Emauso istorija. Arcabas (1926-2018)

   Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo. 
    Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ 
    Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“ 
    Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. 
    Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. 
    Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti ...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ 
    Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Skaitiniai ABC (165)

Apd 3, 1–10: Ką turiu, tą duosiu: Jėzaus vardu imk ir vaikščiok!

Ps 105, 1–2. 3–4. 6–7. 8–9. P.: Tegul džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis. / Aleliuja.


Komentaro autorė - Ligita Ryliškytė SJE

Ir vėl šį kartą evangelistas Lukas, pasakoja apie prisikėlusio Jėzaus susitikimą su mokiniais, kurie Jo iš karto neatpažįsta – bent jau tol, kol Jėzus neišaiškina jiems Raštų, tol, kol jie nepakviečia jo lyg eilinio pakeleivio kartu pavakarieniauti... Tik tada, kai Jėzus paima, laimina, ir laužo duoną, šis pažįstamas gestas galutinai atveria mokinių akis. Atsiminimas tampa dabartimi. Tie, kurie buvo perdegę, dabar vėl užsidegę, tie, kurie nusivylę traukėsi iš Jeruzalės, radikaliai pakeičia kryptį ir į ją sugrįžta.

Šį skaitinį galima skaityti bent trimis vienas kitą papildančiais būdais. Galėtume juos sąlyginai pavadinti liturginiu, psichologiniu ir dvasiniu.

Skaitydami pirmuoju, liturginiu, būdu greičiausiai pastebėtume, kad Lukas pateikia vieną nuostabiausių pirmųjų krikščionių apmąstymų apie Eucharistijos reikšmę: Žodžio liturgija paruošia širdis, Aukos liturgija sudabartina Velykinį slėpinį. Ir ten, ir ten kalba ir veikia pats Jėzus. Jo duodama malonė išlaisvina nuo širdies nerangumo ir nuo akis dengiančios miglos.

Skaitydami antruoju, psichologiniu, būdu galbūt išgirstume, kad gedėjimo ar kitų „sunkių“ jausmų perkeitimas turi savo natūralią eigą, prie kurios Jėzus prisitaiko. Jis nepalieka – o ne – eina šalia, kelia klausimus, klausosi mūsų istorijos versijos. O tada papasakoja mums savąją tos pačios istorijos versiją ir pasiūlo nenykstančio maisto tolimesnei kelionei, kuri, labai galimas dalykas, bus kita kryptimi. Tačiau tam, kad kryptis pasikeistų, kad širdis iš naujo užsidegtų, reikia nepavaryti šalin Jo prisiartinusio, kalbėti ir klausytis, ir kartais ilgai.

Skaitydami trečiuoju, dvasiniu, būdu būtent tai ir padarytume: leistumėmės į kelionę su Jėzumi, kurioje drįstume papasakoti jam savo paskutinių mėnesių ar dienų, o galbūt net viso savo gyvenimo istorijos versiją ir paliktume Jam pakankamai laiko atsakyti. Galbūt tokios kelionės gale atpažintume Jį laužantį duoną, taip pat ir mūsų nevilties šarvus, baimės ledus, išankstines nuostatas, stereotipus – visa, kas trukdo matyti Jį tokį, koks Jis yra, o visa kita Jame.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai