Kandidatai į prezidentus LRT studijoje. Irmanto Gelūno nuotrauka.

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Praėjusią savaitę LRT eteryje buvo transliuojami kandidatų į prezidentus debatai apie užsienio politiką ir saugumą. Buvo kalbama apie saugumo grėsmes, užsienio politikos tikslus, bendravimą su kaimyninėmis šalimis ir užsienio partnerėmis.

Pravartu pažvelgti į debatus ir juose išdėstytas mintis iš ekspertinės bendruomenės perspektyvos. Kokias idėjas išsako kandidatai tarptautinių santykių teorijos požiūriu? Kaip jos skiriasi tarpusavyje ir lyginant su dabartinės LR Prezidentės vykdoma politika? Ko trūksta debatams ir kandidatų programoms apskritai? Į šiuo klausimus bandėme atsakyti kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, profesore DOVILE JAKNIŪNAITE.

Norėdami ne tik apibendrinti, bet ir supažindinti su kandidatų pozicijomis, taip pat pateikiame LRT ir Vyriausiosios rinkimų komisijos organizuotuose debatuose skambėjusios kandidatų ištaras, susijusias su pagrindiniais Lietuvos užsienio politikos tikslais.

Prof. Dovilė Jakniūnaitė. VU TSPMI nuotrauka

VU TSPMI docentė Margarita Šešelgytė viename iš kandidatų į prezidentus programų pristatymų minėjo, jog Ingrida Šimonytė priklauso liberalizmo krypčiai tarptautinių santykių teorijų kontekste. Ar įmanoma būtų į kiekvieną iš kandidatų pažiūrėti per šią prizmę? Kam jie atstovauja? Ir kokios pagrindinės šios srovės prielaidos?

Matyt, reikėtų pradėti nuo liberalizmo tarptautiniuose santykiuose apibrėžimo. Liberalaus pasaulio samprata tarptautiniuose santykiuose nėra tas pat, kas liberalizmo ideologija politikoje, nors tai ir susijusios idėjos. Liberalizmas tarptautiniuose santykiuose – idėja, kad pasaulio tvarka yra ir turi būti grįsta taisyklėmis ir normomis. Pirmiausia – tarptautine teise, tarptautinėmis institucijomis ir bendro susitarimo siekiu. Kita svarbi šio pasaulio matymo prielaida: tokiame pasaulyje veikia hegemonas, kuris ir palaiko taisyklėmis grįstą tvarką.

Tokiu hegemonu Šaltojo karo metais ir pirmąjį dešimtmetį po jo laikyta JAV. Ir iš dalies būtent jos galios mažėjimas pasaulyje (tikras ar įsivaizduojamas) skatina kalbėti apie grėsmes liberaliai pasaulio tvarkai. Mažos valstybės yra ypač suinteresuotos palaikyti tokią tvarką, nes tai užtikrina jų saugumą ir galimybę dalyvauti bendrų sprendimų priėmimo procesuose.

Ingrida Šimonytė. Irmanto Gelūno/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

I. Šimonytė būtų pati nuosekliausia šios tarptautinių santykių paradigmos atstovė.

„Pagrindinis tikslas – saugus pasaulis Lietuvoje ir aplink Lietuvą. Šio tikslo turėtume siekti tiek per taisyklėmis paremto Vakarų pasaulio dominavimą, tiek per mūsų vertybines koalicijas, kuriose vertybiniu pagrindu su partneriais siekiame tų pačių tikslų. Akivaizdu, kad yra keletas dalykų, kuriuos galima atskirai paminėti: tiek aktyvesnio bendradarbiavimo paieška, aktyvesnė ekonominė diplomatija, tiek platesnis klausimų spektras, kad nebūtume vieno ar kelių klausimų valstybė, bet ir girdėtume savo partnerių klausimus. Ir kad būtume solidūs ir solidarūs jų bendražygiai.“ – Ingrida Šimonytė (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

I. Šimonytę suprasti galima aiškiausiai: ji laikosi nusistovėjusios, dabartinės Lietuvoje užsienio politikos sampratos, neformuluoja kažko naujo, ji siūlo tęstinumą. I. Šimonytė nuosekliai remiasi liberalios pasaulio tvarkos palaikymo siekiu.

Prie liberalios pasaulio tvarkos palaikytojo priskirčiau ir Vytenį Povilą Andriukaitį.

 „Lietuvos žmonės laukia, kad Lietuvos užsienio politika tarnautų žmonių gerovei, užtikrintų taiką, padėtų išvengti konfliktų, padėtų sutarti su kaimynais, būtų geri ekonominiai, prekybiniai, moksliniai mainai su visais kaimynais aplinkui. NATO, ES ir JTO – kertiniai Lietuvos stulpai. Reikia būti aktyviais šių organizacijų dalyviais, užtikrintą aukštą diplomatiją, efektyvius sprendimus ir taip pat autoritetą.“ – Vytenis Povilas Andriukaitis (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Vytenis Povilas Andriukaitis. Irmanto Gelūno/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Jis lygiai taip pat pasisako už taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką, tačiau jo pasaulio samprata yra platesnė. V. Andriukaitis kalba apie globalesnes problemas, pavyzdžiui, migracijos reikšmę ir solidarumo būtinybę. Taip pat jo mąstyme yra ryškesnis, nei akcentuotų I. Šimonytė, socialinis lygmuo tarptautinėje politikoje. Akcentai skiriasi, tačiau pati idėja ganėtinai panaši. V. Andriukaitis sąmoningai savo programoje renkasi minėti ir Jungtines Tautas – tarsi pabrėždamas, kad Lietuva, kaip maža valstybė, geriausiai gali įvairius interesus ginti būtent per tarptautines organizacijas.

Gitaną Nausėdą taip pat galima priskirti prie mąstančių liberalizmo tarptautiniuose santykiuose kategorijomis.

„Saugumas priklauso nuo bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis, pirmiausia – NATO; dvišalių santykių su JAV. Gerovės siekiame glaudžiau suartėdami į ES. […] Turime žvelgti į platųjį pasaulį – ieškoti kur kas daugiau kontaktų, rinkų, partnerių, draugų, kad galėtumėte geriau atstovauti savo žmonėms.“ – Gitanas Nausėda (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Gitanas Nausėda. Irmanto Gelūno/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Nepaisant to, G. Nausėda bando būti realistiškesnis: mažiau akcentuoja „vertybėmis grįstą“, o veikiau pragmatiškesnę politiką, kur ieškoma rinkų ir partnerių. Nors tektų pripažinti, kad jis nėra itin nuosekliai apgalvojęs savo nuostatų, nes debatuose tvirtino ir tai, kad užsienio politikoje visų pirma reikia vadovautis žmogaus teisėmės.

Saulius Skvernelis truputį išsiskiria iš jau paminėtų trijų. Jis turbūt neneigtų, kad jam priimtina globali pasaulio tvarka, taisyklės ir tarptautinis teisingumas. Bet jis daug ryžtingiau, atviriau laikosi proamerikietiškos pozicijos, todėl pozicija atrodo „kietesnė“ ir mažiau orientuota į daugiašališkumą – dar vieną svarbų liberalios tarptautinių santykių teorijos bruožą.

„Negalime visose dimensijose būti stiprūs, dėl to mūsų valstybės tikslas suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko – valstybės ir tautos interesai. Per šią pragmatinę prizmę turime žiūrėti. Taip pat turime pasirinkti strateginius partnerius ir tą daryti ne žodžiais, o veiksmais. Kalbu apie strateginę partnerystę su JAV, Vokietija. Kaip esminę strateginį partnerį matau Lenkijos Respubliką. Ateities perspektyva – itin glaudūs ryšiai su Japonija. Taip pat vystyti ekonominę diplomatiją. Stiprinti Rytų partnerystę – būti lyderiais čia. Nekurti naujo ES modelio, o šalinti trūkumus esamame.“ – Saulius Skvernelis (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Saulius Skvernelis. Irmanto Gelūno/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Programoje jis ypač pabrėžia „nacionalinį interesą“. Šios sąvokos turinys nėra savaime suprantamas, tačiau įprasčiau ją vartojančius priskirti realistiniam užsienio politikos kalbėjimui (realistinis modelis tarptautinės politikos pasaulį mato kaip interesų kovą ir savo galios įtvirtinimą, rūpinimąsi savimi ir savo išlikimu – K. T.). Esame maža valstybė, todėl sunku kalbėti apie galios didinimą ar jos siekimą, norint dominuoti pasaulyje, o tai realistai rekomenduotų didžiosios valstybės užsienio politikai, o mažajai patartų susirasti jos saugumu besirūpinantį globėją, geriausia – stipriausią valstybę esamu momentu. S. Skvernelis pasirenka pabrėžti ekonominį aspektą užsienio politikoje. Jeigu kalbama apie santykius su Rusija, tai galimas tik ekonominis bendradarbiavimas, jeigu su Kinija – taip pat. Atrodo, kad poreikis rūpintis užsienio politika yra susijęs su ekonomine gerove šalies viduje. Ekonomizacija, ir iš to kylantis pragmatizmas, yra labai ryškūs ir jį tai išskiria bendrame kontekste.

S. Svernelis, nežinau ar sąmoningai, ar instinktyviai, nenuvertindamas ES vaidmens, mąsto per dvišalius santykius, toks jausmas, kad jam tarptautiniai daugiašaliai formatai ir jų vaidmuo sunkiau suprantami ar priimtini.

Kalbant apie Arvydą Juozaitį sunku nurodyti aiškią teorinę sąvoką jam apibūdinti, bet nesunku pastebėti, kad jis propaguoja lituanocentrišką požiūrį į pasaulį.

„Lietuva yra ypatinga šalis. Tai – Baltijos kelio šalis, ir mes padarėme savo darbą griaudami imperiją. […] Strateginiai atramos blokai – JAV ir ES. Ir yra strateginiai priešininkai Rytuose. […] Geopolitikos žaidėjais galime būti tiek, kiek būsime aktyvūs santykiuose su Lenkija, Latvija ir Baltarusija. Ir čia mes tarsime savo žodį.“ – Arvydas Juozaitis (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Arvydas Juozaitis. Stasio Paškevičiaus/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Viena iš pirmųjų minčių, kuri išsakoma programoje, yra globalizacijos pavojai. Šie globalizacijos blogiai (pavyzdžiui, emigracija) kelia iššūkių Lietuvai kaip tautinei valstybei ir ypač lietuviškumui, lietuvių tautai. Negalima sakyti, kad A. Juozaitis propaguoja uždarumą. Kandidatas kalba apie Europos Sąjungą ir išlikimą joje, apie tai, kad NATO yra didžiausias mūsų saugumo garantas, tačiau vis tiek skelbiamas gana katastrofinis pasaulio vaizdas. Nepaisant to, be saugumo užtikrinimo jam esminis užsienio politikos tikslas yra kultūrinis – išsaugoti valstybę per kalbą, nes kalba ir valstybės gyventojų artumas jai tampa matu, per kurį matuojamas grėsmės kiekis. Kalbant apie A. Juozaičio polinkį sieti Lietuvą ir Latviją (kartais įtraukiama ir Estija kaip trečioji Baltijos valstybė, bet kur kas dažniau brėžiama brolystės idėja su Latvija – K. T.) – galima būtų įžvelgti pragmatinį norą išsiskirti iš kitų kandidatų. Antras paaiškinimas galėtų būti susijęs su tuo, jog išeities taškas A. Juozaičio programoje – kalba, jos ir mūsų, kaip tautos, unikalumas. Arčiausiai šio mūsų unikalumo yra latviai, dėl to ir kalbama apie sandraugą ar net „bendrą abiejų tautų erdvę“, kad ir ką tai reikštų.

Įdomus ir A. Juozaičio supratimas apie Lietuvos „mažumą“ – teigiama, kad mūsų vienų neturėtų didesnieji klausyti, tačiau kartu su broliais latviais svertai tarsi tampa kur kas didesni ir jau tada galima „eiti pas lenkus kalbėtis“ (cituoju parafrazuodama iš jo pasisakymo TSPMI). Iš mažumo, kaip grėsmės, pabrėžimo atsiranda ir noro išsaugoti kalbą, tautą siekis.

Galima žiūrėti į šį pasirinkimą skeptiškai ar atsargiai, tačiau toks užsienio politikos matymas jį išskiria ir galėtų leisti netikėtai kalbėti, bet debatuose jam tai nepavyksta. Be to, kaip užsienio politikos pagrindinė ašis, mąstyti per kultūrinio tautinio išlikimo prizmę atrodo per paprasta. Pavyzdžiui, vienas esminių klausimų būtų – o kiek latviai nori su mumis kalbėti ir ką mes kartu galėtume padaryti? Į šį klausimą atsakymo, bent jau kol kas, negauname.

Nors irgi susikoncentravęs į Lietuvą ir jos problemas, negalima sakyti, kad Naglis Puteikis panašus šia prasme – jis nekalba apie kultūrinę, istorinę dimensiją, o veikiau apie tai, kad visi šalyje yra parsidavę, vagys, korumpuoti.

„Ligšiolinės valdžios prioritetas buvo pataikauti toms institucijoms, kurios, jų manymu, buvo svarbios, pavyzdžiui, Briuseliui. Pataikavimas pasireiškia tuo, kad mes pirmieji skubėjome ratifikuoti tarptautines konvencijas, ES sutartį, uždaryti atominę elektrinę. […] Jeigu mes būtume gynę savo atominę elektrinę, tai būtume suteikę žmonėms Lietuvos gerovės. Tai ir turėtų būti pagrindinė kryptis užsienio politikoje – žmonių gerovė. Dabar leidžiame švediškiems bankams išvežti pinigus. Mūsų užsienio politika neatstovauja žmonių interesams, o atstovauja tarptautinių korporacijų interesams.“ – Naglis Puteikis (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Gretos Skaraitienės/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Šia prasme akcentai, kas blogai yra Lietuvoje ir kuo reikia rūpintis, skiriasi, bet N. Puteikio mąstyme taip pat atsiveria savotiška pasipriešinimo idėja. Tik šįkart tai ne globalizacija, o visa tai, ką veikia „Briuselis“ (Europos Sąjungos vaizdinys – K. T.) yra blogai; arba, kas paaiškėjo per debatus LRT studijoje apie saugumą, blogi yra vokiečiai ir prancūzai bei mūsų tariamas paklusimas jiems. Rusija taip pat yra blogis. Vienintelė atsvara ne tiek NATO (kaip A. Juozaičio atveju), kiek JAV. Reikia remti JAV – pasitikėti ir rūpintis saugumu per santykius su šia valstybe. Sunku pasakyti, kaip jis mato tarptautinės politikos pasaulį, nes net ir raginamas kalbėti apie užsienio politiką jis visuomet grįžta į kritišką poziciją Lietuvos vidaus politikos atžvilgiu. Sunku mažiau sistemiškai kalbantį politiką priskirti kokiai nors nuostatai. Mėgstame tokius žmones vadinti populistais, bet populizmo variacijų taip pat yra gana daug. N. Puteikis viena iš jų.

Valdemaras Tomaševskis irgi yra pakankamai aiškus – nesiūlo komplikuoto pasaulio supratimo. Išsiskiriantis dalykas yra vienintelis: jis siūlo kitokį kalbėjimą su Rusija.

„Reikia turėti savo užsienio reikalų politiką, deja, mes savo užsienio reikalų politikos kaip ir nebeturime. Svarbus klausimas, kaip per savo politiką siekti išlaikyti mūsų suverenitetą. Deja, mes jį prarandame. Atsisakėme savo valiutos, žmonės irgi nuo to nukentėjo. […] Bet ir kitose srityse prarandame suverenitetą, dažnai žaidžiame ne savo žaidimus, dažnai pykstamės su kaimynais. Pagrindinis tikslas – užtikrinti saugumą ir gerovę. Be gerų santykių su kaimynais mes to nepasieksime.“ – Valdemaras Tomaševskis (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Valdemaras Tomaševskis. Vyginto Skaraičio/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

V. Tomaševskis yra atsargus ES atžvilgiu, nors tas skepsis itin atvirai nėra išsakomas. Tad galima sakyti, kad, išskyrus N. Puteikį, matyt, visi pasisako už įsitraukimą į ES procesus ar buvimą joje. NATO lygiai taip pat artimas partneris, bet V. Tomaševskis itin išsiskiria tuo, jog Rusiją laiko valstybe, su kuria reikia ieškoti dialogo galimybių. Šiokį tokį prieštaravimą galima pamatyti – NATO saugumo garantas, tačiau Rusija, didžiausia saugumo grėsmė, tampa drauge. Nesakyčiau, jog iš to galima „ištraukti“ kokį nors aiškų supratimą apie V. Tomaševskio požiūrį į tarptautinę politiką – išskyrus tai, kad reikia draugauti su dideliu kaimynu. Vieningo, nuoseklaus vaizdo nesimato. Tokio tikslo jis ir neturi.

Pats neaiškiausias arba, galima būtų sakyti, pats abstrakčiausias yra Valentinas Mazuronis.

„Manau, kad pirmiausia tai mūsų valstybės piliečių gyvenimo lygio kėlimas, jų gyvenimo sąlygų gerinimas, to negalime pasiekti, jei neužtikrinsime valstybės saugumo. Turime visais formatais – ES ar platesniu geopolitiniu formatu – ieškoti kiek galima daugiau draugų ir sąjungininkų. Ypač kai jų bandome įsigyti tokiais tuščiais lozungais ar pareiškimais. Antras dalykas turime suvokti, kad netgi jeigu esame ES ar NATO, bet niekas niekur negins mūsų Lietuvos valstybės ir žmonių interesų, jei mes nedarysime to patys.“ – Valentinas Mazuronis (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Valentinas Mazuronis. Vyginto Skaraičio/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

V. Mazuronis vartoja panašias frazes, kaip ir reitingų lyderiai, bet kalba labai abstrakčiai, kartais pasirodo kritikos ES: viena vertus, lyg ir reikia ieškoti sąjungininkų, kita vertus, turime patys daug kuo rūpintis ir t. t. Tarsi savo nuostatomis įsitenka į tradicinį „rėmą“, bet kartkartėmis jo pasisakymuose atsiranda įvairių ksenofobinių, kartais seksistinių užuominų.

Mindaugo Puidoko programoje išsiskiria toks dalykas kaip „daugiavektorinė užsienio politika“. Šis terminas reiškia laikymąsi dabartinio kurso, bet ir papildomą galvojimą apie Baltarusiją ir Rusiją, tai ką jis vadina „tiltų tiesimu“.

„Svarbiausias tikslas – sugrąžinti ryžtingą ir vertybinę užsienio politiką, kuri saugotų mūsų valstybės interesus ir mūsų piliečius. Ieškoti sąjungininkų – vieni padaryti negalime nieko. Jei Lietuva nori būti tvirta europiniame kontekste, tai turi ieškoti draugų. Šiuo metu laikomės  daugiašalės politikos, o dvišaliai santykiai nėra puoselėjami.“ – Mindaugas Puidokas (LRT ir VRK debatai, 2019 04 15)

Mindaugas Puidokas. Irmanto Gelūno/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

M. Puidokas siūlo ieškoti bendradarbiavimo taškų su Rusija, bando tuo išsiskirti. Nors debatuose, pripažinsiu, tai neišryškėjo taip kaip programoje. Įdomus dalykas, kad žodis „daugiavektorinė“ arba „multivektorinė“ (angl. multivectoral) yra mėgstamas Rusijos užsienio politikos formuotojų, siekiančių pabrėžti globalius valstybės interesus ir statusą. Tad pasirinktas, nebūtinai sąmoningai, įdomus įkvėpimo šaltinis.

Reikėtų pridėti, jog pas mus debatai tokie ir programos rašomos tokios, kad niekas nesistengia pateikti tarptautinės politikos vizijos – kaip ji veikia, kaip galima veikti pasaulyje, kokios tarptautinės politikos prielaidos.

O kaip turėtų atrodyti tokios programos, kurias čia minite? Apie ką jos kalba?

Galbūt per idealistiškai reikalaujame iš savo kandidatų vizijų ir didesnių idėjų: pavyzdžiui, įvardyti kaip jie supranta Europos Sąjungos ar Europos apskritai idėją. Palyginti su Lietuva, JAV rinkimų kampanija vyksta gerokai ilgiau, intensyviau ir klausimai daug svaresni. Pasaulio politikoje Lietuvos ir JAV vaidmenys gerokai skiriasi. Galbūt reikalauti didesnio pasiruošimo ir nėra korektiška, tačiau idealiu atveju įsivaizduotumėme, kad diskusijos dėl užsienio politikos ir saugumo galėtų būti arba konceptualesnės, arba gilesnės detalių požiūriu – kalbėtų apie konkrečias priemones. Liekame reakcijos lygmens, veikiame, kaip situacija padiktuos: jei vokiečiai paspaus, tai palaikysime ES gynybos politikos plėtrą, o jei ne, tuomet nepalaikysime. Nelabai aiški išankstinė kryptis.

Šis iššūkis egzistuoja jau nuo 2004-ųjų. Nuo tada pajusta, kad aiškių, konkrečių valstybės tikslų užsienio politikoje nėra ir sunku juos surasti. Tam tikru momentu galvota, kad svarbus valstybės matomumas: iš dalies su tuo buvo susijęs siekis pirmininkauti Europos Taryboje, būti JT Saugumo taryboje, taip pat, kai pirmininkavome ES. Bet kartais atrodydavo, kad tai buvo veikiau matomumas dėl matomumo, o ne už tokių tarptautinių postų slypinti valstybės strategija. Iki šiol nepavyksta suformuluoti ir susitarti dėl aiškios užsienio politikos vizijos. Išskyrus vieną – demokratizacijos į Rytų Europą (Gruziją, Ukrainą, Moldovą) nešimą, manant, kad šių šalių „priartėjimas“ prie ES reikš didesnį Lietuvos saugumą. Tačiau ši vizija realiai nėra apie Lietuvą, tiksliau – ji labai ribota. Kokią vietą turėtų užimti Lietuva užsienio politikoje, kaip turėtų veikti, be to, kad reikėtų panaikinti Rusijos grėsmę? Šito atsakymo paieškos kol kas sekasi sunkiai.

Šiame kontekste Lenkija tarsi atgyja ir atsiranda kaip svarbi strateginė partnerė, nors kurį laiką glaudžių santykių nebuvo. Galbūt galima iš pat pradžių atsakyti į klausimą, kas įvyko, kad Lenkija atitolo nuo Lietuvos (arba mes nuo jos atitolome). Ir kodėl dabar ši kryptis vėl atsiranda? Kai kurie kandidatai akcentuoja Lenkijos svarbą ir dvišalius santykius.

Beveik visi vienaip ar kitaip pabrėžia Lenkijos, kaip partnerės, svarbą. Netgi prezidentė D. Grybauskaitė yra pripažinusi, kad santykiai su Lenkija – vienas iš tų klausimų, kurių nepavyko išplėtoti. Priežasčių būta įvairių – Lenkijos vadovų kritinis ir agresyvus požiūris į Lietuvą tam tikru momentu, taip pat nesusitarimai dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo, asmeninės lyderių antipatijos ir pan. Nereikia pamiršti, kad šios įtampos buvo abipusės ir jos neleido sklandžiai bendradarbiauti, o gal to noro ir nelabai buvo. Tad ir dalis problemų tam tikra prasme yra dirbtinės kliūtys – jei nebuvo intereso, tada jei ne vienos, tai atsirastų kitos problemos. Kitaip tariant, man atrodo, kad dažniausiai buvo kaltas pats nenoras bendradarbiauti apskritai.

EPA nuotrauka

Įvykiai Ukrainoje  paskatino suartėjimą, ypač karinio bendradarbiavimo srityje, kiek vėliau Lenkijos interesą bendradarbiauti paskatino  ir jai prasidėjęs Europos Komisijos spaudimas dėl daromų vidaus sistemos reformų ir priekaištai dėl teisės viršenybės nesilaikymo. Lenkai bandė atsispirti, bet, supratę, kad spaudimas vyksta rimtai, pradėjo ieškoti sąjungininkų ES viduje. Viena iš tokių sąjungininkų, panašu, gali tapti ir Lietuva

Matome iš debatų apie užsienio politiką, kad didžioji dalis kandidatų, draugiškai žiūrinčių į ES ir Lenkiją, dabar linkę palaikyti Lenkiją jos kovose su Europos Komisija. Tai – ryškus pasikeitimas galvojant apie tai, kaip žiūrime į savo vaidmenį ES. Išskiria tik V. Andriukaitis, sakantis: „Palaukime, galvokime apie teisės viršenybę“ (perfrazuoju). O štai kitiems svarbiau palaikyti Lenkiją, parodyti, kad esame tie, kurie atkūrė santykius su Lenkija. Vengiama kalbėti apie vidinius Lenkijos procesus – šių klausimų gražiai išvengiama, nes jie esą Lenkijos vidaus klausimas. Europos Komisija laikoma per daug spaudžiančia. Situacijoje matau keblumą: kad ir kuris iš kandidatuojančių taps prezidentu, jis bus priverstas šį klausimą spręsti ir tiksliau formuluoti, kodėl Komisijos ir didesniųjų valstybių susirūpinimą padėtimi Lenkijoje laiko perdėtu.

Kaip keistųsi užsienio politika pasikeitus prezidentui: galbūt galima būtų kiekvieną iš kandidatų įsivaizduoti prezidento poste? Pravartu būtų palyginti ir su dabartine  prezidente D. Grybauskaite.

D. Grybauskaitė, ateidama į prezidento postą, kritikavo V. Adamkaus užsienio politiką. Jai atrodė, kad toje politikoje pernelyg didelis dėmesys buvo teikiamas Rytų partnerystei. Problema buvo laikytas ir susitelkimas į Rusiją kaip į nedraugišką veikėją. D. Grybauskaitė priešrinkiminių pasisakymų metu netgi vaizdingai buvo pasakiusi, kad su neturtingomis valstybėmis nėra ko bendrauti. Ji netgi bandė ieškoti naujos užsienio politikos krypties, ją siedama su Šiaurės šalimis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Roberto Dačkaus nuotrauka

Pirmus pusantrų metų dabartinė prezidentė bandė ieškoti kitokių kelių: skambinta D. Medvedevui (tuometiniam Rusijos prezidentui), susitikta su V. Putinu. Po šio susitikimo tapo aišku, kad tokie bandymai baigiasi nesėkme – Rusija kažkaip kitaip žiūrėti į Lietuvą neketino. Derinant poziciją su ES taip pat bandyta kalbėtis su Baltarusija. Tačiau D. Grybauskaitės užsienio politika galiausiai atsistojo į tas pačias vėžes, kurios buvo „prie Adamkaus“. Vėl yra aiški vertybinė užsienio politika: griežta kritika Rusijai, aiškus Rytų partnerystės valstybių palaikymas. Kodėl toks tęstinumas?

Manau, kad dabar jau yra susiformavusi tam tikra struktūra, apribojimai, kurie neduoda daug erdvės manevruoti: nėra labai daug pasirinkimo laisvės ir galimybių spektro užsienio politikoje, galbūt dėl to ir pozityvios vizijos formulavimas stringa. Tad valstybės vadovui realiai lieka viena: keisti manierą ir stilių. Ir čia neabejotina, kad D. Grybauskaitės stilius visiškai kitoks nei V. Adamkaus. Dabartinės prezidentės lyderystė Europos Vadovų Taryboje matosi daugiau, ji griežtesnė, kategoriškesnė, kompetetingesnė. Kai kas linkę galvoti, kad taip padidėjo ir valstybės svoris – dėl asmenybės.

Iš šios istorijos galima pasimokyti tiek: net ir labai stipriam žmogui – manau, D. Grybauskaitė yra stipri prezidentė – pokytį padaryti labai sunku, ypač kai susiklosto specifinės geopolitinės aplinkybės, kaip atsitiko 2014 m. su Ukraina. Lietuva turi dalyvauti ir reaguoti į aplink vykstančius procesus, balansuoti tarp pozicijų ES, NATO, santykiuose su JAV, ir tai nuolatiniai apribojimai, kaip ir mūsų apsisprendimas kažkada tapti ES ir NATO narėmis. Ir tai nereiškia, kad užsienio politika negali tapti kitokia, tiesiog dabartiniu momentu niekas nemato reikalo mąstyti apie Lietuvos užsienio politikos kitoniškumą. Tad, mano įsitikinimu, nesvarbu, kuris iš dabar pirmaujančių kandidatų laimės, užsienio politikoje variacijos daug nepamatysime. Šiuose prezidento rinkimuose lemiantys klausimai bus susiję su vidaus politika ir rezultatą lems požiūris į situaciją šalies viduje.