Europos parlamento nuotrauka

Julie WARD – europarlamentarė iš Jungtinės Karalystės, Europos Parlamento sesijos metu sutikusi pasidalinti mintimis apie tai, ką reiškia atvirumas kito skirtingumui, kaip Europos turtingumas remiasi skirtingų kultūrų puoselėjimu ir požiūriu į tai, ką galėtume pavadinti vertybiniu identitetu.

Ką reiškia būti europiečiu?

Buvimas europiečiu suponuoja tam tikrą identitetą. Tuo atžvilgiu įdomu, kad bandymas save apibrėžti per europinį identitetą nereiškia išsižadėti kitų identiteto. Istoriškai galima atsekti, kiek daug skirtingo paveldo formuoja mūsų identitetą. Pavyzdžiui, mano protėviai buvo į Prancūziją atvykę migrantai. To ilgai nežinojau, ir šis klausimas manęs nejaudino, tačiau žinojimas keičia mano mąstymą apie atvykėlius, apima spektrą skirtingų man daromų įtakų. Noriu pasakyti, kad Europos identitetas – ne tik baltieji krikščionys.

Tai akivaizdu jau vien žvelgiant į pietų Ispaniją, jos kultūroje, architektūroje matomas musulmoniškos įtakos sroves. Kaip, pavyzdžiui, maurų citadelė Granadoje, kurią sudaro rūmų, sodų ir gynybos tvirtovių kompleksas. Pati Alhabra poetų vadinama perlu smaragduose, su aliuzija į nuo saulės metamas spalvas ant jos bizantišką architektūrą menančių pastatų. Kartu tie patys maurai į Europą atnešė savo maisto, Didžiąją Kordobos mečetę-katedrą, laikomą vienu monumentaliausių maurų architektūros pavyzdžiu. Svarbu suprasti, kad būti europiečiu, tai jau turėti turtingą mišinį tautybių, rasių, tikėjimų, etniškumo. Tuo tarpu savo aplinkoje jaučiu atmetimą visko, kas atkeliauja iš Afrikos ar kitur. Šis kito neigimas kyla iš grėsmės matyti save kaip europietį.

Ar toks kito kaip svetimo matymas neturi jokio pagrindo, ar tai nėra būtina tam, kad geriau suprastume, kas esame patys?

Pagrindas yra, tačiau gąsdina tai, kad apskritai kultūra, identitetas net Europos Parlamento lygmeniu yra tapę kovos objektu. Trumparegiška teigti, kad Europa vienalypė. Užtenka bent kiek geriau susipažinti su jos istorija, pakeliauti tam, kad suprastum, jog čia dar iki mūsų veikė daugelis kultūrų, aktyviai kūrusių, todėl tebedarančių įtaką mūsų veikimui šiandien.

Tad kas išlieka europietiškumo branduoliu, jei atvirai priimame tiek skirtingų įtakų?

Mano nuomone, identitetas nėra fiksuotas, todėl jį reikėtų matyti kaip vyksmą, nuolat kintantį procesą. Toks prisitaikymas, kaita – jo stiprybė, nes leidžia adaptuotis, išlikti. Dėl to svarbus vaidmuo tenka artistams, kurie jį formuoja, neturėdami statiškos pagarbos tradicijai. Toks atvirumas jiems leidžia kūrybiškai derinti senąją ir naująją kultūras, įtraukti skaitmenines technologijas ir kita. Apskritai turėtume kalbėti apie iš esmės naują kultūrą. Ją nujausdama negaliu apie identitetą kalbėti normatyviai. Aiškiau išskirti būtų galima tai, kas į jį neįeina.

Ar į išskyrimą neįeina tai, kad Europos Sąjunga – valstybių sąjunga?

Taip, neįeina, nes pati Bendrija yra suverenių valstybių klubas, grindžiamas aiškiomis taisyklėmis. Jos esmė – laisva valia įsitraukti, būti dalimi. Europos Sąjunga – reikšminga savo pastanga išsaugoti kultūrą, net regionų lygmeniu aptinkamą tapatybės specifiką. Tai galiu patvirtinti, nes pati priklausau Regioninio vystymosi komitetui, kuris orientuotas į pasididžiavimo savo kraštu, jos produktais plačiąja prasme kėlimą, tai yra tiek fiziniais, tiek nematerialiais gaminiais, kaip šokiai, muzika ir panašiai. Europos Sąjunga nediktuoja griežto jos kultūrą ribojančio modelio, o gerbia esamą įvairovę, kurdama erdvę skirtingų kultūrų raiškai, kultūriniams mainams.

Kaip šią įvairovę suderinti su lygiomis teisėmis visiems?

Tam reikia nuolat stengtis būti atviriems. Pagarba ir tolerancija tampa pagrindinėmis Europos Sąjungos vertybėmis. Čia reikėtų kalbėti apie įtraukimą, priėmimą, tai yra, kad, nepaisant mano kilimo iš Jorkšyro, plačiau – Britanijos, dar plačiau – Europos, esu kosmopolitė – pasaulio pilietė. Apskritai vien „Brexit“ skatina mane pirmiau save identifikuoti kaip europietę, ne britę. Šis įvykis, mano manymu, yra Britanijos žingsnis atgal. Manau, jis įvyko, nes nebuvo pakankamai atsižvelgta į šiuolaikinės visuomenės transformaciją – jaunimas, su visu pasauliu komunikuodamas virtualiai, į tą pokyčių procesą yra įsitraukęs labiausiai.

Kokį progresą turite omenyje?

Pati esu socialistė, Leiboristų partijos narė, todėl mano interesas toks, kad Europa pirmiausia tarnautų žmogui, kad būtų žmonių Europa. Europos Sąjunga man svarbi iš esmės tiek, kiek tai yra taiką palaikantis projektas. Tuo tarpu, jei yra nuolat bijoma iš svetur atvykstančių žmonių, ilgai išlaikyti taiką yra sunkiau.

Ar tai Bendrijos vertybės turi didžiausią įtaką tam, kad jūs labiau tapatinatės su Europos Sąjunga?

Manau, taip. Europos Sąjungą pirmiausia sieju su atvirumu, atitinkamai ir naujomis idėjomis, pažanga, išradimais.

O kaip dėl religijos? Ar reikia stiprinti jos vaidmenį Europos Sąjungoje?

Šiuo klausimu manau, kad svarbiausia stengtis atsižvelgti į tarp žmonių esamus skirtumus. Asmeniškai aš religiją vertinu pagal aktyvų įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą – pagalbą skurstantiesiems, neturintiems namų, bėgantiems nuo karo ir panašiai. Tai man – religijos svarba.