Kristus ir Nikodemas, Hans Thoma, 1839–1924.

 Jėzus pasakė Nikodemui: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios". 
    Nikodemas atsiliepė: "Kaip tai gali būti?" 
    Jėzus jam atsakė: "Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite mane kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą". 

Skaitiniai KV (217)

Apd 4, 32–37: Turėjo vieną širdį ir vieną sielą

Ps 93, 1ab. 1c–2. 5. P.: Viešpats – Valdovas, apsisiautęs didybe. / Aleliuja.


Komentaro autorė – ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienos Mišių skaitiniuose girdime atsižadėjimo ir liudijimo temas. Pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų nuostabiai aprašo pirmųjų krikščionių gyvenimą. Jie buvo vargšai darbininkai, kaip ir daugelis mūsų, tačiau girdime, kad jie dalinosi su kitais, todėl tarp jų nebuvo stokojančiųjų.

Galime stebėtis: niekas nestokojo! Regime įvairių išradimų, technologijų pažangą, tačiau tenka su liūdesiu konstatuoti, kad tarpusavio santykiai taip sparčiai nesiplėtoja. Kokia daugybė badaujančių žmonių, tiek visame pasaulyje, tiek mūsų gatvėse... Galbūt net mūsų gyvenamame name?.. Ar susimąstome, kad galbūt šalia esantis žmogus stokoja, jam reikia pagalbos? Ar pažįstame savo kaimynus, kalbamės su jais? Keliaujame į tolimus kraštus ir turime gausybę susisiekimo priemonių, tačiau nebepalaikome ryšio su žmonėmis: kada paskutinį kartą kalbėjausi su draugais, savo šeima, kada susitikome?

Visi esame viena Dievo šeima ir būdami krikščionys galime eiti pirmi, idant pagelbėtume kitiems, kurie serga, yra vieniši ir vargsta, kad ir tarp mūsų niekas nestokotų, kaip girdime skaitinyje. Būkime nuolankūs ir atsiverkime Dvasios veikimui, dalindamiesi meile su mus supančiais žmonėmis.

Nikodemas buvo mokytojas ir galbūt didžiavosi savo išprusimu, todėl Jėzaus ištarmė jam skamba absurdiškai. Tiktai nuolankiai pripažindamas savo žinių ribotumą, jis suprato Jėzų, Jo liudijimą, kas esąs. Kas vertė Nikodemą laikytis įsikibus tam tikrų žmogiškų nuostatų? Kas mus taip traukia prie to, kas jau žinoma, ir kliudo išvysti Dievo kelius? Galbūt desperatiškas savo idėjų ar tam tikrų religinių formų laikymasis? Kartu su Nikodemu pameskime savuosius kelius, nusižeminę atsiverkime Dievui ir Jo Dvasios veikimui mūsų gyvenime. Melskime Dievo vedimo ir pagalbos gyventi vienybėje bei taikoje. Kaip rašė gerasis popiežius Jonas XXIII savajame testamente: visuomet ieškokime to, kas jungia, o ne to, kas skiria...

Tokia tebūna mūsų malda už save ir pasaulį, kad įsiviešpatautų ramybė bei sutarimas ir niekas nestokotų. Nuolankiai atsiverkime Dievo Dvasiai, idant tapę meilės dalininkais skleistume ją savo aplinkoje.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai