Iliustracijos autorius: kurikuri

„Tikras menas negali egzistuoti be pasipriešinimo pykčiui, kuris gyvena kiekvienoje širdyje ir beveik kiekviename žmoguje, todėl kad Dievas idealių žmonių, deja, nespėjo sukurti. Visada laikiausi nuomonės, kad literatūra yra gydymo priemonė“, – pokalbių su Rūta Oginskaite knygoje teigia rašytojas Grigorijus Kanovičius. Į pagalbą pasitelkę R. Oginskaitės knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ kviečiame pasivaikščioti po G. Kanovičiaus Vilnių. 

Senoji sinagoga po karo. Rafaelio Chwoleso nuotrauka. Chwolesų šeimos archyvas.

27. Grigorijaus Kanovičiaus kūrinio „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“ ištrauka: „Aš nenoriu laidoti jo gatvių ir gatvelių – siaurutėlių, nusidriekusių kaip virvės, ant kurių per amžius buvo džiaustomi žydų skalbiniai aš džiaustau ant jų savo kartėlį ir liūdesį, aš nenoriu laidoti čerpėmis dengtų jo stogų, kuriais katės vaikštinėja kaip angelai, o angelai – kaip katės; aš užsiropščiu ant paties kraigo ir burkuoju apie meilę šitam dangui, šitam mėnuliui, kuris švietė kartų kartoms mano brolių ir seserų; aš nenoriu laidoti jo gatvių grindinio, kur visi akmenys panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą – aš įmūriju ten savo atminimo akmenį, kad jis degintų kiekvieną pėdą ir primintų skerdynes, tūkstančio tūkstančių nekaltų žūtį. Aš nenoriu laidoti Didžiosios Sinagogos – aš visada joje melsiuos ir, kol aš melsiuos, niekas nenušluos jos nuo žemės paviršiaus, nes žemė – tai ir aš, ir tu. Aš nenoriu laidoti savo sapnų.“

Stalino prospektas (dabartinis Gedimino prospektas), 1948 Šaltinis: Miestai.net

28. Pokaris. Atvykimas į Vilnių. „Ir mes atvykom. Mums pasisekė: paskyrė gyventi labai turtingo lenkų advokato bute Stalino prospekte, ten buvo – dabar suskaičiuosiu – šeši kambariai. Tris kambarius užėmė spaustuvės „Vaizdas“ direktorius. Viename kambarėlyje prie buto durų gyveno labai įdomus Gordinas, apie kurį esu parašęs apsakymą. Kai rusai per radiją uždainuodavo „Artileristam dan prikaz“, Gordinas užtraukdavo žydišką dainą. Jis buvo krautuvininkas iš Jiezno, labai religingas, per karą netekęs dviejų sūnų ir žmonos. Dar buvo du kambariai, ten gyvenome mes.“

Pokario Vilnius, dabartinė Vilniaus g. Rafaelio Chwoleso nuotrauka. Chwolesų šeimos archyvas.

29. Pokario griuvėsiai senamiestyje. „Vilnius buvo naujas pasaulis, kurį reikėjo pažinti, prisipažinti. Pylimo gatvėje stovėjo apnykusi sinagoga be rabino. Senamiesty – griuvėsiai senos Didžiosios sinagogos. Tai toks skaudulys, kurį popieriuje sunku perduoti. Reikalingos ne akys, o regėjimas, pilnas tikrovės: erdvė – visas miestas, ir visur griuvėsiai, likučiai, o dar pašonėj Paneriai…“

Grigorijus Kanovičius ir Olia Kanovič. Donato Puslio nuotrauka.

30. Didžiausias radinys universitete. „Po gimnazijos stojau į universitetą. Didžiausias mano ten radinys – Olia, ačiū Dievui, visą gyvenimą ji mane lydi, moko ir padeda. 

Lenino paminklo nukėlimas Ričardo Grigo/BFL nuotrauka

31. Tuometiniame Stalino prospekte. „Prospektas Stalino, aikštė Lenino, ir paminklas stovėjo. Grišos tėtis ir jo kolegos siuvėjai nustatė, kad Lenino sagos – į moterišką pusę.“ (Olia Kanovič)

Vileišių rūmai 1956 m. Nuotraukos iš LLTI Mokslinės bibliotekos fototekos

32. Korsakynėje. „Po universiteto gavau paskyrimą pas Kostą Korsaką į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą – Korsakynę buvusiuose Petro Vileišio rūmuose, kur iki karo veikė Lietuvių mokslo draugija.Korsakas davė man mokslinio darbo temą: „Lietuvių literatūra ir rusų revoliuciniai demokratai“. Labai liūdna man buvo rinkti medžiagą. Bet instituto bibliotekoje dirbo žmogus, kuris irgi turi būti paminėtas – buvęs dar Lietuvių mokslo draugijos bibliotekininkas Pranas Razmukas, labai kuklus, tykus ir itin atsidavęs savo darbui. Jis mane globojo, kai ir Kulešovas, davė skaityti, kas buvo uždrausta.Kiek jis knygų man surasdavo ir padėdavo ant stalo: nuo Andziulaičio iki Amerikos lietuvių spaudos. Padėdavo tyliai, nieko nesakydamas. Pirmame aukšte, beveik pusrūsy, gulėjo tie seni tomai, įslaptinti, uždrausti.“

Gedimino pr. 9. Šarūno Mažeikos/BFL nuotrauka

33. Gedimino 9.  „Tuose rūmuose mačiau tokią sceną: eina Sniečkus, iš paskos visa svita, staiga Sniečkus atsisuka ir sušunka jiems „Žopos!“ Taip pirmą kartą išgirdau keiksmažodį iš komunistų partijos pirmojo sekretoriaus. 

Andriaus Ufarto/BFL nuotrauka

34. Kino studijoje. Kaip savo knygoje rašo Rūta Oginskaitė, Kanovičius 11 darbo Kino studijoje metų rašė scenarijus apie niekatrosios tautos tarybinius žmones lietuviškais vardais, per atostogas – romanus apie Lietuvos žydus. „Darbas sovietiniame kine gadino žmogų, nes mokė talentingą menininką prisitaikyti, derėtis negeistinom sąlygom. Iš tvirto žmogaus daro... Labai mažai tokių, kurie ėjo iki galo be kompromisų.“

„Kai dirbi kinui, negalima rašyti daugiau nieko, nes kinas išstumia iš tavęs pusę tavo sumanymų, arba jie painiojasi, susimaišo. Mažai parašiau dirbdamas kine.“

„Neringos“ restorano interjeras. Archyvai.lt virtuali paroda

35. Neringa. „Profesorius Daukšas buvo unikumas, Cesevičius man darė įspūdį, labai įdomus žmogus, ikikarinis inteligentas. Daukšas buvo chemikas (bet retai apie chemiją kalbėjo) ir kalbėtojas, Cesevičius kalbėjo mažai, bet stipriai. Ir apie Tarybų Sąjungą, ir apie tvarką. Kalbininkas Bronys Savukynas – labai atsidavęs savo darbui, disciplinuotas, net ten, kavinėje, tarp inteligentų. Jie sėdėdavo „Neringos“ mažojoje salėje: Daukšas, Cesevičius, Savukynas, Gorbulskis prisėsdavo, Prokopavičius – toks iš „Sovetskaja Litva“ nemalonus žmogus... Kas dar? Visas suolas įdomių žmonių. Jie buvo laisvamaniai, išskyrus tą žmogų iš „Sovetskaja Litva“. Bent man tai buvo mokykla, kadangi iš jų pokalbių labiau pažinau Lietuvą, žmones, įvairių nuomonių girdėjau. Įdomiausia, kad tam tikrą mokslą apie Lietuvą ten gavo ir rusai, kurie iki tol apie Lietuvos istoriją nieko nesuvokė. „Neringa“ buvo sala, ne tik valgančių, ne tik truputį išgeriančių. Sala, kurioje galėjai daug išmokti. Svarbiausia, tai plėtė pasaulėžiūrą, įvykių suvokimą, ir aš labai dėkingas tam laikotarpiui.“

Tomo Lukšio/BFL nuotrauka

36. Žydų parkas. „Yra romanų, kuriuos padiktavo kitų gyvenimai, tikri įvykiai. Negalėjau atsistebėti, kai mano tėvas, būdamas beveik mano metų – man 87-eri – imdavo lazdą ir eidavo į Bernardinų sodą. Klausdavau, kodėl tu taip toli eini? Jis gyveno Žirmūnuose, Čarno gatvėje (dabar Tuskulėnų – R. O.), priešais „Minsko parduotuvę (dabar „IKI“ – R.O.), parkų arti nebuvo. Tėvas man sakydavo: einu ieškoti žydų.“Tėvas toks buvo ne vienintelis, kuris eidavo į Bernardinų sodą. Jo draugai ten rinkdavosi. Dešimt žmonių iš pradžių, paskui mažėjo, mažėjo... Jis pasakojo apie savo draugus, apie lenkaitę, kuri karo metu mylėjo žydą, uždarytą gete, ji ateidavo pas jį naktimis ir buvo vadinama naktine žyde.“

EPA nuotrauka

37. Antakalnio 8. „Kai gyvenom Stalino prospekte su tėvais, po kurio laiko atėjo komisija, įsitikino, kad mes su vaiku – pereinamam kambary. Dimai buvo jau penkeri metai. Tada gavome dviejų kambarių butą rašytojų name Antakalnio g. 8.“ (Olia Kanovič)

„Gyveno gerų rašytojų, gyveno vidutinybių. Garsūs ir negarsūs, bet geri žmonės. Vytauto Kubiliaus žmona prašydavo manęs, kad prižiūrėčiau Andrių vežimėlyje – kai būdavau kieme. Aš jį supdavau. Būsimą ministrą pirmininką. Vieni kitų vaikus prižiūrėdavome. Buvo žmonių, su kuriais sveikiniesi ir sveikini su knygos pasirodymu, bet santykių šiltesnių nebuvo. O buvo šeimos, su kuriomis artimai draugavom. Su Jonynų šeima, su Kaziu Saja, su Tilvyčiais, su mūsų kaimynais Baltakiais, su Miliūnu, su Rimkevičium, su Justinu Marcinkevičium, su Icchoku Meru, nors jis ir kitur gyveni. Spalvingos asmenybės. Sluoksniuota publika.“

Vyganto Skaraičio/BFL nuotrauka

38. Eik ir nebijok. Taip vadinosi Grigorijaus Kanovičiaus kalba Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamajame susirinkime Vilniuje, 1989 m. kovo 5 d Profsąjungų kultūros rūmuose. „Mūsų širdys atviros ne kerštui ir neapykantai, o gerumui ir tarpusavio supratimui. Mūsų rankos – ne kumštynėms, ne kitaminčių ir kitatikių naikinimui ir slopinimui, o įtemptam darbui ir broliškam pasiglėbesčiavimui.“

Žemėlapio autorius: kurikuri

Šiame Vilniaus žemėlapyje galite rasti visų „Neužmiršti“ ciklo asmenybių pėdsakus Vilniuje. Sekite geltoną rašiklį (Nr. 27-38) norėdami atrasti Grigorijaus Kanovičiaus Vilnių.

Projekto „Neužmiršti“ rėmėjai: Geros valios fondas, Vilniaus miesto savivaldybė