1989 m. balandžio 14-15 d. Caritas steigiamasis suvažiavimas Kaune Kalbą sako ses. Albina Pajerskaitė. Caritas nuotrauka

Šį balandį sukanka dvidešimt metų po to, kai Lietuvoje buvo atkurta Carito organizacija. Ta proga siūlome interviu su viena iš šios organizacijos atkūrėjų – ses. ALBINA PAJARSKAITE MVS – apie drąsą, palaikymą ir stebuklus.

Prisiminkime 1988 m. Subūrėte moteris ir pradėjote planuoti Carito atkūrimą. Nuo ko viskas prasidėjo?

Carito atgimimą aš suprantu kaip nuostabų stebuklą, tokį patį, kaip ir tautinis atgimimas. Viskas prasidėjo 1987 m., per palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikaciją Marijampolėje. Galėtume sakyti, kad šioje vietoje aš tapau „ligone“ – negalėjau sustoti mąstyti apie tai, kad privalome atkurti Carito veikimą. 1988 m. Lietuvoje jau bruzdėjo atgimimo Sąjūdis. Man atrodė, kad mes atgimstame politiškai, bet žmonėms reikės ir kitokios atgaivos. Mes, vargdienių seserys, dirbdamos pogrindyje (aš pati dirbau vaikų namuose) jautėme, kad atkūrus nepriklausomybę reikės rasti kryptį, kuria žmonės galės eiti. Svarstėme, kad reikia pradėti kurti visuomenę, kuri vadovautųsi aukštesniais tikslais, siektų jų, norėtų.

1988 m. aš nuvykau pas kardinolą Vincentą Sladkevičių su pirma Carito veiklos programa – tada tai buvo tik nedideli užrašai. Mąsčiau, kad vyrai yra labai užsiėmę politika, tad pagalbos artimui veikla galime užsiimti mes, moterys. Kardinolas mane išklausė, peržvelgė mano užrašus ir pasakė, kad laimina mane ir šią veiklą. Grįžau labai laiminga, pranešiau tai savo vienuolijos seserims. Per dvi savaites suradome nemažai moterų, kurios šia veikla susidomėjo. Į pirmąjį susitikimą 1988 m. rugpjūčio 26 d. susirinkome jau 23. Kartu pakvietėme kunigą Kastytį Matulionį. Kartu pasimeldėme per šv. Mišias. Po jų pasirašėme veiklos aktą. Susitarėme, kad 7 iš mūsų atstovaus visam sambūriui. Tai buvo mūsų pradžia. Spalio mėnesį vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Paprašėme leidimo nuo moterų sambūrio pasveikinti suvažiavimo dalyvius. Šį leidimą gavome. Sulaukėme gausių ovacijų. Po šio įvykio nusprendėme organizuoti katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavimą.

1989 m. balandžio 15 d. Caritas steigiamojo suvažiavimo organizatoriai. Caritas nuotrauka



Kas buvo tos septynios pirmosios karitietės?

Tai buvo gydytoja Stasė Belickienė, ekonomistė Eugenija Marazaitė, gydytoja Emilija Montvilienė, filologė Jadvyga Stenelytė, inžinierė Regina Šalnaitė, medicinos sesuo Ona Valatkaitė, na ir aš, pagal išsilavinimą – geomorfologė, dirvožemininkė.

1989 m. balandžio 14-15 dienomis įvyko steigiamasis Katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavimas. Ar galėtumėte pasidalinti prisiminimais apie šį suvažiavimą?

Suvažiavimo organizavimas buvo ilgas nesibaigiantis stebuklas. Viską galiu pasakoti kaip šių įvykių dalyvė, o ne kaip vadovė. Vadovas buvo paslaptinga jėga – Dievas. Suvažiavimą nusprendėme organizuoti Kauno sporto halėje. Ir per suvažiavimą ji buvo pilna – 5 tūkst. žmonių! Viską suorganizavome per trumpą laiką – nuo spalio mėnesio iki balandžio. Per šį laiką iš visos Lietuvos jau turėjome 812 naujų narių – delegačių. Suvažiavimas išsiskyrė tuo, jog atrodė, kad visų širdys dega šia idėja. Renginiu domėjosi ir spauda. Manau, kad tauta buvo jau subrendusi pakilimui. Viešpaties malonė, kad pradedant nuo Sąjūdžio iki mūsų katalikių moterų – visa tauta pakilo. Mes dalyvavome stebukle. Negalima sakyti, kad aš įkūriau Caritą. Jokiu būdu. Caritą įkūrė Aukščiausiasis.

Suvažiavimą norėjosi rengti taip, kad būtų galima aptarti visas opiausias visuomenės problemas. Lygiavomės į Sąjūdį. Vilniuje rengti suvažiavimo mums nebuvo leista, tačiau gavome leidimą tai daryti Kaune. Supratome, kad didžiausia salė – tai Kauno sporto halė. Sužinojome halės nuomos kainą – tai buvo 3 tūkst. rublių. O mes neturėjome nė kapeikos. Bet halės vadovui to nesakėme. Pasakėme, kad dar kurį laiką pagalvosime. Einu namo ir galvoju: „Iš kur gauti tiek pinigų?“ Grįžome į tuometinę mūsų būstinę – nedidelį Švč. Jėzaus Širdies vienuolijos seselės butą, kuriame ji mums leisdavo dirbti. Grįžus ten seselė mus pasitiko su šypsena veide ir sako: „Atsisėskite, nes išgirdusios naujieną nugriūsite.“ Paaiškėjo, kad į būstinę buvo atėjęs vienas kunigas, kuris prašė neišduoti jo tapatybės, bet paaukojo 3500 rublių. Argi tai ne stebuklas? O ir vėliau ko tik prireikdavo, labai greitai atsirasdavo rėmėjų, kurie dosniai aukojo mūsų tikslui. Nuo pradžios iki pabaigos, iki mažiausios smulkmenos tai buvo stebuklas. Ir patys žmonės labai norėjo prie to prisidėti – savanoriai tiesiog plaukė.

Ar prie jūsų prisidėjo ir į Dievą netikintys žmonės?

Šio klausimo žmonėms neuždavėme. Mums buvo svarbu, kad žmogus būtų doras, paslaugus, mylintis kitus.

Kaip įsitraukėte į tarptautinės bendruomenės – Caritas Internationalis veiklą? Juk buvome visai neseniai atsikūrusi valstybė...

1991 m. gegužės mėnesį Katalikiškas moterų sambūris Caritas buvo pakviestas į Caritas Internationalis suvažiavimą. Į jį nuvykome su nuotykiais. Juk žinote, Lietuvoje tuo metu dar buvo rusų kariuomenė, nors Sausio 13-osios įvykiai jau buvo praeityje. Į šį susitikimą Romoje turėjome vykti per Maskvą. Nuvykę ten negavome bilietų. Visur ėjome, tačiau negalėjome gauti reikiamos pagalbos. Ir netikėtai prie mūsų priėjo lėktuvo pilotas, kuris skrido į Milaną. Ir jis mus dvi (drauge su Salomėja Tekoriene) visiškai nemokamai nuskraidino į Milaną iš kurio pasiekėme Romą.

Caritas Internationalis mus priėmė su didžiausiomis ovacijomis, Lietuva buvo žinoma po Sausio 13-osios įvykių. Plojimai, kuriais tąkart buvome sutiktos šiame suvažiavime, man neišdyla iki šios dienos.

Mūsų Lietuvoje sukurta ir pristatyta Carito veiklos programa žavėjo kitų šalių delegatus. Lietuvos Caritas buvo pakviestas įstoti į Caritas Internationalis organizaciją, bet su viena sąlyga – moterų sambūris į savo veiklą turėjo priimti vyrų. Po šio suvažiavimo, birželio mėnesį, Caritas tapo federacija, buvo priimtas organizacijos statutas.

1989 m. balandžio 14-15 d. Caritas steigiamasis suvažiavimas Kaune. Caritas nuotrauka

Iš ko jūs pati sėmėtės energijos, sveikatos, jėgų?

Aš ir dabar pati stebiuosi, iš kur to gaunu – juk man jau 93-eji. Turiu seserį, kurią slaugau. Dar rašau knygas, šimtmečio proga išleidau knygą. Man šis energingumas duotas Dievo. Ne aš dirbu, o Jis per mane. Negaliu to paaiškinti mokslo kalba. Taip tiesiog yra.

Kaip manote, kokiose srityse šiandien labiausiai trūksta šviesos, kurią šiandien galėtų nešti Caritas?

Man atrodo, pirmas uždavinys visai Bažnyčiai – pagalba žmonėms lytiškumo klausimais. Šiuo metu jaučiu kovą tarp vyrų ir moterų, kalbama apie lygias teises. Jei tiek moterys, tiek vyrai gerai suprastų savo nuostabią vertę, bet skirtingą prigimtį, tuomet imtume daug labiau vienas kitą gerbti. Vyrai ir moterys dirbdami atskirai gerų rezultatų nepasiekia. Jei dirbama kartu – virsta kalnai. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas – atgaivinti, kad moteris būtų moteris, tikrai suprastų savo prigimtį, o vyras būtų vyras ir taip pat suprastų save giliausia prasme. Šiandien vyrai tampa moteriški, o moterys vyriškos. Feminizmas – ne į sveikatą pačiai moteriai.

Šitaip pasimetusios abi lytys tampa nepajėgios. Čia ne tik Carito, bet ir visos Bažnyčios reikalas. Tuo metu, kai dar dirbau, moteris Bažnyčioje nebuvo tinkamai vertinama. Tuo metu, kai prasidėjo Carito veikla, man pasirodė, kad daugiausia laiko veiklai turi seserys vienuolės. Parašiau laišką ir pakviečiau į Carito veiklą įsitraukti visas Lietuvoje esančias vienuolijas. Ir to padaryti buvo neleista. Nes moteris nevertinta kaip visavertė darbuotoja turinti kompetencijas. Tuo metu moteris buvo įsivaizduojama tik kaip šeimos moteris, ir tai nebuvo gerai. Bet moterys nuėjo į netinkamą pusę – nusprendė, kad jos gali paimti valdžią į savo rankas ir „sutvarkyti“ vyrus. Ir tai nėra išeitis. Šiandien pagrindinis klausimas – kaip išspręsti įsisenėjusius lyčių nesutarimus? Be tikro moters ir vyro didingumo supratimo negalima išspręsti ir šeimos problemų. Dabar Carito dėmesys yra sutelktas tik į vargo mažinimą – pavadinčiau tai ugniagesių darbu. Mano nuomone, centre turėtų būti dėmesys šeimai, vyrui, moteriai. Siūlyčiau pradėti ne nuo pasaulio tvarkymo, bet nuo žmogaus, nuo šeimos.

Jau 30 metų Caritas teikia pagalbą įvairių sunkumų patiriantiems žmonėms. Bet šiuo metu Bažnyčioje jaučiama tam tikra skirtis – gailestingumo darbų darymas paliekamas Carito organizacijai, o kitiems Bažnyčios nariams tai nėra prioritetas. Kas, jūsų nuomone, padėtų, Lietuvos Bažnyčiai sustiprinti suvokimą, kad gailestingumo darbų darymas yra kiekvieno krikščionio reikalas?

Iš tiesų Bažnyčia ir Evangelijos skleidimas yra Caritas. Popiežius Benediktas XVI sakė: „Deus caritas est.“ Tai yra kiekvieno pareiga – jei esi katalikas, turi daryti gailestingumo darbus. Šiandien Caritui priskiriama padaryti viską, kas Bažnyčioje yra nepadaryta. Katalikai turėtų eiti nuo kalbų prie darbų. Apaštalas Jokūbas sako: „Tikėjimas be darbų yra miręs.“ Jei meldiesi be suvokimo, kad turi veiklia meile pasidalinti su kitu – jau nusidedi. Meilės įgyvendinimas itin svarbus.

Ko norėtumėte palinkėti Carito žmonėms?

Norėčiau, kad kiekvienas karitietis nuoširdžiai melstų išminties ir tiesos. Ir tikėtų, kad Dievas duos jėgų. Linkiu žinojimo, kad viskas yra dėl meilės, kad viską, ką gavome, gavome iš mylinčio Viešpaties. O svarbiausia, noriu paprašyti – grąžinkime Caritui senąjį šūkį „Kilti ir kelti“. Jis kiekvienam karitiečiui ir visai Carito organizacijai liudija jai paskirtą užduotį.

Lietuvos Caritas [logo]