Prezidentas Valdas Adamkus 2006 metais R. Lee skyrė ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžių. Aktorė atsiima apdovanojimą LR Prezidentūroje 2007 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Igno Staškevičiaus asmeninis tinklaraštis – tikras pokalbių lobynas. Jie – surašyti šnekamąja kalba, negludinti žurnalistinių rankų. Šie pokalbiai – natūralūs, jaukūs, besigilinantys į svarbiausius mums, kaip žmonėms, klausimus. Visai neseniai pasirodęs pokalbis su lietuvių kilmės amerikiečių aktore RUTA LEE kalba apie tai, kaip ji keliavo į sovietinę Lietuvą, iš jos į JAV parsivežė savo močiutę, kokie skirtumai tarp teatrinės ir kino vaidybos, kaip ji mato Lietuvą dabar ir matė tuomet. Visai neseniai Rutai Lee buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Ignas Staškevičius su Ruta kalbėjosi 2019 m. kovo 7 d. Siūlome šio pokalbio ištraukas. Visą pokalbį galite skaityti Igno Staškevičiaus tinklaraštyje Maratonolaukas.

Ar jums patinka gyventi Kalifornijoje?

O je, labai gera.

Nebijot cunamių, gaisrų, nepritrūkstat vandens?

Na je, vargina sausros. Jeigu lietaus gaunam, tai beveik stebuklas. Šįmet labai daug lyja, ale vis tiek labai gerai – atsigaivina viskas, visi kalnai. Sako: „auksinė Kalifornija“, ba ji atrodo kaip auksas, kai išdžiūsta viskas, kalnai būna geltoni, ne žali. Tai labai gera pamatyt Lietuvoj tą žalumą.

Dar anksti, dar nesužaliavę...

Ale vis tiek, kai skridau, tai labai įdomu buvo. Ėmiau LOT ir atskridom į Varšuvą, paskui iš Varšuvos – čia. Ir žiūriu, kai jau leidžiamės į Vilnių, tai vis tiek: miškai, upės, miškai, daugiau miškų, dar miškų. Vis atrodo – nieko nėra, tik blizga viena kita šviesutė. O paskui jau Vilnius atsirado ir linija po linijos automobilių – daug trafiko, kaip sakom. Lietuviškas žodis – „trafikas“. (Juokiasi)

Taip, yra. Vilniuje jau yra šiek tiek trafiko.

Tai labai įdomu buvo.

Aš norėjau su jumis pasikalbėt apie lengvus dalykus.

Gerai!

[…]

Aktorė Ruta Lee / imdb.com nuotrauka

Supratau, kad jūsų karjera kine buvo tokia gana, iš šalies žiūrint, glamūrinė – muzika, šokiai... Ten neturėjot daug dramos vaidmenų. Ar taip tik man atrodo?

Filmuose gal ne, televizijoj daug, daug, daug dramos buvo. O ant scenos, gyvai, tai visada man miuziklai labiau patinka. Jeigu ir nesijauti gerai, išgirsti tą muziką ir – woo! – viską atidaro, kelia vėl nuotaiką. Ir labai man patinka teatras – teatre dirbt, girdėt kvėpavimą žmonių. Ten girdi, kaip juos sujaudini, matai ašarą, girdi juoką, ir geriausia, kai girdi applause – aplodismentus pabaigoje. Ir tada dar gaut savaitės gale pinigą už tai – o atrodo, ir taip jau labai gerai, atrodo, kad jau buvo užmokėta.

mokėta plojimais, pinigai – jau tik premija.

[…]

Mhm, je.

Mhm. Bet reklamose įprasta ir vaidinti? Daug aktorių ten vaidina vaidmenis.

Žinoma.

O jūs vaidinot save?

Save. Aš buvau tik aš – Ruta Lee. Ir aš žiūrovams patardavau: „Šitas yra labai geras dalykas, o jei nepatiks – siųskit atgal, atgausit pinigus.“ Tai pasitikėjo. Ir labai daug mes jų pardavėm, visokių vitaminų. Nebuvo blogi.

Tai niekas nesiuntė atgal? (Juokiasi)

Nesiuntė atgal. Gal kas nors, žinai.

Ne, aišku, aišku. Ir jūs paminėjot tai kaip tokį malonų prisiminimą, kaip savo pasiekimą, kad užsidirbot pinigų iš šito dalyko.

Jo, labai geras dalykas buvo tuo laiku, ale negali to daryt visą gyvenimą. Aš nenorėjau to daryt visą gyvenimą. Ale dabar, senesnė, tai galėčiau sakyt: „Dabar tos rolės neateina, ba aš sena moteris.“ Nors aš vis manau, kad aš jauna, (juokiasi) ir elgiuosi lyg jauna. Ale tos rolės dabar neateina ir nebebus, kaip pirmiau buvo. Aš tą suprantu. Tai yra visokių kitokių pakraipų, ką galima daryti.

Dabar kelis sykius per metus, vedu laidą – vadinasi „Lifestyle“– gyvenimo stilius.

Taip.

Ir aš darau, ką jūs darot: šneku su aktoriais, su dainininkais, su biznieriais, kur jau žinomi, apie gyvenimą, ir kaip Dievas pataiko jiems gyvenime. To „nestumiu“, ale man vis įdomu, ar kas tiki ir ką tiki, ir kaip jie gyvena. Ir man atrodo, kad visai žmonijai tinka.

[…]

Aišku. Jūs ir dabar, ir anksčiau kalbėdama Lietuvoje buvot, ir jūs irgi taip keliskart paminėjot Dievą. Ar jums svarbus Dievas? Jūs jaučiat ryšį su Juo?

Man labai svarbu žinoti, kad yra didesnė jėga už mane. Kad kas nors sutvarkė viską ir tvarko viską. Ir kada matau netvarką, aš pasikalbu – dėl ko čia taip blogai?

Ale man atrodo, kad jeigu seneliai ar jaunimas pamislina, jog yra kita jėga... Aš turiu vis tiek būt atsakinga už tai, ką aš darau, ką blogo ar gero padarau kitam. Tai, man atrodo, kad vartai atsidarys be raktų, kai reikės eiti į dangų. (Juokiasi)

Į dangų – taip, o gyvenime?

Kaip – gyvenime?

Ruta Lee su savo močiute Liudvise Kamanduliene / Ruta Lee nuotrauka

Nu va, kol dar čia, Žemėje, ar padeda geri darbai vartus atidaryti?

Aš manau, kad taip. Aš negaliu prisiekt, kad jei nebūtų Dievo, tai man tas ar kitas nebūtų nutikę, aš nežinau tikrai. Ale man atrodo, kad Dievas... Taip pat kaip mes, žmonės: paimam saują smėlio ar grūdų, išmetam ir – auk, jei augsi, mirk, jei mirsi – ne mano reikalas, vėliau pasikalbėsime apie tai. Lyg taip atrodo.

Ale vis tiek – Dievas man labai reikalingas.

Gerai. Dar papasakokit, kaip jūs kalbėjot su Chruščiovu.

Aš nekalbėjau su Chruščiovu, kalbėjau su vertėju.

Beveik. Su jo vertėju.

Aš atsiminiau, kad tas gražus jaunas vyras keliavo su juo, kai Amerikoj buvo, kai jis batu daužė tribūną Niujorke. Jie rusiškai kalbėjo, o mano tėvas gerai rusiškai mokėjo ir juokėsi, žiūrėdamas per televiziją: „Chruščiovas čia ne taip sakė, jis sakė „tegul jus perkūnas trenkia“ ar „eikit į peklą“. O vertėjas taip gražiai išvertė, kad mūsų ausys priimtų Chruščiovo žodžius. Tai skambinau daug, daug, daug sykių... Ačiū Dievui, tuo laiku buvo, kad jeigu nesujungia, tai nereikėjo mokėt, užmokėdavai daug daugiau už tą pasikalbėjimą, ale nemokėjai kožną sykį, kai skambindavai.

Taip, taip.

Ir gal šešis sykius, gal daugiau, mano telefono operatorius Amerikoj skambino į Maskvą, jie skambindavo atgal, kad negalima kalbėt su juo. Mes nenusileidom: „No no no, mes norim kalbėt su Mr. Khrushchev, Kremlin, USSR, Moskow.“ Iš kokio šešto sykio, kai paskambino atgal, žinai, ne už penkių minučių, gal už valandos, paskambino ir sako: „Chruščiovas nekalba angliškai, ar kalbėtumėt su...“ – ir tą vardą pasakė, kurį aš atsiminiau, to jauno gražaus vyro. Labai gražus vyras buvo...

O jūs atsiminėt, nes gražus vyras?

Je. Dabar vardo neatsimenu, ale tada žinojau.

Aišku.

„Ar kalbėsit su juo?“ Aš taip pavargus buvau, sakau: „Gerai, kalbėsiu su juo.“ Tie su manim: „Ms Lee, labai malonu pakalbėt su jumis. Mes daug apie jus žinom čia, matėm jūsų filmus. Kuo galiu jums padėti?“ – „Aš noriu atvažiuot Lietuvon ir atsivežti savo tėvus.“ – „O, nu tai būtų labai gera jus pamatyt. Kreipkitės į savo senatorių ar kongresmeną.“ Aš buvau gana vyno išgėrus, kad būtų drąsiau skambint Chruščiovui, jau pradedu išsipagiriot ir sakau: „Ką, po velnių, mano senatorius gali padaryt dėl važiavimo į jūsų valstybę? Na, apie ką mes dabar kalbam? Čia ne politika, čia širdies reikalas. Mano bobutė, aš nežinau, ar ji gyva, ar ji mirus. Jeigu mirus, tai bent pabūsiu prie kapo.“ Matyt, jis suprato, ką aš sakau, ir jis sako: „Paskambink Rusijos ambasadoriui.“ O aš sakau: „Oi, velnias, jau tenai skambinau gal dešimt sykių, šnekėjau su tuo, kur valo kilimus, kur pjauna žolę, kur tualetus mazgoja, su sekretore – „нет, нет, нет, нет“. Vėl dabar bus tas pats.“ Ale, matyt, kad tuoj karšta linija iš Maskvos į Vašingtoną...

Suveikė.

Prezidentas Valdas Adamkus 2006 metais R. Lee skyrė ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžių. Aktorė atsiima apdovanojimą LR Prezidentūroje 2007 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Šitą sykį, kai paskambinau, sujungė iš karto su pirmu sekretorium ambasados, o jis buvo... jo vardas buvo... O, kaipgi dabar? Pamiršau... Jis paskui tapo užsienio...

Užsienio reikalų ministru?

Taip! Paleckis. Ne, Paleckis prezidentas buvo. Zenkevičius!

Aha.

 

Aš nuėjau jo aplankyt praeitą sykį, kai buvau, į senelių namus.

Susitikote?

Je. Jis man labai geras buvo. Tai Zenkevičius sako: „OK, nori važiuot – fine.“

Tai jūs vykote į Vašingtoną?

Ne, pasakė: „Atsiųsk popierius.“ Aš greituoju oro paštu nusiunčiau, ir po 48 valandų sėdom į lėktuvą ir skridom Lietuvon. Tada reikėjo skristi per Maskvą. Ir reikėjo viską užmokėt iš anksto, ne tiktai už kelionę, ale už viešbutį, už automobilius, už tą, už tą, už tą – viską. Ir labai įdomu buvo. Amerikoj valdžia sakė: „Nesivežk tėvų, ba gali juos sulaikyt. Jie Rusijos piliečiai dabar skaitosi.“

Na taip, pasitaikydavo, turbūt, visokių atvejų.

Je. Ale, sakau, jau Dievas nebus man toks piktas, dar duos man... Ba jie nesimatė su savo šeimyna trisdešimt penkerius metus.

Mano mama bėgdama pasiėmė vieną seserį, kita jau ištekėjus buvo. Norėjo pasiimt broliuką, bet nespėjo. Karas buvo, ir tas broliukas paskui dingo, bo jis su partizanais veikė, jį suėmė ir jis kalėjime mirė. Tai mamai vis širdį skaudėjo: „Kaip dabar aš negalėjau, gal metais anksčiau...“ Žinai, kol sutaupė tuos pinigus, jie neturėjo pinigų, biedni žmonės... Ale vis tiek – įdomi istorija.

[…]

Ir jūsų kelionė tada pavyko sėkmingai? Jūs nuskridot, grįžot, ir tėvai grįžo?

Aha. Ir aš nežinojau, dėl ko man visi čia taip geri buvo, kai atvažiavau: ir Maskvoj, ir Lietuvoj. Kai suradom mano senelę, ji stebuklingai buvo ambulansu atvežta iš Klaipėdos, iš kažkokio miestelio prie Klaipėdos, į ligoninę į Kauną. Toj ligoninėj ją labai gražiai prižiūrėjo. Jai tam miestely sakė: „Bobule, tu mirsi, eik namo. Tu mirsi vis tiek, tavo širdis neišlaikys.“ Atvežė – nu, klausykit, – tie daktarai tai angelai buvo, tos seselės visos – angelai. Žinai, kokia ligoninė – aspirino neturėjo!

Neturėjo, nebuvo čia gero aspirino tada.

Ale vis tiek prižiūrėjo, kaip galėjo. Ir mes ją tenais radom. Man davė leidimą ją parsivežt Amerikon. Ne tuo laiku, ale, už kelių mėnesių, jau kai ji sustiprėjo. Ir – stebuklas!

Prezidentas Valdas Adamkus 2006 metais R. Lee skyrė ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžių. Aktorė atsiima apdovanojimą LR Prezidentūroje 2007 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

O kodėl jie buvo tokie geri? Jūs radot atsakymą?

Jie buvo tokie geri, ba prieš išvažiavimą mano agentas sako: „Žinai, tu važiuoji Lietuvon. Lietuvos nėra ant žemėlapio. Būtų gerai, kad kas nors žinotų, kur tu, ir kas darosi.“ Tai turėjom susitikimą su vyriausiu ir žinomiausiu Holivudo naujienų reporteriu iš AP (Associated Press) wire service. Žinai, visos tos wire service..?

Naujienų agentūros, taip, taip.

Ką jis parašė, visas pasaulis matė. Ir jis parašė tą istoriją, kad Holivudo žvaigždutė paskambino Chruščiovui, gavo leidimą važiuoti į Lietuvą. Tiktai didžiausi partijos nariai tada važiuodavo į Lietuvą, jeigu leidimus gaudavo. Pasaulinė spauda pamatė tą, ir visi pirmuose puslapiuose – ar Kinijoj, ar Japonijoj, ar Afrikoj, ar Brazilijoj, ar Amerikoj – visi rašė apie tą. Buvo nepaprastas dalykas, o aš nieko apie tą nežinojau. Bo aš – į lėktuvą, o čia tų laikraščių nematėm.

[…]  Tai štai, pasaulio akys žiūrėjo, kas darysis čia – Lietuvoj. Tai kai parvažiavau, tada sužinojau.

Taip, labai gerai. Dabar, kai jūs atsimenat tuos laikus: kino, teatro, televizijos karjerą, kaip iš reklamos uždirbot pinigus, kaip jums atrodo, kas jus labiausiai darė laimingą?

Visokios laimės yra: yra širdies laimės, yra galvos laimės, yra finansinė laimė. Tai sunku atskirt.

Ant scenos, kai dirbu, tai man labiausiai patinka. Sunkiausias darbas, ale maloniausias, ba girdi kvėpavimą tų, kurie žiūri, žiūrovų, girdi juoką, ir, kaip sakiau, applause girdi – tai energija ateina atgal. Aš daug energijos išleidžiu, kai dirbu, labai daug. Duodu viską, ką galiu. Ir gaunu atgal – tai labai labai gera.

Kine kai dirbi, tai nieko nežinai, kas bus. Tiktai poteriauji, kad režisierius žinotų, ką daro, kad operatorius žinotų, ką daro, ir kad tas, kur karpys ir sudės viską, žinotų, ką daro. Tai tas gerai. Per televiziją labai malonu būna, kai kas nors tiesiog eina be sustojimo – live television – gyvas eteris. Tai man tas irgi labai patinka. Ir tankiai būdavo programos, dramos ir taip toliau, kurlive.

Jūs mėgdavot tiesioginį eterį?

Mėgdavau, man atrodo, kad...

Bet gi stresas?!

Stresas, ale toks geras stresas, žinai. Tiktai sujaudina – oh boy, oh boy, oh boy! – čia milijonai dabar žmonių mato! Tai tas labai gera. Man labai patiko dirbt ir dabar patinka dirbt televizijoje, ba milijonai žmonių mato tuo laiku. O kai tie gyvi pasikalbėjimai arba žaidimai, žinai, kai būna visokios programos, tai rodo tavo veidą, vaizdą, ale žmonėms, kurie sėdi savo namuose arba žiūri naktį lovoj, tai jau pasidarai ne tiktai žvaigždė, ale draugė.

Nu taip.

Jeigu tu praleidi laiką su jais, kai valgo pietus ar vakarienę, ar taip toliau, tai – draugas! Ateidavo į teatrus manęs pamatyt žmonės ir nesakydavo: „Man reikia autografo, panele Lee“, ale: „Ruta, nori ateit vakarienės šį vakarą ar sekmadienį, kai nedirbsi?“ Tai labai malonu, kad tiek daug draugų turiu.

Aktorė Ruta Lee / Hollywood Glamour nuotrauka

Ir, žinokit, kai aš parsivežiau savo bobutę iš Lietuvos, visa Amerika tuo domėjosi. Buvo tokios žinomos naktinės programos su Johnny’is Carsonas, pokalbių šou po dvi valandas kožną naktį su dainininkais, su aktoriais, su komikais ir taip toliau. Ir mane pakviesdavo į tą programą pasisvečiuot. Tai jie turėjo tokią seriją šitai mano istorijai. Jie žinojo, kad aš dvylika metų mėginau gaut leidimus parsivežt pirmiau iš Sibiro tą bobutę, vėliau, kai sugrįžo – iš Lietuvos. Ir jie vis klausinėjo: „Kaip sekasi? Kaip? Kaip? Kaip?“ Ir kai sužinojo, kad aš gavau leidimą nuvažiuot Lietuvon, o paskui parvažiavau ir parsivežiau bobutę, Johnny’is Carsonas atvažiavo į Kaliforniją. Bobutė sėdėjo šalia, ir jis klausinėjo jos, o ji va šitaip...(Pasiremia galvą) Dabar Johnny Carson – labai labai žymus mūsų amerikietis, o ji sėdi šitaip ir dūsauja. Ir jis pradėjo nervintis, klausia: „Ką ji mano? Ką ji sako?“ Aš sakau: „Bobute, ką tu manai?“ Sako: „Pasakyk jam, kad jis – gražiausias kvietkas, kur auga mano darže.“ (Juokiasi)

Tai matai, visa Amerika apie ją žinojo. Ir tiek daug raštelių gaudavom: „Mes poteriaujam už ją“. Atsiųsdavo tokius dalykėlius, žinai, arba tokias lėlytes su užrašu „Dieve, duok jai daug laimės“, ir taip toliau. Tai aš sakau – amerikiečiai labaigiving...

Dosnūs.

Dosnūs – geras žodis. Neskūpūs, žinai. Jeigu gera istorija, jie atiduos viską. Tai labai gera buvo žinot, kad tiek daug žmonių nuoširdžiai domėjosi. Ir kai ji numirė, tai, žinokit, kiek gavau visokių raštelių ir telegramų, ir skambino visa Amerika. Tai labai malonu žinot, kad ne tik aš viena su tėvais ir šeimyna mislinom apie tą, ale mano didelė amerikonų šeimyna irgi rūpinosi.

ties. Labai gera, labai šaunu. Man labai buvo smagu išgirsti tą istoriją ir pajusti jūsų energiją ir džiaugsmą. Labai ačiū, kad atvažiavot.

Ačiū už jūsų dėmesį ir kad kreipėtės.

[…]

Visą pokalbį galite skaityti Igno Staškevičiaus tinklaraštyje Maratonolaukas.