Kadras iš rež. Felixo Van Groeningeno filmo „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“, 2018 m., JAV).

Hedonistiniai malonumai, socialinės problemos, kriminalinis pasaulis, šeimos dramos, muzika, retoriniai klausimai apie mūsų kūrybingumą – tai tik kelios šių metų „Kino pavasario“ temos, kelios perspektyvos, kuriomis galima eiti kalbant apie šiųmetinius festivalio filmus.

Libanietės režisierės Nadine Labaki filme „Kafarnaumas“ („Capernaum“, 2018 m.) visas veiksmas sukoncentruotas į vieno dvylikamečio (tikriausiai) berniuko Zaino istoriją, kurios atskaitos taškas – istorijos pabaigos scena, kurioje Zainas teismo salėje kaltina tėvus už tai, kad suteikė jam gyvybę. Šiame filme vaidina neprofesionalūs aktoriai, režisierės surasti atliekant pasirinktos vietos tyrimą, trejus metus renkant filmui medžiagą gatvėse.

Filmo pasakojimas nors ir nėra dokumentinis, tačiau tai tam tikras realių istorijų junginys, koncentratas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Zainu Al Rafeea yra pabėgėlis iš Sirijos, atvykęs į Libaną prieš 8 metus. Jis nėra lankęs mokyklos, tačiau, kaip teigia režisierė, pasižymi neįprastu brandumu, jo patirtys jį privertė greičiau suaugti.

Režisierė kurdama šį filmą atsigręžė į „neegzistuojančią“ žmonių bendruomenę, nebūtinai savo noru įsitraukusią į tarsi užburtą ratą nuolatos būti už formalių, teisinių valstybės ribų. N. Labaki teigė: „Sunkiausia yra tai, kad ši žmonių bendruomenė neegzistuoja, ji nematoma sistemai. Žmonės gimsta, nėra užregistruojami, nes užregistruoti vaikus kainuoja. Taigi čia prasideda prastas sistemos veikimas: tu negali užsiregistruoti, vadinasi, neturi jokių teisių, tai yra mokslo teisės, teisės dirbti, teisės gauti medicininę pagalbą, neturi teisės keliauti, taip galiausiai tampi sistemos atstumtuoju.“

„Kafarnaumas“ – tai reikšmingas režisierės atliktas socialinis veiksmas, žingsnis siekiant parodyti tai, kas vyksta už mūsų komfortabilios aplinkos ribų, taip pat tai reali pagalba bent keliems tos aplinkos žmonėms – vaikams, kurie filmu gavo šansą pradėti kitokį gyvenimą. Kita vertus, filmas svarbus ne tik savo socialiniu aspektu, jis ir kinematografiškai stiprus: jame stebina režisierės gebėjimas dirbti su neprofesionaliais aktoriais, atsargiai įsitraukti į reflektuojamą aplinką, jos neperkeičiant dėl kino estetikos ar kuriamo naratyvo.

Kadras iš rež. Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ („Capernaum“, 2018 m., Libanas, Prancūzija, JAV, 120 min.).

Režisieriaus Felixo van Groeningeno filmas „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“, 2018 m.) sukurtas pagal tėvo ir sūnaus Davido bei Nico Scheffų istoriją, memuarus, kuriuose užfiksuota sudėtinga, skaudi šeimos drama. Aktorių Steve Carello (vaid. tėvą) ir Timothée Chalameto (vaid. sūnų) duetas įtaigiai kuria sudėtingos kovos su sūnaus priklausomybe narkotikams istoriją, kuri yra ne sėkmingas, nuoseklus kelias pasveikimo link, o nuolatiniai žingsniai atgal, vis laviruojant tarp tikėjimo, pasitikėjimo ir vilties praradimo ribos.

Jaunam aktoriui T. Chalametui tai ne pirmas reikšmingas vaidmuo, stiprius personažus jis sukūrė filmuose „Vadink mane savo vardu“ (2017 m. rež. Luca Guadagnino), kuriame kūrė Elijo, vaikino, susidūrusio su pirmosios meilės, aistros, pažinimu ir nusivylimu personažą, vaidino 1990-ųjų atmosferos filme „Karštos vasaros naktys“ (2018 m., rež. Elijah Bynumas).

Nejučiomis „Gražus sūnus“ lyginamas su kitu tos pačios temos ir netgi panašaus siužeto filmu, režisieriaus Peterio Hedgeso „Benas grįžo į namus“ („Ben is Back“, 2018 m.). Filmus jungia ne tik priklausomybių istorija, glaudus tėvo (kitu atveju mamos) ir sūnaus ryšys, bet ir aplinka, kuri vienais momentais palaiko, kitais praranda tikėjimą galimybe išgydyti priklausomybę, ir tik jie – tėvai – visiškai palaiko, rizikuoja ieškodami narkomano sūnaus baisiausiose miestų gatvėse, landynėse, vis tikėdami, kad kažkas gali pasikeisti. 

Kadras iš rež. Davido Oelhoffeno filmo „Artimi priešai“ („Close Enemies“, 2018 m., Prancūzija, 111 min.).

„Artimi priešai“ („Close Enemies“, režisierius ir scenarijaus autorius Davidas Oelhoffenas) – filmas apie apgaulę, artimųjų – giminių, draugų – išdavystę dėl sėkmingesnės narkotikų „verslo“ operacijos. Juostoje parodoma, kaip niekas, jokios moralinės vertybės negalioja, kai kalbama apie pinigus, dėl jų galima sunaikinti visą aplinką, kaip ir įvyksta šiame filme.

Čia du geri vaikystės draugai Drisas (Reda Katebas) ir Manuelis (Matthiasas Schoenaertsas) vaizduojami kaip atsidūrę skirtingose barikadų pusėse, bet vienas jų, dirbantis policijai, dar bando situaciją sukontroliuoti, išvengti dar didesnio žmogžudysčių skaičiaus, deja, tai tampa neįmanoma. D. Oelhoffeno sukurta kriminalinė drama savo pasakojimu niekuo neišsiskirianti, filmo privalumas bandymas pretenduoti į nusikalstamo pasaulio realybę. Visiškai ne herojiškas, nežadantis kokių nors teigiamų baigties perspektyvų filmas, jame visų kriminalinio pasaulio atstovų laukia su(si)naikinimas.

Kadras iš rež. Vaske Hermanno filmo „Kodėl mes kūrybingi“ („Why Are We Creative?“, 2018 m., Vokietija, 84 min.).

„Režisierius, prodiuseris, daugiau nei 100 apdovanojimų, tarp jų ir „Kanų liūtų“, laimėtojas, profesorius Hermannas Vaske 30 metų filmavo garsiausius pasaulio žmones. Sutaręs su jais interviu paklausia: „Kodėl esate kūrybingas?“ Filme – per 50 įtakingų asmenybių, tarp kurių – Davidas Bowie, Björk, Wimas Wendersas, Jimas Jarmuschas, Davidas Lynchas, Angelina Jolie, Yohji Yamamoto, Vivienne Westwood, Marina Abramović, Dalai Lama, Stephenas Hawkingas ir kt.“ (www.kinopavasaris.lt).

Filmas – „Kodėl mes kūrybingi“ (2018 m.) – tai didžiulio ir akivaizdu itin įdomaus, ilgai trukusio darbo rezultatas. Režisierius keliavo ir įvairiose vietose susitikdavo su visiškai skirtingomis meno, kultūros, politikos asmenybėmis. Perskaičius filmo anotaciją, kurioje minima, kad susidursi su garsių žmonių atsakymais, iškart kyla mintis, kad pasibaigus filmui atsakymo įvairovės gausa atmintyje išliks neilgai, viskas susiniveliuos, arba gausi tiek netikėtų paaiškinimų, kad jie inspiruos kažkokių kūrybingumo permąstymų, arba nenutiks nieko tokio, nes atsakymas – vienais ar kitais žodžiais sukasi visų mūsų galvose.

Taigi filmo rezultatas labiausiai atliepia trečiąją lūkesčių versiją, tik su nedidelėmis išlygomis. Išgirdę klausimą – „Kodėl esate kūrybingas?“ – menininkai su savo reakcijomis ir atsakymais pasiskirsto vos į kelias grupes. Dauguma, aiškindami savo kūrybingumo atsiradimą, gręžiasi į įgimtus dalykus – perimtus iš tėvų, senelių arba į aukštesniąsias jėgas – kūrybingumą, suteiktą likimo ar Dievo. Nemažai jų stengėsi išvengti atsakymo teigdami, kad ne jie turėtų tai vertinti.

Dar viena dalis klausimą pakreipė kiek kita linkme ir į jį atsakė labiau iš tos perspektyvos, kas jiems teikia kūrybingumą – tai ir aplinka, ir įvairiausi malonumai, tarp jų ne kartą paminėti ir kūniški. Filmas iš tikrųjų įdomiausias tuo, kad jis per režisieriaus atliktą titanišką darbą parodo mumyse esančius panašumus, tam tikrus pamatinius dalykus (kartais ir vertybes), kurie gali būti būdingi ir, atrodytų, visiškai skirtingoms garsenybėms, užsiimančioms visiškai kitokiomis veiklomis.

Kadras iš rež. Kirilo Serebrenikovo filmo „Vasara“ („Leto“, 2018 m. Rusijos Federacija, Prancūzija, 126 min.).

Vieno žymiausių šiuolaikinių Rusijos teatro ir kino režisierių Kirilo Serebrenikovo filmas „Vasara“ – tai biografinė juosta apie legendinę 9-ojo dešimtmečio roko muzikos grupę „Kino“ ir jos susikūrimą sudėtingomis ir nepalankiomis aplinkybėmis tuo metu tokiam drąsiam muzikos žanrui. Grupės susikūrimo istorija susijusi su trimis asmenybėmis, susietomis ne tik muzikiniais, bet ir romantiniais ryšiais: muzikantu Maiku Naumenko („Zoopark“, akt. Romanas Bilykas) jo žmona Natalija Naumenko (akt. Irina Strashenbaum) ir jaunuoliu Viktoru Coju (akt. Teo Yoo), tuomet dar gana nedrąsiai grojančiu gitara, dainuojančiu ir pradedančiu siūlyti naują, ne visiems priimtiną muziką, vėliau tapusiu „Kino“ grupės lyderiu.

K. Serebrenikovo filmas – tai gana romantiška istorija apie meilę ir apie meilę muzikai. Nors teksto autorė atstovauja kiek kitam laikotarpiui nei šios grupės išgarsėjimo, pakilimo laikui, tačiau turi pripažinti, kad filme skambanti muzika tikrai veikia (ir skatina grįžus panarstyti jutubą). Kanų kino festivalyje šis filmas įvertintas apdovanojimu už garso takelį. Svarbų vaidmenį filme atlieka operatoriaus Valdislavo Opelianco ir montažo autoriaus Jurijaus Kariho darbas, jų dėka muzikinėse scenose aktorius kartais galime matyti lyg siurrealioje atmosferoje, o grojanti muzika parodoma kaip paveikianti visą juos supančią aplinką.

Kadras iš rež. Harmony Korine'o filmo „Pajūrio šlaistūnas“ („The Beach Bum“, 2019 m., JAV, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Prancūzija, 95 min.).

Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Harmony Korine filmas „Pajūrio šlaistūnas“ („The Beach Bum“, 2019 m.) žiūrovui pateikia gausų, absoliučiai hedonistinių malonumų, atsisakant bet kokių gyvenimiškų darbų, pareigų, spektrą. Filmo centras – veikėjas Mėnulio Šuo (akt. Matthew McConaughey), įsitikinęs, kad jis neprilygstamas genijus ir net kai kuriais atvejais gebantis tuo įtikinti ir jį supančius aplinkinius. Alkoholis, rūkymas, narkotikai, moterys ir kartais, tarsi neturint ką veikti, vieno kito eilėraštuko parašymas – tai Mėnulio Šuns kasdienybė.

Filmo siužetas niekuo neypatingas, o pagrindinio herojaus patyrimai, reikėtų pripažinti, žiūrovą daugiausia užkabina dėl įtaigios M. McConaughey vaidybos. Vardas, tiksliau pseudonimas – Mėnulio Šuo (Moondog) tikriausiai turi tam tikrą sąsają su realia asmenybe – amerikiečių praėjusio amžiaus menininku Louisu Thomu Hardinu, kuris naudojosi šiuo slapyvardžiu. Tiesa, šis kūrėjas, taip pat pasižymėjęs išskirtiniu gyvenimo būdu, kūrė net keliose srityse – rašė poeziją bei teorinius tekstus, kūrė muziką ir net išradinėjo savo muzikinius instrumentus.

Tarp jų, šalia bendro vardo, nebent galėtų būti pažymėtina ir išskirtinė išvaizda, suformuotas stilius, kuris jiems svarbus ir nekinta, nepaisant aplinkos, konteksto, kuriame jie yra. H. Korine'o filmo stiprioji pusė – tikrai ne kuriama istorija ar pagrindinis personažas, dėmesį iki filmo pabaigos išlaiko kinematografiniai sprendimai: visi kino elementai sėkmingai panaudojami bendram tikslui – sukurti filmo atmosferą, įtraukiančią į visišką gyvenimo beprasmybę.