Valstybinis dainų ir šokių ansamblis Lietuva"

Gegužės 12 d. kartu su Lietuvos prezidento rinkimais vyks referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Šio straipsnio pakeitimo įstatymo (pakeitimai išryškinti, lyginant su galiojančiu tekstu) tekstas yra toks: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo numatytas išimtis. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“ 

Balandžio 25 d. LR Seime Signatarų klubas surengė seminarą-diskusiją „Teisiniai ir konstituciniai iššūkiai referendumo dėl pilietybės išsaugojimo išvakarėse“. Pranešimus skaitė dr. Vytautas Sinkevičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas ir dr. Egidijus Jarašiūnas, MRU profesorius, Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas. Diskusiją moderavo Saulius Pečeliūnas, Kovo 11-osios akto signataras, joje pasisakė dr. Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, Arūnas Pemkus, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas, Česlovas Stankevičius, Kovo 11-osios akto signataras.

Artėjant referendumui matome daug emocijų, bet teisinių argumentų girdime itin mažai. „Žmonės, kurie ateis balsuoti, turi turėti visą teisinę informaciją, kad galėtų priimti sprendimus“, – taip seminaro-diskusijos pagrindinę temą apibūdino signataras S. Pečeliūnas.

Klausimu, kas yra pilietybė, savo pranešimą „Dvigubos pilietybės konstitucinė vizija“ pradėjo prof. V. Sinkevičius. Pasak profesoriaus, pilietybė yra nuolatinis teisinis ryšys su valstybe: asmuo prisiima tam tikras pareigas valstybės atžvilgiu, o valstybė prisiima tam tikras teises ir pareigas to asmens atžvilgiu. Ir nesvarbu, kur asmuo išvyksta gyventi – jis vis vien išlieka savo valstybės piliečiu.

Rasos Baškienės nuotrauka

„Kai išgirstu, kad reikalaujama išsaugoti prigimtinę teisę į pilietybę, truputį sutrinku, nes nėra tokios teisės į konkrečios valstybės pilietybę. Yra teisė į pilietybę, bet ne į konkrečios valstybės pilietybę. Taip yra parašyta Europos pilietybės konvencijoje.“ Vadovaudamasis šia konvencija, asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali prarasti turimą pilietybę. Tai laikoma asmens apsisprendimu.

Pasak V. Sinkevičiaus, Lietuva nuo 1922 m. visada laikėsi požiūrio, kad dvigubą pilietybę reikia riboti. 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje dviguba pilietybė buvo uždrausta, įrašius tokį paaiškinimą: „Yra labai daug svetimšalių, kurie, būdami Lenkijos ar Rusijos piliečiai, nori turėti visas Lietuvos piliečio teises, bet nenori turėti jokių pareigų Lietuvos valstybei.“ 1928 m. Konstitucijoje buvo padaryta išimtis Amerikos lietuviams. 1938 m. Konstitucijoje buvo padaryta dar viena išimtis, numatanti, kad įstatymo nustatytais atvejais Lietuvos pilietis gali turėti kitos valstybės pilietybę. 1990 metais Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas Laikinajame pagrindiniame įstatyme įrašė frazę: „Lietuvos pilietis paprastai negali būti ir kitos valstybės pilietis.“ 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo įrašyta, jog Lietuvos pilietis negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus atskirus įstatymu numatytus atvejus.

Tačiau nuo 1992 m. aplinkybės pasikeičia: didėja emigracija, žmonės įsidarbina kitose šalyse, gimsta vaikai. Žmonės nori turėti dvigubą pilietybę. Konstitucinis Teismas prieš 15 metų pareiškė, kad, norint išplėsti būdą įgyti dvigubą pilietybę, reikalinga Konstitucijos pataisa. Seime iškart pasipylė protestai ir bandymai ignoruoti KT sprendimą, siūlant keisti Pilietybės įstatymą.

„Dabartinis Seimas pradeda savo veiklą nuo politinio teisinio cinizmo žingsnių: surenkama per 100 parašų, Konstitucijos keisti nereikia, į Konstitucinio Teismo sprendimus galima nekreipti dėmesio. Pakeisime Pilietybės įstatymą ir išplėsime teises į dvigubą pilietybę. Pasipila konferencijos Seime, – sakė V. Sinkevičius. – O aš klausiu Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės: ar įsivaizduojate, kad jei Vokietijos Konstitucinis Teismas pasakytų, jog įstatymas prieštarauja Konstitucijai, o norint pasiekti jūsų tikslą reikia pakeisti Konstituciją? Ar įsivaizduojate, kad Bundestage galėtumėte rengti konferencijas ir sakyti: „Nekreipkite dėmesio į Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimą“? Ne, taip negali būti Vokietijoje, sako. O kodėl Lietuvoje taip gali būti?“

Pasak V. Sinkevičiaus, prireikė 15 metų, kad Seimas galų gale suprastų, jog reikia keisti Konstituciją. Pagal dabartinę formulę, dvigubą pilietybę, atitinkančią konstituciniame įstatyme nustatytus europinės ir transatlantinės krypties kriterijus, galės turėti Lietuvos pilietis pagal kilmę. Seimas turės priimti įstatymą, numatyti kriterijus ir surūšiuoti valstybes. Seimas galės priimti atskirą konstitucinį įstatymą ir numatyti ir kitus retus atvejus, kai Lietuvos pilietis galės įgyti ir kitos valstybės pilietybę.

Ar mes norime, kad valdžią rinktų žmonės, kurie Lietuvoje negyvena kelias dešimtis metų ir net nežino, kur ta Lietuva? Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pareiškęs, kad jei pilietis negyvena toje valstybėje, neturi ryšių su ja, valstybė gali nustatyti, jog toks pilietis gali neturėti balsavimo teisės. 

Tačiau prieš balsavimą Lietuvos piliečiai norėtų žinoti, o koks gi bus tas konstitucinis įstatymas, kokios valstybės pateks į tą sąrašą? „Pagal tai, kaip dabar suprantama, tai bus 27 Europos Sąjungos, 7 NATO valstybės, nepriklausančios Europos Sąjungai, ir dar Europos ekonominės erdvės susitarimo valstybės – iš viso 42, – sakė V. Sinkevičius. – Balsuojant už tokią Konstitucijos pataisą Lietuvos pilietis galėtų tapti ir šių valstybių, nekeliančių Lietuvai grėsmės, piliečiu. Tačiau, kai kalbame apie 12 straipsnio pakeitimą ir sakome: „Balsuokite už Lietuvos pilietybės išsaugojimą“, turime mistinę formuluotę – katę maiše.“  

Pasak V. Sinkevičiaus, kol kas negauname atsakymo ir į kitą klausimą: ar mes norime, kad valdžią rinktų žmonės, kurie Lietuvoje negyvena kelias dešimtis metų ir net nežino, kur ta Lietuva? Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pareiškęs, kad jei pilietis negyvena toje valstybėje, neturi ryšių su ja, valstybė gali nustatyti, jog toks pilietis gali neturėti balsavimo teisės. Pvz., Airija ir Izraelis tokios teisės kitose šalyse gyvenantiems piliečiams nesuteikia.

„O ar asmuo, turintis ir kitos valstybės pilietybę, gali būti renkamas Seimo nariu? Moldova, leidusi turėti dideliam savo piliečių skaičiui turėti Rumunijos pilietybę, uždraudė jiems kandidatuoti į Moldovos parlamentą. Strasbūro žmogaus teisių teismas nustatė, kad valstybė, leidusi dideliam savo piliečių skaičiui įgyti kitos valstybės pilietybę, negali jiems drausti būti renkamiems į tos valstybės parlamentą, nes bus pažeistas Europos žmogaus teisių pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1-ojo protokolo 3 straipsnis. Gal mes norime, kad Seimo nariai būtų kelių valstybių piliečiai? Gal turėtume atsiklausti žmonių?“ – diskusijos dalyvių teiravosi V. Sinkevičius.

Konstitucijos 139 str. nustato privalomąją karo tarnybą Lietuvos piliečiams. O ar privalės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje ir turintis tos valstybės pilietybę, atlikti tokią pareigą Lietuvoje? „Referendumo iniciatoriai atsako, kad privalės. O jei jis jau bus atlikęs tarnybą toje valstybėje? Atsako, kad nežinome, dar pasitarsime, sudarysime sutartis su kitomis valstybėmis. Aš nežinau tokių sutarčių. Bet ar tokios sutartys neprieštaraus Konstitucijai? Apie tai niekas nekalba“, – pabrėžė profesorius.

O ar reikia suteikti pilietybę asmenims, kurie neateina balsuoti, kuriems Lietuva visiškai nerūpi? Tačiau yra ir tokių piliečių, kurie kitoje šalyje negali eiti tam tikrų pareigų, nepriėmę tos šalies pilietybės. Tad klausimas tautai nelengvas: kaip išlaikyti ryšį su Lietuva ir kaip išlaikyti neaiškų korpusą piliečių, susisaisčiusių priesaika su kitomis valstybėmis. Norint išspręsti šį klausimą, reikėtų matyti visą kontekstą.

Prof. E. Jarašiūnas savo pranešime „Kai kurie teisiniai daugybinės pilietybės aspektai“ akcentavo būtinumą aiškintis, ar naujosios taisyklės stiprins ar silpnins pilietybės institutą. „Pilietybė yra ne vien popieriaus turėjimas, jos esmė – abipusis veiksmingas ryšys“, – teigė pranešėjas, pažymėjęs, kad iki 1997 m. lapkričio 6 d. Europos pilietybės konvencija daugybinę pilietybę traktavo neigiamai, tačiau vėliau 15 straipsniu pilietybės reguliavimą paliko pačioms valstybėms.

Kyla klausimas: ar nesiekiama viena pataisa sugriauti visą Konstituciją? 

Pasak E. Jarašiūno, nemažai valstybių – tarp jų ir Lietuva – pasirenka vieną dominuojančią pilietybę. Tačiau antros pilietybės suteikimo technikų yra įvairių. Vienos suteikia tik kai kurias teises, kitos vadinamos „miegančiomis pilietybėmis“ – toks yra Ispanijos ir Argentinos pavyzdys, kai atsižvelgiama, kurioje šalyje pilietis gyvena: Ispanijoje ar Argentinoje. Yra valstybių, kurios dėl ekonominių motyvų renkasi dvigubą pilietybę, tad sąrašas gali būti labai įvairus. Vienos pilietybės išsaugojimo principas turi būti išsaugotas, teigė E. Jarašiūnas, pabrėždamas, jog dviejų ar trijų ES šalių pilietybių turėjimas reiškia, kad ir Lietuvos pilietybė, ir kitos pilietybės yra mažesnės reikšmės.  

Tad kas kelia problemų? Pagal Konstitucinio Teismo doktriną, europinei ir transatlantinei integracijai priklauso tik ES ir NATO šalys. O Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuriai priklausančias šalis referendumo iniciatoriai taip pat mato kaip atitinkančias euroatlantinės integracijos kriterijus, buvo sukurta dėl kitų tikslų. EPBO priklauso Meksika, Čilė, Pietų Korėja, tad kažin ar tokia integracija tinka Lietuvai. „Tai rodo, kad kuriama tam tikra disharmonija konstituciniame tekste. Kyla klausimas: ar nesiekiama viena pataisa sugriauti visą Konstituciją?“ – pabrėžė E. Jarašiūnas.  

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas S. Šedbaras kėlė klausimą dėl referendumo  organizavimo tikslo, spėdamas, kad jis organizuojamas dėl prezidento rinkimų, o ne dėl pilietybės išsaugojimo. „Nesant sutarimo tarp partijų, kuomet bylinėjamasi Konstituciniame Teisme, kyla grėsmė, kad referendumo rezultatą nulems emocijos“, – tvirtino S. Šedbaras.

Gal norima, kad referendumas įvyktų, bet nepavyktų?

Visi diskusijos dalyviai, tarp jų ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas A. Pemkus, pabrėžė, jog tokia diskusija turėjo įvykti bent prieš 10–15 metų. „Demokratinėje šalyje kvestionuoti Konstituciją galima. Nesuprantu asmenų, išreiškiančių nelankstumą: ar tai pavydas, baimės, ar kiti kėslai? Pasaulyje lietuvių kilmės gyventojų yra apie 5,5 milijonų, neskaitant litvakų. Per 25 metus Lietuvą paliko apie 900 tūkst. gyventojų, neskaitant gimusiųjų svetur. Jie persiunčia į Lietuvą ketvirtadalį BVP. Sutinku, kad referendumas yra skubotas. Gal norima, kad referendumas įvyktų, bet nepavyktų?“ – tokį klausimą kėlė A. Pemkus, pažymėjęs, kad jau 39 tūkst. užsienyje gyvenančių lietuvių yra užsiregistravę balsuoti referendume.

Signataras Č. Stankevičius teigė, kad kyla prieštaravimų tarp lietuvių bendruomenių ir žmonių, kuriems rūpi Lietuvos teisinė sistema. Pasak signataro, Karaliaučiaus bendruomenė jaučiasi diskriminuojama, jie pritartų Lietuvio pasui. „Negirdžiu jokių argumentų, kodėl reikia masiškai įsipilietinti kitose šalyse. O ypač Europos Sąjungos, kurios visi piliečiai yra visi lygūs... – sakė Č. Stankevičius. – Suprantu, kodėl ES ir NATO kryptis yra tam tikras teisinis argumentas, nes Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad integracija reiškia tik Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir NATO, kuri yra susieta su šalių tarpusavio įsipareigojimais, ir nėra jokios integracijos į kitokias organizacijas. Problema kyla dėl natūralizacijos ir pilietybės įgijimo kitose šalyse.“ Pasak signataro, referendumo rezultatas abiem atvejais bus blogas, bus suskaldyta tauta, kuriai iki šiol niekas nedavė aiškių atsakymų.