Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 1-ajame numeryje) 

Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Amerikos lietuvė ANDREJA SILIUNAS vieniems metams Bostoną išmainė į Vilnių. Viename geriausių pasaulio universitetų – Harvarde – studijuojanti sociologijos doktorantė į Lietuvą atvyko tyrinėti, kaip ir kodėl žmonės reaguoja į pasikeitimus viešosiose erdvėse – paminklų ar kitokio meno pašalinimą, rekonstrukcijas ar naujas statybas. Mokslininkė tikisi suprasti, kokį vaidmenį nesibaigiančiose lietuvių kovose dėl paminklų vaidina skirtingos tautiškumo sampratos. Daugiau apie tai, taip pat apie gyvenimo Čikagoje, Bostone ir Lietuvoje ypatybes kalbamės su Andreja Siliunas.

Augote Čikagos priemiestyje, vėliau studijavote kiek tolėliau nuo gimtojo miesto, dar vėliau Bostone, o dabar apsigyvenote Lietuvoje. Kodėl?

Jau ilgai norėjau pagyventi Lietuvoje – bent laikinai, metus ar dvejus, nes vaikystėje ir paauglystėje iš savo šeimos bei Čikagos lietuvių bendruomenės daug sužinojau ir susidariau labai ryškų vaizdą apie Lietuvą.

Iš visų liaudies dainų, kurias girdėdavau ir kurias išmokau leisdama vasaras Dainavos stovyklavietėje, ypač idealizavau tose dainose įamžintus kraštovaizdžius, visą Lietuvos gamtą, kaimą, liaudišką gyvenimą. Mes daug girdėdavome apie labai gražią vietą, iš kurios mūsų seneliai buvo priversti išvykti ir taip pat apie labai skausmingą Lietuvos istorijos dalį – stalinistinį laikotarpį. Kita vertus, kur kas mažiau žinojome apie tai, kas Lietuvoje dėjosi po Stalino. O juk sovietmetis iš tikrųjų buvo labai ilgas. Todėl, kai paauglystėje per atostogas atvykau į Lietuvą, labai nustebau išgirdusi, kad yra ir teigiamai atsiliepiančių apie sovietmetį, kad žmonių patirčių sovietmečiu buvo labai įvairių.

Nebandau pasakyti, kad Lietuva nėra graži, ir nesakau, kad tos istorijos, kurios dominuoja ar dominuodavo Amerikos lietuvių bendruomenėje, neatspindi tikrovės, aš tik manau, kad būnant Lietuvoje ta tikrovė atsiskleidžia kur kas įvairesniais aspektais.

Save laikote lietuve ar amerikiete?

Esu Amerikos lietuvė. Aš niekada nesijaučiau kaip tie amerikiečiai, kurie nesitapatino su jokia kita etnine grupe, tačiau kai pirmąsyk atvykau į Lietuvą, buvo labai aišku, kad augau visai kitoje kultūroje ir kad Amerika yra mano namai. Todėl labai aiškiai pasakyti, kokia yra mano tapatybė, aš negaliu, bet gal tai ir nėra būtina ­– tiksliai apsibrėžti ir būti tik vienu arba kitu. Taip, aš niekuomet nebūsiu žmogus, gimęs ir augęs Lietuvoje, bet visgi turiu galimybę čia gyvendama ir bendraudama lietuviškai daugiau sužinoti apie šią vietą ir geriau ją suprasti. Tai man didžiulė dovana.

Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Galbūt dabar, kai jau šiek tiek laiko pagyvenote Lietuvoje, ji tapo jums artimesnė ir jaučiatės čia kaip namuose?

Studijuodama bakalaurą, vieną semestrą su mainų programa praleidau Ekvadore ir man, kad ir kaip keista būtų, ten prisitaikyti buvo lengviau negu Vilniuje. Nors kalba ir kultūra ten visiškai svetimos. O Lietuvoje buvau ne kartą, moku kalbą, turiu giminaičių, kurie visuomet labai šiltai priima – todėl buvau įsitikinusi, kad čia pritapsiu nesunkiai.

Ir tikrai, kai nusileidau oro uoste, pamačiau lietuviškus užrašus ir išgirdau žmones šnekant lietuviškai, apėmė be galo geras jausmas, kad net susigraudinau. Man tai yra šeimos kalba, kurią Amerikoje retai girdžiu už namų ribų, todėl pajutau didelę nostalgiją ir be galo nudžiugau. Tačiau visgi buvo gerokai sunkiau, nei maniau.

Dabar, jau praėjus kiek laiko, Lietuvoje turiu puikių draugų, ir man labai smagu čia gyventi, bet pradžioje buvau gana vieniša, jaučiausi savotiška autsaidere, kuri visgi yra lietuvė, bet ne visiškai. Kai artimiau susipažįsti su lietuviais, supranti, kad tai labai draugiški ir šilti žmonės, tačiau tikrai nelengva su jais artimai susidraugauti be bendros veiklos ar bendrų pažįstamų. Ir tik dar sunkiau, jeigu, kaip aš, esi užsienietis ir nešneki lietuviškai tobulai.

Labai dažnai mane tik sutikę žmonės pirmiausia atkreipia dėmesį į akcentą. Suprantama, kad jie domisi, tačiau bent iš pradžių labai norėjau, kad aplinkiniai į mane nekreiptų ypatingo dėmesio. Norėjau tiesiog susipažinti ir pabendrauti su vietiniais, tačiau dauguma pokalbių vis tiek pakrypdavo į mano kilmės ir tapatybės klausimus, kurie labai asmeniški ir sunkūs. Aš atvykau į Lietuvą norėdama juos ir pati sau atsakyti.

Ir visgi lietuviškai kalbate puikiai. Kieno tai nuopelnas ­– tėvų ar jūsų pačios?

Mano mama šiuo klausimu buvo gana griežta. Turiu dvi seseris, esu vyriausia. Iki pradedant lankyti mokyklą, tėvai su mumis visai nešnekėjo angliškai, todėl mokėjome tik lietuviškai. Atsimenu, kad kai su jaunesne seserimi pradėjome eiti į mokyklą ir išmokome anglų kalbą, greitai atėjo toks metas, kai pasidarė lengviau ir smagiau tarpusavyje kalbėtis angliškai. Kai kartą mama mus išgirdo besikalbant angliškai prie jauniausios sesers, uždavė man užduotį parašyti rašinėlį apie tai, kodėl yra svarbu šnekėti lietuviškai su savo sesėmis. Tuo metu mama labai rūpinosi, kad lietuviškai išmoktų ir jaunėlė, bet ir vėliau gyvenome panašiai – namų kalba mums buvo lietuvių, o mokykloje ir visur kitur šnekėjome angliškai.

Bet, turiu pasakyti, kad daug išmokau jau gyvendama čia ir bendraudama su draugais bei giminėmis. Ir skaityti lietuviškai pamėgau.

Dabar gebėjimą bendrauti lietuviškai vadinate dovana. O kaip buvo vaikystėje? Ar nesinorėjo lietuviškos mokyklos savaitgaliais iškeisti į žaidimus kieme su draugais?

Tada mums tai buvo norma, mes retai pagalvodavome, kad būtų galima gyventi kitaip. Dauguma mano draugų buvo lietuviai, ir visų mūsų tėvai labai panašiai mus auklėjo. Pavyzdžiui, su artimiausiais draugais Vija Lietuvninkaite ir jos broliu Dovu Lietuvninku susitikdavome penktadieniais, dažniausiai pas jų močiutę ir senelį, ir susirinkę valgydavome vakarienę – koldūnus ar picą, o kartais abu. O pavakarieniavę sėsdavome ruošti namų darbų lietuviškai mokyklai. Tada visi vienoje ar kitoje vietoje pernakvodavome, pusryčius vėl valgydavome bendrai, ir kartu vykdavome į lietuvišką mokyklą. Aišku, tada mes nuolat dejavome, bet dabar labai vertiname tuos prisiminimus – iš tikrųjų buvo labai smagu taip augti. Tai tapo mūsų šeimų bendra ilgamete tradicija, ir mano mažiausioji sesuo toliau važiuodavo pas tą pačią močiutę Aureliją, nors jos anūkai jau buvo lietuvišką mokyklą baigę.

O ar savo vaikus rinktumėtės taip pat griežtai mokyti lietuvių kalbos ir namuose su jais kalbėti tik lietuviškai? Ar lietuviškumas apskritai jums toks pat svarbus kaip jūsų seneliams ir tėvams, ar svarbus jau kitaip?

Lietuviškumas man svarbus ne tiek morališkai, bet kaip įrankis, leidžiantis susipažinti su įdomiais žmonėmis, gyvenančiais visiškai kitokiuose kontekstuose negu aš pati. Juk pasaulyje labai mažai lietuviškai kalbančių žmonių, ir todėl bet kuris, išmokęs šią kalbą, turėtų šį įgūdį vertinti. Tad tikrai norėčiau savo vaikus mokyti lietuvių kalbos. Manau, kad išmokyti vaikus būtų žymiai lengviau, nei mokytis jau suaugus.

Kaip lietuvių kalba, taip ir Amerikos lietuvių bendruomenė, man yra nuostabi dovana, o labiausiai tie santykiai, kuriuos mes tarpusavyje sukūrėme. Aš jaučiuosi, lyg toje bendruomenėje turėčiau labai daug tetų ir dėdžių. Būtent per lietuviškas veiklas mes sukūrėme stiprius santykius, kurie, neabejoju, tęsis visą gyvenimą. Ne kas kitas, o lietuvių kalba suteikė mums galimybę tuos santykius megzti tiek Amerikoje, tiek ir atvykus į Lietuvą.

Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Grįžkim prie jūsų dabartinio apsigyvenimo Lietuvoje priežasčių. Atvykote rinkti duomenų savo disertacijai apie dabartines tautiškumo ir nacionalizmo tendencijas bei išraiškas. Kodėl pasirinkote rašyti šia tema ir būtent Lietuvoje?

Beveik 3 metus gyvenau Bostone, intensyviai mokiausi ir dėsčiau Harvardo universitete, ir nors darbas man labai patiko, visgi jau norėjosi kitur pagyventi, kažką naujo studijuoti. Be to, Harvardo universiteto kultūrą pavadinčiau persidirbimo kultūra, kur visi turi nuolat rodyti kitiems, kiek daug jie dirba ir kaip smarkiai persidirba. Tuo tarpu aš manau, kad tai nėra sveika, ir jau buvau nuo to pavargusi.

Taip ir jaučiausi – kad pernelyg ilgai skaičiau, rašiau ir mąsčiau apie įvairiausias teorijas, kad per ilgai bendravau tik su akademikais, neišeidama į pasaulį, o ten tuo metu vyko labai svarbūs dalykai, pavyzdžiui, buvo išrinktas Trumpas. Jutau, kad pasaulis labai keičiasi, o aš bendrauju tik su žmonėmis, kurie viską mato ir supranta labai panašiai. Jaučiausi atitolusi nuo pasaulio – žmonių ir jų santykių.

Todėl pirmiausia sugalvojau atvykti į Lietuvą ir jau čia būdama pažiūrėti, kas žmonėms aktualu ir apie ką jie patys nori šnekėti. Kai vasarą kuriam laikui čia atvykau, greit pastebėjau, kad žmonės labai noriai kalba apie tautiškumą, apie savo tautinę tapatybę, ir jie norėjo man paaiškinti, kokia Lietuva yra jų akimis. Gal todėl, kad aš esu toks keistas žmogus, kuris nėra visai lietuvis, taigi ne visai aiškios tapatybės, bet supranta lietuvių kalbą ir žino Lietuvą. Bet kuriuo atveju aš noriu rašyti apie tai, kas žmonėms yra svarbu – taip ir pasirinkau savo temą. Be to, nacionalizmo tema apskritai dabar yra labai aktuali kone visame pasaulyje, o Lietuvoje ją dar paryškina Putino vykdoma politika.

Savo disertacijoje noriu tyrinėti, kokią įtaką tautiškumas, etniškumas ir nacionalizmas turi sprendimams dėl paminklų, skulptūrų ir kito viešosiose edvėse esančio meno. Mane labiausiai domina, kaip žmonės reaguoja į pokyčius viešose erdvėse – naujus paminklus arba paminklų pašalinimą, tai yra kokius jausmus ir reakcijas tokie pasikeitimai jiems sukelia, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūrų, Petro Cvirkos paminklo, Lukiškių aikštės, Reformatų skvero pertvarkos atvejais. Ir apskritai, kaip žmonės čia gyvendami supranta, ką reiškia būti lietuviu, kodėl ne visi vienodai tai supranta. Taip pat, kurios Lietuvos istorijos dalys yra tapusios žmonių tapatybės dalimi, o kurios – ne.

Paprasčiau tariant, norėčiau rašyti apie požiūrių įvairovę pasikeitimų sąlygomis, o pačios erdvės man labiau rūpi kaip būdas suprasti tuos požiūrius ir gilesnius procesus visuomenės viduje. Kalbėsiu su istorikais, su žmonėmis, kurie tiesiogiai dalyvauja tuose atnaujinimuose, bet labiausiai noriu suprasti žmones, kurie gyvena ar dirba šalia tų erdvių.

Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Užsiminėte apie Trumpo pergalę JAV prezidento rinkimuose. Ar Amerika pasikeitė išrinkus Trumpą?

Pažįstu ir jaunų, ir vyresnių žmonių, kurie yra už arba prieš Trumpą, tačiau pastebiu, kad ši tema labai skaldo žmones. Juk visuomet Amerikos lietuvių bendruomenėje buvo ir respublikonų, ir demokratų, ir vis būdavo nesutarimų net ir tarp šeimos draugų, bet dėl Trumpo tie skirtumai tapo labai asmeniški, ir dabar man yra gerokai sunkiau diskutuoti apie politiką su žmonėmis, kurių pažiūros skiriasi nuo manųjų. Jaučiu, kad visi mes dabar greičiau ir stipriau supykstame ir asmeniškiau reaguojame, nors apie politiką esame įpratę kalbėti ir diskutuoti nuo vaikystės. Kartu suvokiu, kad turėčiau mokytis klausytis ir stengtis geriau suprasti, kodėl oponentai tiki tuo, kuo tiki, nes požiūriai dažniausiai atspindi jų gyvenimo patirtis.

Dar grįžkime prie studijų Harvarde temos. Kaip atrodė jūsų dienos Harvarde? Kas sudaro tą persidirbimo kultūrą, kurią minėjote?

Kai pradėjome studijas, mums iškart pasakė, kad nuo dabar pažymiais visai nebesirūpintume, kad daug svarbiau yra tai, ką apie mus galvoja profesoriai, ar gerai mus vertina – juk jie taps mūsų darbų vadovais ir rašys mums rekomendacinius laiškus. Visi įpratę būti vertinami pažymiais, tad jau vien tokia naujovė iškart sukūrė labai daug įtampos. Juk niekas nežino, ką reikia daryti, kad profesoriai vertintų palankiai.

Taip pat pirmais metais lankydami kursus labai stebėjomės, kad užduodama tiek literatūros, kiek jokiais būdais nėra įmanoma perskaityti. Vėliau supratome, kad dėstytojai taip elgiasi norėdami mus išmokyti greitai pagauti esmę, ir kad mes patys atsirinktume ir įsigilintume į temas, kurios mums įdomios.

Kita vertus, buvo ir labai pozityvių patirčių. Vos įstojus, mums pasakė, kad, nors visi atvykome su idėjomis savo projektams – greičiausiai laikui bėgant jos visiškai pasikeis, ir nereikėtų dėl to nerimauti. Mane tai nuramino, pajutau, kad tikrai turėsiu laisvę mąstyti kūrybiškai. Iš tikrųjų šis universitetas traukia ypač įdomiai mąstančius ir kūrybiškus žmones ir suteikia labai daug galimybių kurti. Už tai, kad galėjau čia atvykti, taip pat esu dėkinga savo universitetui – savo tyrimui gavau stipendiją.

Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Kuo skiriasi gyvenimas Čikagoje ir Bostone? Kuo saviti šie miestai?

Apie JAV vidurio vakarų dalyje, taip pat ir Čikagoje gyvenančius žmones įprasta sakyti, kad jie nuoširdūs, draugiški, kad gatvėje sveikinasi su nepažįstamaisiais ir daug vieni kitiems šypsosi. Kai būnu Čikagoje – tikrai visa tai jaučiu, pastebiu ir galiu drąsiai patvirtinti, kad taip yra. Ten augdama pripratau prie draugiškumo ir mandagumo, net jeigu jis ir ne visada nuoširdus. Tuo tarpu Bostono gatvėse sutikti praeiviai nei į akis pasižiūri, nei nusišypso – jie labiau susitelkę į darbus ir kitus savo užsibrėžtus tikslus, mėgsta leisti laiką su artimaisiais ir mažiau bendrauja su nepažįstamaisiais. Kita vertus, Bostonas yra labai gražus senoviškas miestas, ir jo sporto kultūra labai gyva – žmonės aistringai seka ir palaiko savo mėgstamas sporto komandas.

O kas džiugina Lietuvoje?

Man čia patinka daugybė skirtingų dalykų, pavyzdžiui, Vilnius – nuostabiai gražus ir europietiškas miestas, kuriame daug subkultūrų, daug įdomių ir kūrybingų žmonių. Taip pat labai smagu, kad gyvendama čia daug kur galiu nueiti pėsčiomis. Apskritai, Lietuvos miestuose matyti daug istorinių sluoksnių ir žmonių bandymo suvokti, kaip visi šie sluoksniai vienas su kitu dera ir ką jie reiškia dabarčiai.

Gal būtent dėl sudėtingos Lietuvos istorijos žmonės čia pasižymi labai įdomiomis pasaulėžiūromis, jie labai įvairiai ir savotiškai mato pasaulį – ypač jauni žmonės, kuriems neteko patirti sovietmečio ir kurie tuo pat metu jaučiasi ir tikri europiečiai, ir tikri lietuviai – man tai labai gražu ir įdomu stebėti.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje daug miškų. Ir kadangi visur aplink tiek daug gamtos, labai žavu, kad daugelis žmonių, net gyvendami miestuose, laisvalaikį mėgsta leisti užmiesčiuose, gamtoje. Galiausiai – labai mėgstu lietuvišką maistą, o ypač šaltibarščius, burokėlių sriubą ir bulvinius blynus.