atkakliai atakuoja ausis ir, viena vertus, patvir­tina jūsų kasdienę politinę intuiciją. Kita vertus, komentaras skatina suabejoti, ar išties pasakyta kas nors esmingo. Kuo vertingas „objektyvumas“, kuris tik pakartoja portalų antraščių žinutes? Šis mintinis ekskursas referuoja į viešojoje erdvėje sklendžiančius pamąstymus, kad Lietuvoje politologija sukuria panašų pridedamosios vertės kiekį, kiek ir paskutinis žurnalo Žmonės numeris: apsiribojama aktualijų perpasakojimu, pabrėžiami namų šeimininkių dėmesį prikaustantys asmeniškumai ir galbūt retkarčiais įterpiamos užsienio žiniasklaidos puslapiuose nusižiūrėtos frazės.

Doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Violetos Boskaitės nuotrauka

„Folklorinė politologija“ (p. 38) – taip Mažvydas Jast­ramskis neseniai pasirodžiusioje monografijoje Ar ga­lime prognozuoti Seimo rinkimus? Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje apibūdina politologines banalybes, kurių apstu mūsų portaluose, radijo ir televizijos laidose. Kita vertus, šioje knygoje autorius kartu su kolegomis taip pat pademonstruoja, kad lietuviškieji politikos mokslai gali pasiūlyti alternatyvą. Nors praėjusių metų Lietuvos politologų asociacijos konferencijoje iš anksto atskleista, kad knyga į pavadinime užduodamą klausimą atsako neigiamai (t. y. Lietuvos Seimo rinkimų užtikrintai prognozuoti negalime), dešimtyje monografijos skyrių pristatoma analitinė darbotvarkė rodo, jog akademikų tyrimai turi ką pasiūlyti, plečiant mūsų viešųjų diskusijų horizontus ir gerinant jų kokybę.

Pristatant monografijos išvadas (ir galbūt kiek per vėlai), mokslinis redaktorius atskleidžia, kad paant­raštėje minima trijų kūnų problema nurodo į 2015 m. prestižinę mokslinės fantastikos premiją „Hugo“ laimėjusį Liu Cixino romaną tuo pačiu pavadinimu – The Three-Body Problem. Kinų fantastas savo kūrinyje aprašo itin nestabilią trijų saulių sistemą – Trisoliarį, kurio gyventojai priklausomi nuo nenuspėjamų gravitacinių ciklų ir jo sukeliamų radikalių klimato pokyčių. Plėtojant Lietuvos parlamento rinkimų nenuspėjamumo tezę, Liu Cixino saulių metafora pritaikoma trims svarbiausiems mūsų Seimo rinkimų „kūnams“: paklausai (rinkėjų struktūrai ir preferencijoms), pasiūlai (partijų įvaizdžiui ir strategijoms) ir institucijoms (mišriai mūsų rinkimų sistemai). Žinoma, išgirdus tokią analogiją, skaitytojui gali kilti klausimas, ar pagrįstas toks Seimo rinkimų Lietuvoje lyginimas su gaivališku kinų fantasto vaizduotės kūriniu? Dešimt knygos skyrių, subjektyvia recenzijos autoriaus nuomone, patvirtina, kad palyginimas yra netgi labai vykęs.

Monografijos išeities taškas – 2016 m. Seimo rinkimai ir netikėta Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalė juose. 2004–2012 m. fiksuotas mažėjantis rinkiminis nestabilumas, aplink dvi tradicines kairės ir dešinės partijas ėmė formuotis tam tikri koalicijų poliai, o 2012 m. po ilgos pertraukos naujos partijos netikėtos sėkmės Seimo rinkimuose nesulaukė. Šią ilgalaikės stabilizacijos regimybę suardė „juodosios gulbės“ arba „žaliojo gandro“ įvykis (p. 312) – iki tol didelės rinkiminės sėkmės nepatyrusiai, bet juose nuo nepriklausomybės atkūrimo dalyvavusiai LVŽS po antrojo rinkimų turo atiteko ne tik 56 mandatai, bet ir galimybė formuoti valdančiąją koaliciją. Taigi klausiama, kas sudarė sąlygas netikėtam „žaliojo gandro“ pakilimui?

Pirmieji šeši monografijos skyriai aptaria rinkiminės pasiūlos ir paklausos santykius. Visų pirma sužinome, kad rinkiminis kaitumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje ir „daugiau nei pusė Lietuvos rinkėjų, ateinančių į rinkimus, arba nedalyvavo prieš tai buvusiuose, arba balsuoja už kitą partiją nei anksčiau“ (p. 313). Jastramskis teigia, kad mūsų šalyje galima įžvelgti ir tam tikrą besiblaškančių rinkėjų logiką, o tik­rieji protesto balsai lieka nepanaudoti, nes dalis nusivylusiųjų pasirenka tiesiog nuosekliai nebalsuoti. Be to, nauji duomenys dar kartą patvirtina, kad Lietuvoje rinkėjams kyla politinės kairės ir dešinės atpažinimo problemų. Žmonių politinės nuostatos yra fragmentuotos ir tiesiog „nesulimpa“ į tradicinius ideologinius derinius. Pavyzdžiui, porinkiminėje apklausoje nepritarimas abortams teigiamai koreliuoja su respondentų tolerancija homoseksualų partnerystei (p. 165). Trečiame monografijos skyriuje Ainė Ramonaitė parodo, kad netgi vienintelė iki šiol visuomenę į aiškias grupes dalijusi požiūrio į sovietmetį takoskyra, keičiantis kartoms, Seimo rinkimuose tampa vis mažiau aktuali.

Toks nuoseklių vertybinių kelrodžių trūkumas tarp rinkėjų yra ne tik iššūkis politologams, bandantiems paaiškinti ir suprasti rinkimų rezultatus, bet ir priekaištas pasiūlą formuojančioms politinėms partijoms, nepakankamai investuojančioms į „šaknų įleidimą“ visuomenėje ir lojalaus elektorato ugdymą. Penktame skyriuje Ramonaitė atskleidžia, kaip rinkiminio kaitumo, ideologinių skirčių išsikvėpimo ir silpnų saitų tarp politinių partijų ir Lietuvos rinkėjų kontekste didelį konkurencinį pranašumą rinkimuose suteikia pap­rastas naujumas. Kitaip tariant, partijoms nebūtina rasti naujos nišos ar neatstovaujamos rinkėjų grupės, nes naujumas pats savaime gali pritraukti „viltingus“ mūsų šalies rinkėjus.

Taigi akivaizdu, kad klasikiniai teoriniai modeliai, prognozuojantys rinkimų rezultatus, Lietuvos atveju nėra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į tai, monografijoje dėmesys skiriamas kokybinei „vietinės kultūros duotybių“ (p. 180), politinių skandalų ir lyderystės sampratų analizei, potencialiai galinčiai išplėsti ir papildyti mūsų žinias apie rinkiminės paklausos ir pasiūlos santykius. Analizuodama kokybinių interviu su eiliniais rinkėjais medžiagą, ketvirtame skyriuje Ieva Petronytė-Urbanavičienė paneigia mitą, kad politiniai skandalai turi tiesioginę įtaką partijų reitingams ir jų rinkiminei sėkmei, – priešingai, skandalų įtaka yra mažų mažiausiai ambivalentiška. Šeštame skyriuje pristatomas Jūratės Kavaliauskaitės tyrimas apie politinių lyderių vertinimo mechanizmus taip pat patvirtina, kad nors lietuviams ir itin svarbios asmeninės politikų savybės, universalaus mato šioje srityje mūsų rinkėjai neturi. Kaip teigia tyrėja, „lietuviams, panašu, patinka stiprūs ir ryžtingi, bet kartu ir supratingi ir sugyvenami lyderiai“ (p. 204).

Septintas-devintas monografijos skyriai skirti trečiajam Seimo rinkimų „kūnui“ – mišriai mažoritarinei rinkimų sistemai, turinčiai lig šiol mažai tyrinėtų trūkumų. Kaip septintame skyriuje argumentuoja Jastramskis, Lietuvoje pasirinktas mišrus modelis skirtinguose rinkimų etapuose sukuria skirtingas balsavimo paskatas ir taip sujungia blogąsias grynosios mažoritarinės ir grynosios proporcinės rinkimų sistemos savybes. Viena vertus, balsuodami daugiamandatėje apygardoje rinkėjai jau apsiprato su tuo, kad strateginiu požiūriu balsą atiduoti verta už 5% ribą galinčias peržengti partijas. Kita vertus, aštuntame skyriuje pristatomas erdvinio balsavimo antrajame vienmandačių ture modelis parodo, kad nesusiformavusios partinės sistemos sąlygomis mūsų rinkėjai skirtinguose etapuose dažnai balsuoja už skirtingų partijų kandidatus. Šį padalinto balsavimo (ang. split-ticket voting) reiškinį devintame skyriuje detaliai analizuoja Vaidas Morkevičius.

Verta paminėti ir tai, kad egzistuojanti mišri rinkimų sistema, ypač balsavimas 71 vienmandatėje rinkimų apygardoje, lemia didelį „iššvaistytų“ balsų kiekį ir itin nestabilius laimėtojų „apdovanojimus“, gaunamus antrajame rinkimų ture. Tokiomis sąlygomis mūsų rinkimų sistema stokoja tiek proporcingumo (mažos vienmandatės rinkimų apygardos nepalankios moterų ir tautinių mažumų kandidatams), tiek atskaitingumo (laimėjusios partijos vis tiek turi sudaryti valdančiąsias koalicijas, o rinkėjams mažiau aišku, kas atsakingas už vykdomą politiką). Taigi trečiasis „kūnas“, mišri Lietuvos Seimo rinkimų sistema, sujungia „blogiausia iš abiejų pasaulių“ (p. 252).

Apibendrinant norisi pasveikinti knygos autorius su puikia publikacija ir palinkėti toliau tęsti pradėtus darbus. Monografija, paremta antrą kartą Lietuvoje atliktos nacionalinės rinkiminės studijos duomenimis, surinktais reprezentatyvios gyventojų apklausos, kandidatų į Seimą apklausos ir kokybinių interviu su rinkėjais pagalba, yra puikus metodologinio papildomumo pavyzdys. Taigi Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?, be abejonės, atsidurs politikos mokslų studentų privalomosios literatūros sąrašuose. Kita vertus, rekomendacijų dėl rinkimų sistemos reformų pristatymas metinėje Lietuvos politologų asociacijos konferencijoje pradėjo ne mažiau svarbią monografijos autorių diskusiją su politikais ir plačiąja visuomene. Ją privalu tęsti ir plėsti, nes tik įrodymais grįsta analizė gali padėti mums atsispirti „folklorinės politologijos“ banalybėms ir vesti šalį kokybiškesnės demokratijos link.

Naujasis židinys