Lambert van Nistelrooij. Wikipedia.org nuotrauka

Iš Olandijos kilęs europarlamentaras LAMBERTAS VAN NISTELROOIJ (Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija) Europos Parlamento plenarinės sesijos metu sutikęs pasidalinti savo Europos vizija vis akcentuoja būtinybę kovoje su populizmu siekti stiprinti ryšius su piliečiais. Tai, pasak jo, kartu ir demokratinių principų, kuriais grindžiamas Europos Parlamento veikimas, gynimas. Apie tai, kur link juda Europa ir kodėl mums reikia orientuotis į išmanią specializaciją, skaitykite pokalbyje.

Kaip suprantate Europos Sąjungos idėją?

Pirmiausia – tai Bendrija, kurią sudaro veikiantys žmonės. Mano pagrindinė užduotis – prieiti prie tų žmonių ir per skirtą laiką iškelti tai, kas jiems esmingai svarbu. Apskritai kalbant apie identitetą svarbu įtraukti teritorinę dimensiją. Pati lokacija mus apibrėžia per santykį su Rusija, Artimaisiais Rytais, Afrika. Identitetas – taip pat ir istorija, su ja ateinančios vertybės, ypač krikščioniškosios. Šie mus išskiriantys aspektai atsispindi ir sutartyse, kuriomis remiamės brėždami politinę kryptį. Žinoma, neturime tokios ekonominės laisvės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau mūsų žmonių ir vertybių derinys, solidarumas mus išskiria pasaulio kontekste. Nuolatinis vystymasis ir atskirties mažinimas padeda vis labiau jaustis bendros Europos dalimi. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje neseniai kelti privatumo politikos klausimai mus jungiančiame interneto pasaulyje leidžia žmogų ir jo apsaugą laikyti esančiu aukščiau korporacijų ir kitų rinkoje veikiančių platformų.

Ar Europos Parlamentas veikia tebesiremdamas demokratiniais principais?

Niekas nėra tobulas, taip ir Europos Sąjungoje nėra tobulai veikiančios institucijos. Svarbiausia, kad yra stabilios institucijos, ir jose pozicijas užima politiškai veikti gebantys žmonės. Tai ir laikytina demokratijos instrumentu. Dėl tos priežasties visi priimami sprendimai svarstomi ilgai, derinami interesai, siekiama kompromiso. Nėra viskas taip baisu – galimybė laisvai diskutuoti sudaro sąlygas siekti labai efektyvių rezultatų. Tačiau čia turiu stabtelėti ir pabrėžti, kad svarbu grįžti arčiau žmonių, bandome tą padaryti. Europos Parlamentas – demokratinė institucija, nes žmonėms atstovaujame tiesiogiai. Dabar Europos Sąjungos viduje matome daug veikiančių judėjimų, kurių idėjos nepatraukia žmonių, tačiau būna taip, kad net ir ES lygiu gimusios idėjos, susiformavusios po ilgai trukusių atskirų grupių lobizmo proceso, yra atmetamos dėl staigaus socialinės žiniasklaidos įsikišimo. Noriu pasakyti, kad yra daug veiksnių, turinčių įtakos demokratiniam procesui, todėl daugiausia kalbu apie komunikacijos Bendrijoje gerinimą, kuriuo iškeliu įtraukimo politiką. Manau, kad širdžių ir protų nepasiekiama tiesiog skiriant pinigų, todėl su bendraminčiais stengiuosi spręsti tokius vietos bendruomenėms aktualius klausimus kaip aplinkosauga, technologijų panaudojimas medicinoje. Propaguodamas „geresnę komunikaciją“ siekiu įgalinti idėjų turinčius žmones kalbėti ir pasiekti kitus. „Brexit“ šiuo atveju yra geras pavyzdys, rodantis nepakankamai geros informacijos sklaidos pasekmes. Mūsų dienų demokratinis veikimas remiasi pastangomis nelikti abejingiems.

Audrius Ufartas

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Stebint savo atstovus susidaro įspūdis, kad demokratinių principų nesilaikoma – išrinktieji deda pastangas veikiau realizuoti savo vizijas, nei kalbėdami apie tai, kas žmonėms aktualiausia...

Vizionierių Europos Parlamente yra, vis dėlto pats atstovavimas grindžiamas tiesioginiu bendravimu su savo rinkėjais. Vizionieriškumo įspūdį kuria pats būdas, kuriuo čia veikia demokratija, požiūris. Tiesa tokia, kad įsigilinus, tarkime, į regioninio vystymosi komitetą, kuriam priklausau, kuomet aptariamas Europos darnaus vystymosi fondas, matai žmonių, atvykstančių iš tokių regionų kaip Galicija ar kitur (iš viso 280 regionų). Tai leidžia spręsti, kad tokiu būdu Europos Parlamente reprezentuojamas net regioninis identitetas. Praktiškai žiūrint, Parlamento institucija yra arti savo žmonių.

Kalbant apie jūsų dėmesį regioniniam vystymuisi bei „Smart Cities“ (išmanių miestų) plėtros koncepciją bei su tuo susijusiai skaitmeninei rinkai, dirbtiniam intelektui, ko galime tikėtis Europai einant šia kryptimi? Kaip dirbtinio intelekto valdymas keis esamą politikos supratimą?

Dalykai iš esmės nesikeis, nes centre liks ryšio su rinkėjais palaikymas. Kita vertus, pakis pačios priemonės, tai yra platesnis regionų įtraukimas į politiką užtikrins geresnį atstovavimą. Turėtume kalbėti ne apie naują Europą, o apie jos transformaciją į atviresnę, inovatyvesnę, solidaresnę. Su šiuo postūmiu turi augti mūsų sąmoningumas ir ruošimasis naujam dirbtinio intelekto laikmečiui. Investicijos, ir čia gerą pavyzdį rodo Izraelis, turi būti tikslingai skiriamos sritims, padėsiančioms valdyti didžiulius informacijos srautus, pačią sistemą. Inovacijos – tai ne tik prieiga prie žmonių, bet jos lemia ir saugumą apskritai, todėl, žvelgiant į ateitį, tai turi tapti mūsų prioritetu. Stebint Rusijos grėsmę galima teigti, kad, jei laiku nebūsime pasirengę, mūsų gyvenimai gali pasikeisti pernakt.

Tačiau jūsų siūlymas išmaniai specializuotis (smart specialisation) skamba kaip vadybinis sprendimas geriau organizuoti žmogiškuosius išteklius...

Tai ir turiu omenyje. Svarbu daugiau kalbėti apie žmogiškųjų išteklių Europos mastu išnaudojimą, tai leistų mums visiems veikti efektyviau. Svarbu suprasti, kad žmonių specializacija grindžiami „slėniai“ gali steigtis bet kurioje Europos Sąjungos vietoje, taip srities ekspertams aukščiausiu pajėgumu dirbant su automatizacija, laisvai valdoma įranga ir kitomis technologijomis. Svarbu kalbėti apie vietos, ne tik didžiųjų miestų, lyderystę. Tai leistų tikėtis, kad talentų medžioklę ir vadinamąjį „protų nutekėjimą“ pakeis sanglaudos politika. Tokiu būdu mažesnėms, skurdesnėms šalims paliekant galimybes ir sutvirtinant jų pozicijas kitų Europos Sąjungos ekonominių centrų atžvilgiu.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ar tokia specializacija labiau orientuota į vietos, nacionalinį ar europinį lygmenį?

Mano supratimu, pirmiausia reikia orientuotis į vietos potencialą, tai, kas kyla autentiškai ir tenkina to regiono poreikius. Tik tuomet, kai surandama tokia sritis, finansavimas skiriamas tikslingiausiai. Pasiekus šį lygmenį būtų galima žvelgti į nacionalinį. Klausimas, kaip nacionalinį potencialą geriausiai išnaudoti bendradarbiaujant su Europos Sąjunga, jos paramos programomis. Natūraliai pradedama svarstyti, kokia iš to nauda Europai apskritai, jos konkurencingumui, vystymuisi pasauliniu mastu. Investuojant be strategijos, pinigai tiesiog išleidžiami vienkartiniam projektui. Šiuo atžvilgiu išmani specializacija būtų išankstinė sąlyga tikėtis finansavimo, kartu skatinant glaudžiau bendradarbiauti partneriams, dirbantiems toje pačioje srityje, su galimybe pasidalinti patirtimi, technologijomis.   

Kaip tai keičia Europos Sąjungos pozicijas platesniame pasaulio kontekste?

Veikimą mano nurodyta kryptimi reikėtų stiprinti, tačiau tai nėra paprasta dėl išsiskiriančių Europos vizijų, liečiančių regioninį vystymąsi ir, konkrečiai, Europos sanglaudos fondą. Deja, realybė tokia, kad jis 2020–2027 metams apkarpytas 30 %. Tiesa, nusprendėme jį sujungti su regioniniu fondu. Pastarais veikia kaip inovacijomis grindžiamas ekonomikos reguliavimo pagrindas (dar vadinama „žinių ekonomika“). Europarlamentarai vis daugiau kalba, kad šias žiniomis grindžiamas iniciatyvas reikia įtraukti į infrastruktūrą orientuotas investicijas. Aš, kaip olandas, šiuose siūlymuose įžvelgiu daugiau grėsmės, nes gali būti, kad ši žinių ekonomika nesivystys pakankamai greitai.

Kaip įgyvendinant šiuos planus tikimasi įveikti nuolatinę įtampą tarp lygybės ir įvairovės?

Įvairovė – vienas kertinių Europos Sąjungos elementų. Po Europos miestus keliaujantys kinai investuotojai stebisi čia esama kalbų įvairove, skirtingu paveldu. Ši fragmentacija tiesiog yra, ir tai galbūt mūsų stiprybė. Šioje žiniomis grindžiamoje ekonomikoje, kur skirtingos pasaulio vietos taip greitai vystosi, sunku kažką tiksliai numatyti, tad ir Bendrijoje sunku teikti pirmenybę vienam klausimui dėl to, kiek ir kur investuoti. Santykinai spartesnį atskirų sričių kitose šalyse vystymąsi kartais lemia kitokia nei pas mus sistema, pavyzdžiui, Kinijoje – kitoks įsivaizdavimas, kaip geriausiai stimuliuoti ekonomiką, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ar kitokia mokesčių politika. Vis dėlto Europos Sąjunga turi bandyti kuo geriau prie pokyčių prisitaikyti. Tiesa, kartais kažkur judant svarbesnis tampa pats procesas, tai yra, jei pats procesas teisingas, sakykim, demokratiškas, tai gali būti laikoma svarbesniu pasiekimu nei tiesiog efektyvumas. Paskutinės apklausos Olandijoje parodė, jog  daugėja palaikančiųjų nacionalistinį judėjimą. Vėlgi, siekiant apsisaugoti nuo, to svarbu kuo plačiau bendrauti su savo piliečiais. 

Audrius Ufartas /

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Kur įžvelgtumėte grėsmes, dėl kurių auga įvairių populistinių judėjimų palaikymas? Kokių priemonių reikėtų pasitelkti siekiant atremti jų veikimą?

Priežastys skiriasi: pokomunistinėse šalyse matau didesnę atskirtį nuo Europos Sąjungos reikalų, prastesnį valdžios komunikavimą su visuomene, todėl įvairias baimes, susijusias su globalizacija. Tai vyksta nepaisant to, kad žmonės laisvai juda ir vyksta dirbti į Vakarų šalis. Tuo tarpu tokioje atviroje, socialliberaliai orientuotoje šalyje kaip Olandija, priešingai, palaikymas dažnai kyla bandant suprasti savo paties identitetą, todėl matome priešiškumą multikultūralizmui, svetimoms religijoms ir jų praktikoms. Tai nėra kažkas nauja, nes diskusijos dėl identiteto vyksta seniai, tačiau dėl to, kad žmonės nebėra susiję su politiniais reikalais taip, kaip buvo anksčiau, visuomenės viduje didėja skirtys. Vėlgi grįžtame prie to, kad labai svarbu palaikyti gerą komunikaciją. 

Išskyrėte, kad krikščionybė – mūsų pamatas. Koks jos vaidmuo Europos Sąjungos politikoje?

Krikščionybė, krikščioniški principai esant įtampai suteikia tą veikimui būtiną įkvėpimą, stabilumą, kryptį. Pats asmeniškai noriu pabaigti projektą net jei jo išpildymas truks dešimt metų. Kadangi jį įgyvendindamas patiriu įvairių bandymų daryti įtaką, jaučiu, kad ryžtui palaikyti man būtinas tas iš krikščioniškų vertybių kylantis stabilus požiūris. Tik tai leidžia veikti politikoje.