Aktorius Juozas Budraitis ir teatrologė Daiva Šabasevičienė. Arūno Sartanavičiaus / Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Monografiją „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, aktorių JUOZĄ BUDRAITĮ ir jo teatro sceną parašiusi teatrologė dr. DAIVA ŠABASEVIČIENĖ teigia, kad J. Budraitis – ne vien galingas aktorius, jis yra didžiulės mūsų teatro sistemos, tam tikro aukso amžiaus pabaigos įrodymas. Dabar teatras, pasak teatrologės, apsisukęs visai į kitą pusę, tačiau turime sisteminių dalykų – režisūros, aktorinio meno. Ir vienas jų branduolių – J. Budraitis. 

Būdavo, grįžti į Vilnių, numeti krepšelį, vos spėji pasisveikinti ir važiuoji į Kauną, kad galėtum susitikti su juo scenoje. Mano profesija buvo visiškai susieta su J. Budraičiu, ir už tai tikrai dėkoju likimui“, – knygos pristatymo vakarą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kalbėjo dr. D. Šabasevičienė. 

Apie pažintį su teatru, kas paskatino į jį ateiti ir kodėl taip sudėtinga kino aktoriui būti teatro scenoje – J. Budraičio mąstymai iš knygos pristatymo vakaro. 

Arūno Sartanavičiaus / Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Apie aktoriaus profesiją niekad nemąsčiau, niekad negalvojau. Bet vieną įspūdį teatras man yra palikęs. Kai Klaipėdoje gyvenau su tėvais, mama, kuri mėgo teatrą, mane per jėgą nusitempė į Klaipėdos dramos teatrą. Žiūrėjome pjesę, kuri vadinosi „Andželo“ – autoriaus neprisimenu, bet labiausiai ten man patiko apšvietimas. Nepaprastą įspūdį paliko šviesos, jų buvo daug, įvairių, viskas buvo labai spalvinga. Spalvos mane veikia nuo pat vaikystės. Didžiausias mano pomėgis buvo teplioti, piešti: mokykloje piešdavau visiems savo klasės draugams, kad gautų penketus. Ypač gražiai piešiau tokiai Šimkutei, kuri man labai patiko, todėl stengiausi jai nupiešti geriausiai.

Kai pažiūrėjome „Andželo“, mama manęs paklausė: na, kaip tau patiko kancleris, aktorius? Atsakiau, kad mačiau tik spalvas ir girdėjau garsus. Jau gyvenant Švėkšnoje, kai nueidavau į bažnyčią, mane labiausiai jaudino vargonų garsai. Šaltoje bažnyčioje pakildavau į padanges – viduje būdavo šilta ir labai malonu. 

Galiu pasakyti, kad susipažinau ne su pačiu teatru, bet su tam tikra teatro atmaina, tam tikra saviveikla. Mokykloje mokytojas Pintveris statė Sajos „Silva studentauja“. Paskyrė man vaidmenį, landžiojau aš po stalu, smarkiai stengiausi, ir publika juokėsi. Tai man labai patiko. Po to nuvažiavome į Klaipėdą žiūrėti profesionalaus spektaklio „Silva studentauja“. Mokyklos nuomone, aš geriau vaidinau. Toks buvo mano pirmas susipažinimas su teatrine vaidyba. 

Ištraukiam plunksną ir pieštuką, prisikramtom popieriukų ir iš paskutinės eilės juos pro vamzdelius šaudom. Būdavo toks smagus užsiėmimas ir kartu dalyvavimas filme, nes seanso metu būdavo labai įdomių reakcijų iš tų, kurie sėdėdavo priekinėse eilėse.

Kinas buvo man labiau įstrigęs į pasąmonę. Galbūt ne dėl to, kad norėčiau jame dalyvauti – tiesiog man patiko vaizdas, kurį galėjau stebėti, žiūrėti, džiaugtis. Dar Klaipėdoje gyvendamas, atsimenu, pradėjau vykdyti pirmą verslą: supirkdavome „Tarzano“ seansų bilietus ir po to, kai didžiulės eilės nusidriekdavo teatre „Kapitol“ (dabar – „Švyturys“), mes tuos bilietus spekuliacine kaina parduodavome. Tada buvome spekuliantai – dabar būtume verslininkai. Ir už tuos bilietėlius gerokai užsidirbdavome. „Tarzanas“ buvo ypač populiarus filmas, ir tų serijų būdavo labai daug. Taip kad mums sekėsi šis verslas. 

Po to atsirado dar vienas versliukas – kino meno pažinimo. Reikėdavo iš „Kapitol“ į kino teatrą „Tėvynė“ nešioti juostas. Vieną dalį rodo, suka, pabaigia, atiduoda tau į rankas – ir bėgte į „Tėvynę“. Ten tą dalį toliau suka. O iš ten neši kitą. Lakstydavai, bet už tai nemokamai galėdavai pasižiūrėti visus filmus. Tai irgi buvo didelis malonumas ir pirmoji pažintis su kinu. 

Persikėlus į Švėkšną, tas menas mane ir toliau jaudino. Svarbiausia, kad tada jau atsirado tam tikras veiksmas. Mes su draugais ateidavome į kino salę, atsisėsdavome į paskutinę eilę, pasiimdavome savo parkeriukus – vamzdelius, kurių viename gale buvo įkišamas pieštukas, kitame – plunksna. Ištraukiam plunksną ir pieštuką, prisikramtom popieriukų ir iš paskutinės eilės juos pro vamzdelius šaudom. Būdavo toks smagus užsiėmimas ir kartu dalyvavimas filme, nes seanso metu būdavo labai įdomių reakcijų iš tų, kurie sėdėdavo priekinėse eilėse. Turiu pasigirti – mūsų niekaip nesugebėjo atpažinti, kas čia tokie šaudo. Tokia mano pažintis su kinu. 

Juozas Budraitis. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Pasak D. Šabasevičienės, J. Budraitis – Lietuvos aktorinio meno modernistas, pradininkas, pirmas aktorius, kuris suardė senąją sistemą. Pirmasis, kuris nebūdamas teatro aktorius įsiliejo į repertuarinę teatro trupę tais laikais, kai iš pašalės lyg ir niekas neturėjo teisės nosies ten kišti. „Jūs tuo metu buvote garsus net ir tuo, kad ryžotės važinėti vaidinti iš Vilniaus į Kauną – dabar aktoriai gali vieną dieną vaidinti Klaipėdoje, kitą – Vilniuje, dar ir į Kauną nulėkti, dabar tai tapo norma – bet tie laikai buvo visai kitokie, ir jūs buvote tų ledų laužytojas“, – svarstė monografijos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ autorė. 

Regimantas Adomaitis apie mane labai aiškiai pasakė: „Juozas Budraitis – savamokslis artistas. Kine tokio ir reikėjo. Vytautui Žalakevičiui jį pasiūlė antrąja režisiere dirbusi Regina Vosyliūtė. Vėliau tas jaunas vaikinas „nei iš šio, nei iš to“ atsirado ir teatrinėje padangėje. 

Mūsų, kurie mokėsi toj srity, požiūriu, jo vaidyba buvo siaubinga, tiesiog nepakenčiama, į jokius rėmus netelpanti, bet transliuojanti tam tikrą žinią apie vaizduojamus personažus ir įtikinanti. Jis viską siaubingai pervaidindavo. Bet kai pasižiūri ekrane, tai yra tai, ko reikia. Ir kaip šį fenomeną galima būtų paaiškinti? Jis nieko neturėjo, ko mes mokėmės, ko mes siekėme. 

Kartu vaidinome spektaklyje „Žuvėdra“. Kiekvienas savaip kūrėme personažus. Režisierius Jonas Vaitkus, būdamas geru režisieriumi, kažkaip sugebėjo mus apjungti.

Galiu pasakyti, tai – nuostabus aktorius.“ („Juozo Budraičio teatrinis likimas“, p. 290)

Iš Regimanto susilaukti tokio komplimento – tai jau nemažas nuopelnas.

Broliukas, broliukas... Atsimenu, turėjome susitikimą centriniame archyve. Susirinko visas archyvas pažiopsoti į tuos du broliukus. Labai daug ir ilgai ten kalbėjomės. Ir paskiau buvo toks klausimėlis: „Visi kalbėjo apie jūsų panašumus, bet pasakykite, koks skirtumas tarp jūsų?“ Mes tylime, nes labai sunku susigaudyti, kas turėtų mus skirti – knygas mėgstame skaityti abu, abu tokie išlaikyti. Aš iššokau pirmas ir sakau: „Vienas ryškus skirtumas tikrai yra tarp mūsų. Aš kartais paskambinu Adomaičiui visiškai be reikalo, šiaip sau, klausiu: kaip tu gyveni? Kaip tau sekasi? Ką veiki? O Regimantas man niekada be reikalo nepaskambina. Tokį skirtumą pastebėjau.“

Regimantas labai smarkiai paraudo, ilgai tylėjo ir sako: „Ar tikrai?“ Sakau: „Tai taip, Regimantai.“ Kitos dienos popietę skambina man Regimantas Adomaitis: „Labas.“ – „Labas, Regimantai. Norėjai man pasakyti ką nors?“ – „Matai, tu sakai, kad aš tau be reikalo neskambinu. Šiandien aš tau skambinu be reikalo. Kaip tu gyveni?“

Toks atvejis buvo gal vienas iš kelių. Bet tai nereiškia, kad tarp mūsų nėra ryšio. Ryšys tarp mūsų yra. Mes visada jaučiame vienas kitą per atstumą.

Juozas Budraitis rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Juozas Budraitis rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

D. Šabasevičienės manymu, kiek yra buvę J. Budraičio vaidmenų, tiek juose buvo ir tikrumo, širdies. Jis visą laiką išlikdavo Budraičiu, nes yra įvairių aktorių – gerų, blogų, bet tas žmogiškumo faktorius jiems lyg ir lieka antrame plane. „Jūsų atveju visą laiką gali atpažinti ne tik personažą savyje, bet dar būtent ir jus, – svarstė D. Šabasevičienė. – Dabar, kai kalbama apie monoteatrą, monodramą, mes visi suprantame, kad Lietuvos teatro istorijoje monodramą sukūrėte jūs, nes buvote žmogus, kuris ateidavo į didžiules sistemas, didžiulius spektaklius ir sugebėdavote šalia galingiausių aktorių, – Kauno teatre visi aktoriai buvo didžiausios asmenybės, – sukurti sistemą sistemoje.“ 

Visais vaidmenimis, kuriamais spektakliuose, pasak D. Šabasevičienės, J. Budraitis sukurdavo herojų. O dabar herojaus nebėra – tarytum laikotarpis suformavo, kad mums tai neįdomu. „Bet noriu pasakyti, kad laikmečiai taip sau nesiformuoja, tai priklauso nuo asmenybių ir herojų, – kalbėjo teatrologė. – Lietuvoje taip atsitiko, kad galingų aktorių neliko. Vienas kitas mirė, ir mes pamatėme, kad mūsų mažoje šalyje daugiau jų nėra. Šiandien nėra, kas galėtų suvaidinti tokius herojus. Dėl to ir to tikėjimo mes neturime. Rimas Tuminas sako, kad aktorius yra visuomenės balsas. Jūs man pasakykite, kas šiandien yra visuomenės balsas?“

Tie visi keistumai, detalės, tokie dalykėliai – kol nesufokusuoji į juos dėmesio, tol jų lyg ir nėra. Tik smarkiai sufokusavęs gauni efektą, ypač stambų vaizdą. Tai čia tas pats, kai sakoma, kad nėra didelių aktorių. Manau, jų yra, bet mūsų dėmesio į juos niekas nesufokusuoja. Nėra to personažo, kuris sugebėtų paimti kokį nors aktorių ir sufokusuoti visą dėmesį į jį. Tada jis išaugtų žymiai įdomesnis, žymiai stipresnis, ir mes jį matytume. O gerų fokusuotojų irgi turbūt ne tiek daug, juos vėlgi ruošia kažkas, kas irgi nefokusuoja. Ir išeina grandinė. Visi skuba ir visi galvoja tik apie tą centą, kuris barška piniginėje, ir dėl to, kad svarbiausia kuo daugiau tų centų sukrauti, ir reikia bėgioti, skubėti. Vilką kojos maitina. 

Visi laksto po visas įstaigas, kur galima kokį grobį sugriebti. Dėl to smulkėja žmonės. Ir tie fokusuotojai, kurie turėtų išryškinti stambius dalykus, taip pat užsiima tuo reikalu, todėl jiems nebėra kada fokusuoti. Jie galvoja tik apie gražų namą, gražias grindis, gražų baldą, mašiną, dar ką nors. Žmogiška ir suprantama, kad šiais laikais, technologijų amžiuje, taip greitai viskas skuba, taip greitai viskas juda, kad nespėji nieko pamatyti. Mums dar pasisekė, kad galėjome matyti žolelę, gėlelę, dar užuodėme ją, o dabar, matyt, užuost neužuosi, nes kvapų nebėra, gėlės užaugintos dirbtiniu būdu.

Jono Vaitkaus fokusavimas buvo ypatingas, tai buvo Vaitkaus avantiūra – kaip galima susiformavusį, keturiasdešimties metų, niekad nevaidinusį teatre žmogų staiga pakviesti į teatrą vaidinti Ibseno Solnesą? Arba Krėvės Šarūną? Arba Shakespeare'o Ričardą II?

Pirmiausia mane sufokusavo Žalakevičius. Ir, matyt, taip sufokusavo, kad kiti pastebėjo. Po filmo „Niekas nenorėjo mirti“ pasiūlymams nebuvo trūkumo, susilaukiau galybę įvairiausių, kartais net buvo sunku pasirinkti. Ne viskas mane tenkindavo, ką siūlė, nes tuomet ideologija buvo savotiškai cenzūruota – kad negalima ko nors rodyti, kitaip kalbėti. Buvo standartas, „gostas“ – kokybės ženklas: viskas tam tikruose rėmuose – taip ir ne kitaip. Pavyzdžiui, mokytojas negalėjo laikyti rankos kelnių kišenėje, bet kodėl – niekas negalėjo paaiškinti. Ir visose smulkmenose buvo tų pačių dalykų, dėl to personažai išeidavo truputį vienspalviai, beveik visi panašūs, išsiskirdavo tik tie, kai man pasisekdavo ką nors pasakyti nekalbant.

Už tai man niekada nesiūlė vaidinti tarybinio žmogaus – visą laiką užsieniečius, vokiečius, prancūzus, žurnalistus, milijonierius... Galbūt dėl tos priežasties.

Jono Vaitkaus fokusavimas buvo ypatingas, tai buvo Vaitkaus avantiūra – kaip galima susiformavusį, keturiasdešimties metų, niekad nevaidinusį teatre žmogų staiga pakviesti į teatrą vaidinti Ibseno Solnesą? Arba Krėvės Šarūną? Arba Shakespeare'o Ričardą II? Su Vaitkumi mes kartu studijavome režisūrą Maskvoje pas Žalakevičių – tą patį, kuris mane fokusuodavo. Su Vaitkumi nuolat per paskaitas sėdėdavome greta ir braižydavome ant bloknoto figūrėles. Aš braukiu, pasiunčiu jam, jis prideda ką nors, pasiunčia man, po to aš vėl pridedu savo, ir kol paskaita baigdavosi, mums išeidavo didžiulis brėžinėlių, piešinėlių labirintas. Juos visus buvau išlaikęs, bet kažkur nupūtė laiko vėjai. 

Ir staiga Vaitkus man pasiūlė „Statytoją Solnesą“. Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja. Bet jis rimtai pasiūlė pjesę paskaityti. Aš ją perskaičiau, nes labai norėjosi pasižiūrėti, ką jis ten įžiūri ir, matyt, kažkokiu būdu lygina su manimi. Nes kitaip neįsivaizdavau, kad galiu kurti kokį nors personažą – tik būdamas į ką nors panašus. Aš nemokėjau kurti, nežinojau, kaip teatre reikia kurti personažą. 

Dėl to nelabai supratau, kaip tai reikia daryti, o Vaitkus man nieko nesakė. Jis tik žiūrėdavo, ką aš darau. O dariau vienintelį dalyką, kurį mokėjau – kalbėti objektyvui. Todėl, kad man objektyvas buvo šventas daiktas, dievo akis, kuriai atlikdavau išpažintį per savo išgyvenimus, per savo gyvenimo supratimą, per savo klaidas, nusidėjimus. Bandydavau save teisinti per tą objektyvą, kartu įtraukdamas personažui savybes, kurias apie jį norėdavau pasakyti. Tiesa išlįsdavo pro objektyvą, fiksuodavosi ant juostos, tokiu būdu ten kažkas registruodavosi. 

Juozas Budraitis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Būdavo labai sunku, nes po spektaklio reikėdavo atsigauti. Kiti aktoriai, pasižiūrėdavau, lengvai atsigaudavo – man sekdavosi daug sunkiau. Kai grįždavau iš Kauno mašina, dar važinėdavau po naktinį Vilnių, padarydavau kelis ratus. Grįžęs namo su visu paltu atsisėsdavau ant sofos užsidegęs šviesą, tuomet prisnūsdavau.

Teatre – visai kitas reikalas. Garsą reikia mesti kažkur į salės galą, kad girdėtų visi. Vadinasi, aš turiu artikuliuoti – tiksliai, garsiai, o tai man labai nepatikdavo, ir, kai matydavau aktorius kalbant, mane visuomet erzindavo tie garsiai, labai tiksliai, raiškiai tariami žodžiai. O tai yra profesija – dėl to Vaitkus mane fokusavo į „Statytoją Solnesą“. Žinoma, kankinausi savo tikruose jausmuose. Kankinausi prisimindamas, kaip man buvo gaila broliuko, kai įsidūrė akį, kitų dalykų, kaip mane sujaudindavo vienas ar kitas – apie tai galvodamas ir elgdavausi viduje.

Sudega Solneso vaikai – be abejo, kad tai mane sudirgindavo, ir aš įleisdavau į save tą emociją, tą jausmą, neturėjau uždavinio jo transliuoti kitiems, aš tik pats jaudindavausi. Aktorius turi transliuoti taip, kad žiūrovas verktų, o pats būti šalta nosimi. Man šitai neišeidavo, aš galėjau tik pats susijaudinęs visa tai sakyti. Galbūt balse, intonacijoje kažkas girdėdavosi. Dėl to labai daug iškraudavau emocijos, daug atiduodavau savo tikrumo – tiesiog pasakykime: mėsos. Jau nekalbant apie dvasinį dalyką. 

Būdavo labai sunku, nes po spektaklio reikėdavo atsigauti. Kiti aktoriai, pasižiūrėdavau, lengvai atsigaudavo – man sekdavosi daug sunkiau. Kai grįždavau iš Kauno mašina, dar važinėdavau po naktinį Vilnių, padarydavau kelis ratus. Grįžęs namo su visu paltu atsisėsdavau ant sofos užsidegęs šviesą, tuomet prisnūsdavau. Vien dėl to, kad nemokėjau tos technologijos, kaip prieiti prie tokio darbo. Šurna man yra pasakęs po vieno spektaklio: „Juozai, tu per daug atiduodi, tu neišlaikysi taip ilgai.“ Galbūt ir buvo tam tikras pavojus, bet Vaitkui tai patiko. Jis tai paėmė iš manęs ir naudojo, ir, kaip supratau pagal kritikus, tokie psichofiziologijos jungimai padarė įspūdį. 

Vaitkui, man atrodo, būtų buvęs didžiausias idealas, jeigu aš vaidindamas Solnesą arba Šarūną būčiau sprogęs iš tikrųjų, aptaškydamas žarnomis žiūrovus. Tada būčiau patenkinęs visą jo, kaip režisieriaus egoisto, reikalavimą. 

Juozo Budraičio fotografija iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.).

*** 

Metai eina. Metai krauna ant manęs savo visokius pėdsakus. Ir nori nenori reikia priimti tai. Su visokiomis bėdomis, su visokiais „džiaugsmais“. Kartais koks grūdas dar pakliūva ką nors padaryti, bet to azarto, koks anksčiau būdavo, jau nebėra. Kartais pagalvoji, kad turbūt taip ir turi būti. Kad žmogus pamažu turi pratintis prie to, jog teks palikti šį pasaulį. Dėl to tas įdomybes iš tavęs po trupučiuką ir atima, kad jų vis mažiau liktų. 

Vienas mokinys Sokrato paklausė: kaip pasidaryti turtingam? Gal reikia iš ko nors pasiskolinti didžiulę sumą? Iš ko man pasiskolinti? Sokratas atsakė: iš paties savęs pasiskolink. Iš savęs pasiskolink ir tada suprasi, kiek gali atiduoti, kiek – negali. Tik dabar supranti, kad daug dalykų nebereikia. Jau reikia atsisakyti, viską mažinti, mažinti, mažinti... Kol galiausiai ateis ta akimirka, kai pasakysi: na, atia. Ir viskas. Žinoma, kiekvienam tai individualus reikalas. Kiekvienam bus sunku tai padaryti. Taip dabar atrodo, kad mes visi kartu bendrai gyvename. Bet atsidursi visiškoje vienatvėje, kai jau niekas pagelbėti nebegalės, nors ir labai norėtum. Prie to reikia kažkaip priprasti. 

Knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ pristatymo vaizdo įrašą galite pasižiūrėti čia: