Julija Skuratova ir Ewa Piotrowska lėlių spektaklyje „Raudonoji knyga“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Balandžio 27, 28 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – premjera. Lėlių spektaklį vaikams pagal poetinę Nijolės Indriūnaitės pjesę „Raudonoji knyga“ ėmėsi statyti režisierė iš Lenkijos, Varšuvos lėlių teatro „Baj“ direktorė EWA PIOTROWSKA. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su šia menininke.

Pradėkim nuo to, ką jums reiškia lėlių teatras. Kodėl pasirinkote būtent šią teatro sritį?

Nuo pat vaikystės mėgau istorijas, ypač – magiškas. Augau mažame miestelyje, kuriame nebuvo jokio teatro. Bet daug skaičiau apie šį meną ir galiausiai nusprendžiau vykti į teatro akademiją. Teatro studijas baigiau Varšuvos teatro akademijos lėlių teatro filiale Balstogėje. Prieš tai žiūrėjau daug „Wierszalin“ teatro darbų. Tai buvo labai ekspresyvūs, mistiški lėlių teatro spektakliai suaugusiesiems. Juose įžvelgiau daug magijos, nes jie buvo artimi ritualui. Čia veikė ne tiek lėlės, kiek, galima sakyti, kažkokiu būdu sakralizuoti objektai...

Mano studijų programa buvo tokia, kad per pirmus dvejus metus teko pereiti visą lėlių valdymo kursą: pirštininių lėlių, mapetsų, marionečių ir įvairių kitų technikų... Tuomet supratau, kad lėlė nėra sakralus objektas, kad tai šiek tiek skirtingi dalykai, tačiau suvokiau ir tai, kad ji turi daugybę išraiškos galimybių. Taip ir likau su lėlėmis per visą savo profesinį gyvenimą. Net kai statau spektaklius suaugusiesiems, visuomet naudoju lėles – jos man atrodo labai išraiškingos ir magiškos. Taip, aktorius gali daugybę dalykų, bet kartu su lėle jis gali daugiau, t. y. daugiau nei šis pasaulis ir jo realybė.

Gal galite Lietuvos žiūrovams bendrai pristatyti savo kūrybą? Ar turite mėgstamas temas, žanrus?

Dirbu labai įvairiai. Pastačiau maždaug 35 spektaklius – labai skirtingų stilių ir technikų – tiek su objektais, tiek su skirtingų rūšių lėlėmis. Ypač mėgstu dirbti su skirtingais žanrais vienu metu. Visuomet stengiuosi rasti metaforišką būdą perteikti informacijai. Esu pastačiusi kelis spektaklius, kuriuose naudojami multimedijos ir animacijos elementai. Kartu stengiuosi nepamiršti klasikinių lėlių. Mane kiekvieną kartą domina šiek tiek skirtingi dalykai. Tai priklauso nuo vietos, kurioje dirbu, ir nuo to, kuo tuo metu gyvenu.

Pavyzdžiui, stačiau spektaklį „Kas sužinos, jei tu nepapasakosi?“ apie lenkus, vykusius į Sibirą per Antrąjį pasaulinį karą: iš ten, ypač moterys ir vaikai, keliavo į Kiniją, Naująją Zelandiją, o dalis, kuria ir domėjausi – į Meksiką. Iš pradžių suradau ten išgyvenusius žmones, su jais kalbėjausi, klausiausi jų istorijų, ir tuomet kartu su dramaturge Berta Hiriart kūrėme iš tos medžiagos scenarijų. Tame buvo šiek tiek dokumentikos – tuo metu emigracijos tema, jos priežastys man buvo labai svarbios.

Dabar labiausiai domiuosi ekologijos problemomis. Matau, kad prarandame kažką labai svarbaus. Galbūt tai ne tiek jaučiasi Lietuvoje: pirmą kartą čia atvykusi negalėjau atsistebėti – net miesto centre galima kvėpuoti tokiu grynu oru ir net girdėti paukščius! Gaila, bet Varšuvoje taip nėra... Jums labai pasisekė dėl to.

Kaip tik apie ekologiją ir yra jūsų šiuo metu „Lėlėje“ statomas spektaklis „Raudonoji knyga“! Gal galėtumėte jį trumpai pristatyti?

Šiame spektaklyje kalbame apie nykstančias paukščių rūšis, apie tai, kad žmonės dabar labiau vertina daiktus ir mieliau klausosi muzikos iš mobiliųjų telefonų. Todėl mūsų spektaklyje vieversys nebegali čiulbėti, nes niekas jo nebegirdi...

Spektaklio objektai – retro stiliaus. Čia yra ir modernių daiktų, tokių kaip ausinės, telefonas ar plastikiniai maišeliai – laikinumo simboliai. Norime parodyti, kad net ir mums labai svarbūs daiktai ilgainiui praranda savo vertę, kad begalvodami apie daiktus pamirštame apie sielą.

Kalbant apie pačią formą, „Raudonoji knyga“ yra objektų ir lėlių koliažas – tuo užsiėmė scenografė Julija Skuratova. Galvojome, kaip galėtų susijungti lėlė ir objektas, kaip jie galėtų veikti kartu. Tai nėra klasikinė teatro forma, tačiau, norint klasifikacijos, galima sakyti, kad tai – stalo lėlės. Sujungus jas su objektais prasiplėtė jų veikimo galimybės – nelaikome jų vienoje linijoje, galime rasti joms daugiau pozicijų...

Režisierės Ewos Piotrowskos lėlių spektaklis „Raudonoji knyga“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Režisierės Ewos Piotrowskos lėlių spektaklis „Raudonoji knyga“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvoje spektaklį statote jau ne pirmą kartą. 2011 m. Kauno dramos teatre pastatėte spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“ pagal Lewiso Carrollio romaną. Gal galėtumėte palyginti šias kūrybines patirtis?

Dirbti Kaune pirmiausia buvo įdomu tuo, kad mėginau įtraukti lėles į dramos teatrą. Dramos teatro aktoriai, niekada nedirbę su lėlėmis, turėjo priimti ir valdyti lėlę kaip partnerį ir kaip labai paveikią išraiškos priemonę... Ir jiems tai puikiai pavyko! Žinoma, tai buvo visai kitokia patirtis nei kad dabar. Tuomet pati rašiau scenarijų ir kiekvieną mintį žinojau labai gerai – iš karto galėjome repetuoti lietuviškai. O čia, kai nekyla problemų su lėlių valdymo technikomis, dėl kalbos barjero daug sunkiau dirbti su tekstu, kuris yra eiliuotas ir kurio taip gerai nepažįstu...

Beje, po šių pastatymų galiu pasakyti, kad man labai patinka dirbti Lietuvoje, nes jaučiu, kad žmonės čia tikrai mėgsta teatrą. Taip nutinka toli gražu ne kiekvienoje šalyje... Dažnai dirbdama užsienyje matau, kad žmonės, dirbantys lėlių teatre, nevertina to, ką jie daro. Tiek statant „Alisą...“, tiek dabar visa kūrybinė komanda buvo labai įsitraukusi į procesą. Tikrai mėgavausi darbu ir pastebėjau, kad net dirbant valandų valandas po to nesijaučiau pavargusi (nebent fiziškai).

Kas jus motyvuoja kurti teatrą būtent vaikams? Kuo ypatinga ši auditorija?

Labai svarbu, kad naujajai, technologijų apsuptai kartai teatras duotų ką nors ypatinga, ko niekas kitas neduoda. Dabar vaikai tiek įsitraukę į technologijas, kad praranda emocinį ryšį su aplinka ir turi problemų dėl dėmesio išlaikymo. O teatras sugrąžina tą buvimo čia ir dabar jausmą. Suteikia galimybę įgyti bendros patirties kartu su kitais vaikais: drauge reaguoti, šypsotis, juoktis...

Ši auditorija yra labai atvira, ir jai galima perduoti bendrą žinią. Suaugusieji yra kitokie: jie turi skirtingą praeitį, ideologiją, suvokimą. Tiesiog neįmanoma, kad visi suaugusieji spektaklyje patirtų tą patį jausmą. Su vaikais, ypač labiau į juos pasigilinus, galima tai pasiekti.

Kokia lėlių teatro padėtis Lenkijoje, kad ir palyginus su dramos teatru?

Šiuo klausimu kiekvienas turi savo nuomonę, tad pasakysiu savąją... Pirmajam Lenkijos lėlių teatrui dabar maždaug devyniasdešimt vieneri metai. Jis susikūrė dėl edukacinių priežasčių. Tai nebuvo profesionali trupė – žmonės tiesiog norėjo pastatyti spektaklį vaikams ir tam pasirinko lėles. Po to jie suprato, kiek džiaugsmo gali suteikti vaikams. Ėmė gastroliuoti, duoti interviu, susitiko su Sergejumi Obrazcovu, dirbo su teatru „Reduta“ (eksperimentinis lėlių teatras-laboratorija). Galiausiai įgijo pakankamai žinių ir pradėjo mokyti kitus. Tad lėlių teatras Lenkijoje prasidėjo nuo edukacijos. Buvo atrasta lėlė, pradėta keliauti į Čekiją bei Rusiją, išmokstamos ir tobulinamos lėlių valdymo technikos... Vėliau lėlių teatras pradėjo jungtis su dramos teatru. Aktoriai tapo tokie pat svarbūs kaip lėlės, jiems buvo skiriama vis daugiau erdvės...

Šiuo metu Lenkijoje kalbama apie tai, kad lėlės nyksta iš lėlių teatro, kad prarandame tai, ką turėjome. Šių diskusijų fone kai kurie teatrai grįžta prie lėlių, tačiau ir jie niekuomet nesirenka tos klasikinės – kai matomos tik lėlės juodame fone – formos.

Dramos teatras į savo diskusijas lėlių teatro niekuomet neįtraukia, nemano, kad tai gali būti kažkas gana rimto ar svarbaus... Pasitaiko, kad į labai svarbius teatro festivalius neįtraukiamas joks lėlių teatras. Beje, dabar dažniau kalbama tiesiog apie teatrą vaikams nei kad konkrečiai apie lėlių teatrą.

Pamenu, kaip Balstogės teatre mano statytas spektaklis „Ašigalis“ (pagal Vladimiro Nabokovo pjesę) dramos teatrų konkurse užėmė pirmą vietą. Buvo didžiulis skandalas dėl to, kad apdovanojimą gavo lėlių teatras... Po to kažkas pasikeitė, lėlių teatras ėmė gauti vis daugiau vietos spaudoje. Lėtai, labai lėtai kai kurie kritikai pradėjo matyti, kad ir lėlių bei vaikų teatre yra kažkas įdomaus. Ir tai puiku, nes dabar apie juos rašoma beveik kiekviename „Didaskalios“ numeryje.