XIV-XV a. dalininko Gentile da Fabriano kūrinio „Pabėgimas į Egiptą“ fragmentas

Kun. bib. teol. dr. Danieliaus Dikevičiaus tekstas originaliu pavadinimu „Biblinė hermeneutika: Biblija ir psichologija“ perpublikuojamas iš balandžio mėnesio maldynėlio „Magnificat“.

Šventojo Juozapo ir Švenčiausios Mergelės Marijos santykiams, aprašytiems Mt 1–2 ir Lk 1–2 fragmentuose, paaiškinti naudinga komforto-diskomforto paradigma. Štai viena iš galimų šių įvykių interpretacijų.

Šventojo Juozapo ir Švenčiausios Mergelės Marijos tarpusavio santykiams paaiškinti parašyta begalė studijų. Jos yra įvairaus pobūdžio. Tarp jų galima aptikti taip pat ir psichologinių veikalų. Vis dėlto komforto-diskomforto paradigma šios biblinės poros ryšiams suprasti dar nebuvo taikoma. Tai šiuo aspektu kol kas yra terra incognita – „nežinoma žemė“. Kiekviena „neištirta sritis“ ir baugina, ir vilioja savo paslaptingumu ir naujų atradimų perspektyva. Tad verta pabandyti.

Pradinė komforto būsena

Naujojo Testamento tekstuose kalbama apie šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimą gana mažai ir fragmentiškai. Tai lemia įvairūs veiksniai. Vienas jų – kristocentrinis šių raštų pobūdis. Jų autoriams rūpėjo visų pirma Jėzaus Kristaus Įvykis. Visi kiti personažai minimi tik dėl Jo ir ryšio su Juo. Juozapas ir Marija šiuo atveju ne išimtis. Jų curriculum vitae taip pat paklūsta šiai hermeneutinei perspektyvai. Viena vertus, tai apsunkina mokslinius, ypač istorinius tyrimus.

Šventosios Šeimos biografams lieka tik skėsčioti rankomis. Tačiau, kita vertus, informacijos glaustumas leidžia sutaupyti laiko ir išplečia interpretacijų diapazoną. Nes kuo glaustesnis tekstas, tuo gilesnis jo turinys. Bibliniai Juozapo ir Marijos gyvenimo epizodus aprašantys fragmentai kaip tik pasižymi tokiu bruožu. Mt 1–2 ir Lk 1–2 skyriai ryškūs to pavyzdžiai. Juose aprašomi svarbiausi, kristologiškai žiūrint, šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimo faktai.

Jų įvedimas į naratyvą, ypač Evangelijoje pagal Matą, yra labai glaustas: „[…] Marija buvo susižadėjusi su Juozapu […]“ (Mt 1, 18b); „[…] pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.“ (Lk 1, 26) Iš pateiktos informacijos paaiškėja, kad Juozapas ir Marija yra susituokę. Lietuviško vertimo žodžiai „susižadėjusi“ ir „sužadėtą“ visiškai netinka ano laiko sutuoktuvinei praktikai. Apreiškimo metu Juozapas ir Marija jau buvo vyras ir žmona. Jų santuoka buvo sudaryta, bet, kalbant Bažnyčios kanonų teisės kalba, dar nepanaudota. Galilėjoje lytiniai santykiai pirmuoju vedybų etapu buvo draudžiami. Bet kuriuo atveju cituoti tekstai pristato Jėzaus žemiškus tėvus gyvenančius tam tikroje idilijoje, t. y. komforto būsenoje. Juozapas turi Mariją, Marija – Juozapą. Jie sudaro skaisčią šeimą. Jaučiasi saugiai, nes gyvena pagal Dievo ir savo krašto ano laiko papročius.

Diskomforto atsiradimas

Ši idilija vieną gražią dieną visgi buvo sunaikinta. Tai akcentuoja ypač pirmasis kanoninis evangelistas: „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.“ (Mt 1, 19) Įvardis „ją“ žymi Švč. Mariją. „Atleisti“ reiškia išsiskirti, t. y. parašyti skyrybų raštą, nurodant arba nenurodant priežastį, ir įteikti jį Marijai. Sudarytos vedybos žlugo. Bent jau Juozapo akimis. Kurgi priežastis? Švč. Mergelės Marijos nėštumas: „[…] dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia.“ (Mt 1, 18c) Pradėtas vaikas ne visada suteikdavo bibliniams žmonėms džiaugsmo (plg. 2 Sam 11 sk.). Šventosios Šeimos atvejis buvo kaip tik vienas iš jų. Viešpaties Dievo „įsiveržimas“ į jos gyvenimą lėmė diskomforto atsiradimą. Panašiai atsitiko Kaino ir Abelio, dviejų pirmųjų biblinių brolių, gyvenime. Vieno aukos priėmimas nuliūdino antrą ir galiausiai pastūmėjo jį žmogžudystei (plg. Pr 4, 1–16). Dievo palankumas vienam ne visuomet pradžiugina jo artimą.

Piterio Pauliaus Rubenso (1577-1640) paveikslas „Šventoji šeima ir papūga“

Komforto būsenos atkūrimas

Tolesnis Mt 1–2 ir Lk 1–2 ištraukų skaitymas vis dėlto parodo, kad Šventoji Šeima vėl gyvena komforto būsenoje. Taigi Juozapas nepaliko Marijos ir jos Vaiko likimo valiai. Jis priėmė ją į savo namus: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24), o iš Šventosios Dvasios pradėtą Kūdikį pripažino savo sūnumi. Tai paženklina vardo suteikimo ceremonija, juk tai buvo pirmiausia tėvo prerogatyva: „Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.“ (Mt 1, 25; plg. Lk 1, 62–63) Šventosios Šeimos atstatytą komforto būseną apreiškia ir įvairios išvykos. Jie tai darė kartu, nors neprivalėjo. Antai jie visuotinio susirašymo proga drauge nukeliavo į Betliejų: „Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.“ (Lk 2, 4) Apsilankė irgi kartu Jeruzalėje vadinamajam Jėzaus Kristaus paaukojimui šventykloje: „Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui.“ (Lk 2, 22) Keliaudavo visada abudu į Šventąjį miestą Paschos atšvęsti: „Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų.“ (Lk 2, 41)

Istoriškai žiūrint, visais šiais atvejais moters dalyvavimas neprivalomas. Pakaktų tik vyro atvykimo, tiek surašymo (Betliejus), tiek religinių apeigų atveju (Jeruzalė). Tad Švč. Mergelės Marijos buvimas šalia yra labai iškalbus ypač psichologiniu požiūriu. Tai galima būtų suprasti kaip jos meilės šv. Juozapui išraišką. Tokios interpretacijos galimybę patvirtina taip pat ir pagarbus jos kalbėjimas apie Juozapą. „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48c), – taip pasakė Marija dvylikmečiam Jėzui, pasilikusiam Jeruzalės šventykloje per Velykų šventes.

Posakis „tavo tėvas“ daro aliuziją į Jėzaus įsūnijimo procedūrą, kurią, kaip jau užsiminta, atliko Juozapas vardo suteikimo proga. Čia svarbus ir asmenų išvardijimo eiliškumas. Marija juk galėtų pasakyti ir kitaip: „Štai aš ir tavo tėvas ieškome tavęs.“ Visgi pirmoje vietoje buvo paminėtas Juozapas. Patriarchalinės visuomenės įtaka?

Aišku, galima būtų ir taip interpretuoti. Tačiau tokiam aiškinimui prieštarauja Marijos elgesys Jėzaus apreiškimo scenoje. Juk ji, sužinojusi apie Dievo planus jos atžvilgiu, nenuskubėjo paklausti Juozapo nuomonės. Jos fiat buvo visiškai laisvas ir savarankiškas. Patriarchališkai galvojusi moteris taip negalėtų pasielgi. Tad šventojo Juozapo paminėjimas pirmoje vietoje ženklina visiškai kitokius prioritetus. Taip daroma iš meilės ir pagarbos tam žmogui. O tai savo ruožtu parodo, kad gyvenama komforto būsenoje. Prie jos praradimo, bent jau laikino, atvedė Dievo „įsikišimas“ į Šventosios Šeimos gyvenimą. Jos atkūrimą paskatino tas pats veiksnys. Juozapas pakluso Dievo valiai, jam apreikštai sapne (plg. Mt 1, 18–25), o Marija pareiškė esanti Viešpaties tarnaitė (plg. Lk 1, 38). Taigi Šventosios Šeimos komforto būsenos pagrindas buvo Dievas ir Jo valios vykdymas.