Knygos „Nailono uždanga“ viršelio fragmentas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidyklos nuotrauka.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas muzikologių Rūtos Stanevičiūtės, Danutės Petrauskaitės bei Vitos Gruodytės parengtas dvitomis „Nailono uždanga. Lietuvių muzika tarptautinėje Šaltojo karo istorijoje“. 2018 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleistą dvitomį sudaro kolektyvinė monografija „Nailono uždanga. Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ ir laiškų knyga „Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945–1990“.

Knygos pristatyme-diskusijoje dalyvavo knygos sudarytojos prof. dr. R. Stanevičiūtė, prof. dr. D. Petrauskaitė, taip pat kompozitorius Šarūnas Nakas ir menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.

Naujas žvilgsnis į Šaltojo karo temą

Kolektyvinėje monografijoje, remiantis gausiais archyviniais dokumentais (laiškais, nuotraukomis), surinktais iš valstybinių archyvų, organizacijų bei privačių asmenų archyvų, plačia publikuotų šaltinių baze, analizuojama, kaip ir kokiais kanalais sovietmečiu vyko muzikinės informacijos, individų, institucijų mainai tarp Lietuvos ir užsienio, kas skatino Šaltojo karo ideologinės konfrontacijos padalytas muzikines terpes megzti tarpasmeninius ir transnacionalinius ryšius, kokie ideologiniai, ekonominiai, kultūriniai suvaržymai ir skirtumai juos ribojo, kokį poveikį tarptautiniai mainai turėjo nacionalinei muzikos scenai.

Rūta Stanevičiūtė ir Giedrė Jankevičiūtė. „Nailono uždangos“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Aptardama knygos ištakas muzikologė R. Stanevičiūtė pasakojo, jog šio darbo imtis paskatino per daugybę metų sukaupti šaltinių, informacijos klodai bei siekis į Šaltojo karo istoriją pažvelgti kitaip.

„Rašant kitas knygas, daugelį metų domintis muzikos istorija, modernėjimo temomis, į akiratį pastoviai pakliūdavo daug neskelbtos istorinės medžiagos. Vienas labai konkrečių inspiracijos šaltinių – Vytauto Bacevičiaus korespondencija, nes ji atveria daug šaltinių. Pavadinimas suponuoja, kad rašoma apie tarptautinius ryšius ir mainus Šaltojo karo politiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, tačiau mes esame meno istorikės ir istoriją rašome šiek tiek kitaip nei politikos, ekonomikos, karo istorikai“, – svarstė vakaro prelegentė R. Stanevičiūtė.

Muzika geopolitikoje ir kultūriniame bendradarbiavime

Remiantis pačių sudarytojų teigimu, šis dvitomis – labai polifoniškas ir daugiatemis. Knygoje analizuojamas muzikos ir geopolitikos santykis: lietuvių ir lenkų muzikiniai mainai Šaltojo karo metais, Lietuvos buvimas tarp Rytų ir Vakarų. Monografijoje daug dėmesio skiriama kultūriniam bendradarbiavimui: JAV lietuvių santykių su okupuota Lietuva, sovietinių institucijų ryšių su išeivija aptarimui, taip pat muzikų tinklaveikos analizei. Dvitomyje publikuoti Vinco Bacevičiaus, Antano Marijošiaus, Elenos Navickaitės-Martinonienės, Vytauto Landsbergio, Juozo Strolios bei daugelio kitų muzikos barų atstovų laiškai artimiesiems, leidykloms, valstybinėms institucijoms, kultūros, politikos lauko veikėjams. Muzikologė Danutė Petrauskaitė teigė, kad knygos pasakojimas apima laikotarpį, kai pradėjo susirašinėti artimieji, giminės, kai prasidėjo kultūriniai mainai, todėl norėta suprasti ir atskleisti, kokias išsiskyrimo, supriešinimo dramas išgyveno žmonės.

„Knyga stengtasi visuomenei atverti muzikų pasaulį: jie galbūt pažinoti iš kūrinių, pedagoginių darbų, bet nebuvo galimybės iš arčiau pamatyti, kokias tragedijas jie išgyveno“, – kalbėjo D. Petrauskaitė. 

Šarūnas Nakas ir Danutė Petrauskaitė. „Nailono uždangos“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Kompozitorius Šarūnas Nakas svarstė, jog knygos autorės susidūrė su rimtu iššūkiu analizuoti Šaltojo karo procesus skirtingose plotmėse bei į šį procesą pažvelgti įvairiais rakursais. Jis teigė: „Tai yra tema, kuri sunkiai apžiojama dėl savo pločio, nes kalbėti tenka apie viską. Čia nėra skirstymo į ekonomiką, politiką, socialinius dalykus, aukštosios ir žemosios moralės klausimus ar konkrečias muzikos istorijas. Šitas dvitomis tokį iššūkį puikiai atlaiko, priima ir realizuoja. Šią knygą laikau tam tikru idėjų banku, nes labai daug ką vėliau ir autorės, ir kiti tyrėjai galės plėtoti, gilinti. Knygos tekstai tarsi nevalingai sujungia daugybę kontekstų ir skatina mąstyti. Labai svarbus, atkaklus darbas, nusipelnantis pagarbos.“

Laviravimas tarp geležinės ir nailono uždangos

Metafora „nailono uždanga“, pasak R. Stanevičiūtės, pasiskolinta iš vengrų istoriko György‘o Péterio, kuris šį įvardijimą pasiūlė permąstant komunistinio pasaulio santykius su visu kitu pasauliu Šaltojo karo laikais. Knygos autorių teigimu, „nailono uždangos“ metafora suteikė galimybę pažvelgti į žmonių ryšius. Anot R. Stanevičiūtės, knygos tekstais ne stengtasi aprėpti visus procesus ir įvykius, o bandyta atkurti emocinį klimatą, kuris vertė žmones prasiveržti pro įvairias sienas ir užtvaras. Pasak jos, nuo idėjų, konceptų istorijos dėmesys nukreipiamas į tai, kas yra jutimiška: įvairias sferas, emocijas, žmonių ryšius, solidarumo, priešiškumo formas.

„Mūsų knygoje nerasite vien tik teigiamų herojų panteono: yra visokių žmonių, įvairių istorijų ir situacijų. Buvo noras pateikti tokius rakursus, kurie paskatintų ir kitus tyrinėtojus imtis įvairių tyrimų, svarstymų“, – mintimis dalijosi R. Stanevičiūtė.

Knygos pristatyme dalyvavo ir prof. Vytautas Landsbergis. „Nailono uždangos“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Nors analizuojant Šaltojo karo istoriją istoriografijoje įsitvirtinęs „geležinės uždangos“ terminas, Š. Nakas svarstė, kad „nailono uždangos“ metafora neprieštarauja nusistovėjusio termino esmei.

„Mano manymu, nailono uždanga nė kiek neprieštarauja geležinei uždangai, kuri rūdijo neapsakomu greičiu. Tai gana elegantiškas, stilingas ir stiliagiškas pavadinimas, susisiejantis su savotišku atkutimu po 1960 metų ir madomis, kai nailoniniai lietpalčiai buvo kažkas įspūdingo. O gal ir dar įvairių terminų reikėtų, bandant įvardyti tą realybę“, – kalbėjo Š. Nakas.

Jam antrino ir muzikologė D. Petrauskaitė, teigusi: „Tik pirmas dešimtmetis buvo geležinės uždangos laikotarpis, o paskui, matyti, pradedama ieškoti skylučių, išeičių. Laiškai eina, siuntiniai eina ir vyksta tam tikri mainai. Mūsų pasakojimas apima laikotarpį, kai jau pradėjo susirašinėti giminaičiai, prasidėjo kultūriniai mainai“, – kalbėjo D. Petrauskaitė.

Mitokūros ir autentiško balso problema

Pristatymo prelegentai nevengė aptarti šaltinių bei nūdienoje paplitusių mitų problematikos, su kuria susidurta rengiant monografiją. Įvertindamas panaudotos korespondencijos gausą ir svarbą Š. Nakas sudvejojo, kiek laišką rašančiojo balsas esti autentiškas. Jis sakė: „Kyla klausimas, kiek laišką rašantis žmogus yra tikras. Bekalbėdamas jis gali naudotis šimtais, tūkstančiais, milijonais kaukių. Vieną dalyką gali pasakyti nuoširdžiai, kitą jau apsimesdamas. Kilo dvejonė, kiek ta korespondencija galima tiesiogiai, aklai pasikliauti. Man atrodo, kad tai yra didžiausias kafkiškas labirintas. Visada liks neišspręstų dalykų.“

Pristatyme diskutuota apie nūdienoje gajų teiginį, esą muzikos laukas, lyginant su kitais menais, sovietmečio Lietuvoje buvo bene mažiausiai suvaržytas. Prelegentai svarstė, jog muzikantų situacija nebuvo tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš populiarių pasakojimų.

„Įvairiuose tyrimuose pabrėžiama, kad muzikos laukas sovietmečiu buvo bene laisviausias, jis turėjo daug laisvių. Yra paminimi kokie nors faktai iš 1985-ųjų, kai buvo galima surengti tam tikrą festivalį ir panašiai. Dažnai disponuojama vėlyvojo sovietmečio faktais. Man atrodė labai svarbu pabrėžti, kaip viskas vyko realiai. Pažvelgti į realius mechanizmus, kaip lietuvių muzika funkcionavo tarptautinėje erdvėje. Pabandyti pažvelgti objektyviau į mitologiją, pasakojimus, kurie supo apie ryšius tiek su artimu, tiek su tolimu užsieniu, tiek su socialistinėmis šalimis, tiek su Vakarų demokratijos šalimis“, – kalbėjo R. Stanevičiūtė.

Muzikologei antrino kompozitorius Š. Nakas, teigęs, kad Šaltojo karo procesų tyrėjų laukia rimti iššūkiai, siekiant susidoroti su nuomonių, paplitusių klišių bei informacijos gausa. Anot jo: „Klausimas kiek istorikai, įvairių sričių tyrėjai sugebės tarp tų nailoninių uždangų manevruoti, laviruoti, susigaudyti, nes visiškai nėra užuominų net apie tai, kad artimiausiu laiku kas nors sugaudytų visus tuos ryšius, apie kuriuos pasakojama šioje knygoje. Vien tik šitame fronte su išeivija, su jos daugialypumu, prieštaringumu užtenka greitų klišių. Man atrodo, ta epocha ir liks apsupta geležinės uždangos ir įvairiausių nailoninių įpakavimų.“

Knygoje atsispindi ir yra realizuojamas monografijos autorių siekis ištraukti lietuvių muzikos istoriją iš uždaro nacionalinės kultūros ir nė kiek ne mažiau uždaro sovietinės kultūros pasaulio, susieti lietuvių muzikos procesus, lietuvių muzikų gyvenimą bei profesinę karjerą su labai plačiais politiniais, ekonominiais, kultūriniais procesais pasaulyje.