Prisikėlimo rytas. Sir Edward Coley Burne-Jones, 1886 m.

Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. 
    Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ 
    Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. 
    Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 
    O jis jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ 
    Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu“. 
    Jėzus jai sako: „Marija! Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“). 
    Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengsiu pas savo Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“. 
    Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.   

Skaitiniai ABC (163)

Apd 2, 36–41: Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus

Ps 33, 4–5. 18–19. 20. 22. P.: Viešpaties malonių pilna yra žemė. / Aleliuja.


Komentaro autorė - Ligita Ryliškytė SJE

Šios dienos skaitinys ne tik atskleidžia išskirtinį Marijos Magdalietės kaip pirmosios Jėzaus prisikėlimo liudininkės ir skelbėjos vaidmenį, bet ir iškelia keletą klausimų. Kodėl Marija iš pradžių neatpažino Jėzaus? Ką reiškia Jėzaus klausimas: „Ko verki? Ko ieškai?“ Kodėl Jėzus prašo Marijos Jo nelaikyti? Siūlau šiandien susitelkti ties pirmuoju klausimu.

Neatpažinimo priežastis, kaip gerai žinome iš patirties, gali būti dvejopa: mumyse arba tame, kuris neatpažįstamas. Dalykai (ar net asmenys) gali būti neatpažinti, kai tikrovė pranoksta mūsų logiką, suvokimo horizontą, išankstines nuostatas, ar tiesiog prasmingai nedera prie konteksto. Galbūt kažkas tokio atsitinka ir Marijos atveju. Galbūt Marija mato sodininką, nes Jėzaus mirtį suvokia kaip visko pabaigą ir tiek ir tesitiki: sutikti sodininką. Vis tik šitoks paaiškinimas neatrodo visai įtikinamas, kai prisimename ką tik įvykusią Marijos akistatą su dviem angelais. Argi jų buvimas nesufleruoja, kad galima tikėtis kažko daugiau, nei Jėzaus kūno perkėlimo į kitą vietą?

Galbūt tuomet prisikėlęs Jėzus yra beveik neatpažįstamai pasikeitęs? Su šv. Tomu Akviniečiu galime pritarti, kad evangelijos duoda pakankamai pagrindo manyti, jog šlovingas Prisikėlusiojo kūnas yra tas pats ir vis dėlto perkeistas kūnas. Tačiau gana akivaizdu, kad evangelisto Jono dėmesio centre nėra Jėzaus kūno metafizinio perkeitimo teorija. Klausimų ir atsakymų serija leidžia įtarti, kad jam labiau rūpi kažkas kita.

Šv. Tomas pasiūlo ir kitą galimybę: kad po prisikėlimo Jėzus galėjo pasirodyti įvairiais pavidalais, atitinkančiais mokinių vidines nuostatas ir vedančiais į tų nuostatų atpažinimą ir perkeitimą. Šiuolaikinė biblistika tokios galimybės neatmeta, bet performuluoja klausimą: kodėl įkvėptajam autoriui svarbu pastebėti, jog Marija Magdalietė Jėzų iš pradžių palaikė sodininku? Šitaip klausiant (ir tebeturint minty šv. Tomo įžvalgą), pastebime du dalykus. Viena, Jonas galbūt nori pasakyti, jog Marijos sutiktas prisikėlęs Jėzus atrodo toks paprastas kaip sodininkas. Aplink jį nesiplaiksto ugnies liežuviai, nėra net Taboro kalno švytėjimo. Toks paprastas, sakytume, kaip troleibuso vairuotojas, kaip parduotuvės kasininkė... Antra, Jėzaus atpažinimas nesiremia išore, bet vidumi, kuris keičiasi malonės dėka, bet neaplenkiant psichologijos dėsnių. Marija turi leistis užkalbinama vardu. Sielvartas turi būti išgedėtas, kad galiausiai galėtų būti perkeistas. Naujo gyvenimo pradžia yra senojo paleidimas.

Jei šios galimybės svarstymas kažką ir mūsų viduje pajudina, galbūt tai ta galimybė, kurią šiandien verta giliau apmąstyti.

Bernardinai.lt