Asociatyvi pixabay.com nuotrauka

Žurnalisto, kraštotyrininko plungiškio Eugenijaus Bunkos reakcija į Kazio Sajos tekstą „Paišinas saulutės veidas (Atviras laiškas ne tik plungiškiams)“, publikuotą portale lzinios.lt balandžio 12 d.

Pone Kazy, buvo laikas, kai „Saulutės“ laikraštis mane vadino priešu nr.1. Tad, regis, dabar turėčiau ploti katučių ir piktdžiugiškai vaipytis, jog taip jai ir reikia.

Bet negaliu taip daryti, nes stočiau šalia paties, nors labai noriu būti kuo toliau. Kad nesiektų melagystės dvokas.

Tikrai gerbiu visas nuomones. Bet su sąlyga, kad jos argumentuotos, o argumentus pagimdė faktai.

Negi manote, kad atviro laiško ne tik plungiškiams plungiškiai neskaitys? Negi manote, kad jau išmirė visi, kurie gali pasakyti, jog meluojate?

Kodėl taip darote, paties sąžinės reikalas.

Rašote: „Iš Rusijos grįžęs Plungės saugumo viršininkas Maleris išsikraustė į Izraelį, o rajkomo pirmasis sekretorius Belkindas jau buvo kažkokios kooperacijos vadovas.“

Tai – melas.

Robertas Maleris niekada nebuvo „Plungės saugumo viršininkas“. Po karo jis dirbo kolūkyje Alsėdžiuose, po to jį paskyrė Plungės MTS (mašinų-traktorių stoties) direktoriumi, o dar vėliau – Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto Raudondvario eksperimentinio ūkio direktoriumi.

Prieš porą metų iš Kanados buvo atvažiavusi jo dukra Livija ir bemaž tiesiu taikymu nulėkė į Raudondvarį. Ten liko jos draugų ir patys geriausi žmonių prisiminimai apie buvusį vadovą.

Velvė Belkindas niekada nebuvo nei „rajkomo pirmasis sekretorius“, nei kitoks LKP Plungės rajono komiteto darbuotojas. Karui Lietuvoje prasidėjus, jis atsidūrė Rusijoje, iš ten jį pašaukė į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Kai ji atžygiavo iki Lietuvos, gavo tris dienas atostogų aplankyti gimtuosius Alsėdžius. Čia rado gerų žmonių per visą karą išsaugotą mylimąją Gitą, vedė ją ir vėl išėjo kariauti.

Po karo dirbo Alsėdžių kooperatyve, paskui jį perkėlė į Plungės rajkoopsąjungą, o apie septyniasdešimtuosius praėjusio amžiaus metus pakvietė vadovauti Lietuvos kooperatyvų sąjungos Lietkooptechnikos padaliniui.

Esu sutikęs su juo dirbusiu žmonių, kurie iki šiol jį vadina „tėvu“.

Kai sūnus Miša išsiveržė į Jungtines Amerikos Valstijas, virš jo galvos nuolat griaudė tarybinės valstybės politikos perkūnija. Juolab kad Miša „Amerikos balse“ komentuodavo Tarybų Sąjungos ekonomiką, vėliau dirbo Pasaulio banko padalinio vadovu. Dabar, išėjęs į pensiją, turi visuose žemynuose žinomą savo verslą ir dar konsultuoja Pasaulio banką.

O kai į JAV susiruošė ir dukra Rita su šeima, kartu išvažiavo ir jis.

Tad paties tvirtinimas, jog Alsėdžių kooperatyvo pirmininkas V. Belkindas ir Alsėdžių kolūkio pirmininkas R. Maleris „organizavo garsaus partizano Stasio Badaukio sunaikinimą“, skamba kaip nevykęs pasityčiojimas iš tuometinių saugumiečių.

Bet kuo čia dėta „Saulutė“, kurios pavadinimą rašote mažąja pirmąja raide ir dar sakote, jog ją „dengia drumzlini debesys“? Gal pačiam nepatiko joje spausdintas istoriko Andriaus Kulikausko rašinys apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą?

Tačiau demokratinėje visuomenėje jis turi teisę viešai pareikšti savo nuomonę. Jeigu norite ją sunaikinti, kėsinatės į didžiausią demokratijos vertybę – žodžio laisvę.

Beje, savo nuomonę galite pareikšti ir pats. Tačiau, jei ji grįsta melu, veda ne į teisingesnį rytojų, bet į pragarą. O šiame pasaulyje kiršina žmones.