Abraomas Karpinovičius. Iliustracijos autorius: kurikuri

Kaip savo knygoje „Lietuvos žydų keliai“ liudija Solomonas Atamukas, Abraomas Karpinovičius 1918 metais gimė ir augo Vilniuje, kūrė jidiš kalba, bičiuliavosi su kitu žymiu rašytojo Avromu Suckeveriu. 1944 metais, naciams pasitraukus, A. Karpinovičius sugrįžo į Vilnių tik tam, kad sužinotų, jog jo šeima nužudyta Paneriuose. Paliko okupuotą Lietuvą ir jau vėliau, gyvendamas Izraelyje, savo kūriniuose rekonstravo tarpukario Vilnių ir ten gyvenusius žydus.

Liejyklos gatvė. Evgenios Levin nuotrauka

52. Štai ką jis rašo savo kūrinyje „Buvo, buvo kadaise Vilnius“: „Stovėjau gatvėje, kuri kadaise vadinosi Liudvisarska (Liejyklos), ir galvojau: gal nueiti iki Vokiečių gatvės ir rasti ten gabalėlį sienos memorialinei lentai pritvirtinti, sakykim, Prabės kepyklai arba Frumkino vaistinei. Juk gyveno Vilnius ne vien mano tėčio (Mozės Karpinovičiaus) teatru. Vilnius taip pat gyveno Taleikinskiu ir jo dešra. Bergeriu ir jo gira. Kodėl memorialinė lenta nepriklauso gatavų drabužių prekiautojui Caleliui Nozui? Netinka užmiršti Mejerio Zaidšnuro ir jo tekstilės parduotuvės Rūdininkų gatvėje. Arba Chanutino ir jo pūkinių antklodžių.Reikėtų į Vilnių atgabenti šimtų šimtus memorialinių lentų, kad buvęs gyvenimas nebūtų užmirštas.“

Atminimo lenta H. Perelšteinui. Evgenios Levin nuotrauka

53. H. Perelšteiną šiandien labiausiai atsimename kaip berniukų choro „Ąžuoliukas“ kūrėją. Tačiau iki „Ąžuoliuko“ jam teko nueiti sunkų kelią. 1941 metais jis, aštuoniolikametis, su tėvais buvo ištremtas į Sibirą prie Laptevų jūros. Tėvą sušaudė, mama mirė. Į Lietuvą Hermanas grįžo tik 1956 metais. Po trejų metų Vilniuje, Mokytojų namuose, ir gimė „Ąžuoliukas“ – tuomet Hermanas jau buvo diplomuotas dirigentas.

Atminimo lenta J. Heifetzui. Evgenios Levin nuotrauka

54. Pasakojama, kad šis 1901 metais Vilniuje gimęs smuiko virtuozas jau šešerių griežę Mendelssohno Koncertą smuikui Kaune. Vos dešimties Jaša jau išvyko studijuoti į Petrapilio konservatoriją ir pradėjo gastroles po pasaulį. Kaip savo knygoje „Vilniaus vardai“ rašo Tomas Venclova, Berlyno filharmonijos dirigentas Arthuras Nikischas pavadino jį vienu geriausių pasaulio smuikininkų, o kai kurie ekspertai net titulavo J. Heifetzą smuiko karaliumi. 

M. Antakolskio Jekaterinos II paminklas. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

55. Ar vienas žmogus gali turėti dvi atminimo lentas, kurios liudytų skirtingas jo gyvenimo istorijas? Tokį klausimą savo knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ užduoda istorikas Darius Pocevičius. Kas gi tas asmuo ir ar tikrai vienas namas Vilniaus senamiestyje pasakoja dvi skirtingas istorijas?

Šis asmuo – skulptorius Markas Antakolskis, 1890 metais Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje apdovanotas Garbės legiono ordinu. Vilniuje, Katedros aikštėje, stovėjo šio menininko sukurtas imperatorienės Jekaterinos II paminklas. Pasakojama, kad 1915 metais jis, vilniečių nemėgstamas, buvo išgabentas į Rusiją ir ten buvo tiesiog perlydytas į patranką ar sviedinius. D. Pocevičius pasakoja, kad tuo metu Paryžiuje gyvenęs skulptorius už šį paminklą užsiprašęs net 150 tūkst. rublių, kai vidutinė Rusijos imperijos darbininko mėnesinė alga 1900 metais siekusi vos 16,2 rublio. Už paminklą atsakingas komitetas sutiko.

Žemėlapio autorius: kurikuri

Šiame Vilniaus žemėlapyje galite rasti visų „Neužmiršti“ ciklo asmenybių pėdsakus Vilniuje. Sekite lenteles su hebrajiškomis raidėmis (Nr. 52-55) norėdami atrasti žydų istoriją menančių atminimo lentų Vilnių.

Projekto „Neužmiršti“ rėmėjai: Geros valios fondas, Vilniaus miesto savivaldybė