Šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Balandžio 29 d. prasidėjęs tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – ne vieną dešimtmetį gyvuojanti šventė – šiais metais truks dvi savaites ir stebins žiūrovus tiek svečių iš užsienio, tiek lietuvių darbais. Apie festivalio ypatumus ir šiuolaikinio šokio teatrą kalbamės su šio festivalio vadove GINTARE MASTEIKAITE.

Šių metų festivalis prasideda nemokamu spektakliu, rodomu mažesniuose Lietuvos miestuose, Šiauliuose, Panevėžyje, paskui festivalis tęsis Kaune ir Vilniuje. Kodėl būtent toks pasirinkimas? Ar tuo siekiama mažinti kultūrinį atotrūkį tarp mažesnių ir didesnių miestų, ar vis dėlto tai labiau eksperimentas, strategija dar labiau pritraukti žiūrovų į vėliau rodomus spektaklius? 

Pagrindinis šių metų festivalio renginys, kuriam įgyvendinti reikėjo daugiausia jėgų, yra Satchie Noro ir Silvain Ohl šokio spektaklis „Origamis“ (Prancūzija). Su kūrėjais bendravome porą metų ir pagaliau, kai radome tinkamą laiką abiem pusėms, buvo aišku, kad dėl vieno ar dviejų spektaklių trupė į Lietuvą nevažiuos, tad teko jiems pažadėti mažiausiai penkis pasirodymus. 

Jau vėliau pradėjome mąstyti, kaip šį projektą pristatyti Lietuvoje. Darbą norėjosi parodyti skirtinguose kontekstuose, miestuose, nes jis skirtas plačiai auditorijai. Todėl pradėjome ieškoti partnerių, ir iš tiesų jų atsirado tarsi savaime. Jais tapo mūsų kolegos, su kuriais palaikėme ryšius, tai yra Šiaulių dailės galerija, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, Anykščių kultūros centras ir „Kaunas 2022“. Zapyškio Kauno centrinės aikštės pasirinkimas buvo labai organiškas ir padiktuotas „Kaunas 2022“ programos poreikio didinti profesionalios, aukštos kultūros pasiūlą regione.

Neseniai pasirodžiusiame interviu su aktoriumi, choreografu Gyčiu Ivanausku minėjote, kad visi „Naujojo Baltijos šokio“ spektakliai pasižymi gera kokybe, nes buvo kruopščiai atrinkti. Pagal kokius kriterijus juos atrinkote? Kas, jūsų nuomone, būdinga geram šokio spektakliui? Kaip žiūrovui vertinti tai, ką mato scenoje? 

Tokių aiškiai surašytų kriterijų, pagal kuriuos galėtume vertinti, niekur nėra. Kai žiūriu spektaklius, vadovaujuosi profesine nuojauta ir matau, kokiame kontekste tie spektakliai galėtų būti geriausiai pristatyti. Bandau įvertinti, ar jie galėtų būti įdomūs ir mūsų publikai. 

Antra, galvojame, kaip tie spektakliai derėtų tarpusavyje ir kokią mintį jie perteiktų parodyti vienas šalia kito. Ar jie tinka, sustiprina vienas kitą, ar išplėtoja bendrą istoriją, kurią norime papasakoti. Taigi atrinkdami darbus bandome atrasti jungiančių elementų. Tai nebūtinai turi būti panaši spektaklio idėja ar stilistika, tai gali būti, pavyzdžiui, tiesiog žanrai, kurie truputį siejasi. Jei žiūrovas stebės šį festivalį nuo pradžios iki galo, tikrai išeis su istorija, nes visi dalyviai vienaip ar kitaip susiję.

Tikrai nėra jokio tikslo nurodyti, kaip reikia vertinti matomus spektaklius. Darbų kokybę žiūrovas visada junta intuityviai, o vertina pagal savo patirtis, išsilavinimą, suvokimą.

Esate minėjusi, kad vis daugiau meninių pasirodymų tampa kompleksiški, t. y. jungiantys įvairius scenos menus – nuo šokio iki, tarkime, operos. Ar ši universalių pasirodymų tendencija toliau plėtojama? Ar matote ryškių skirtumų tarp to, kokios tendencijos šiuo metu vyrauja Lietuvoje ir kokios – užsienyje? 

Taip, ji plėtojama. Daug kas manęs klausia, kokia šio festivalio tema, kuo jis naujas, o jis juk naujas visada. Atvežame parodyti dar nematytų, naujų darbų ir jų kūrėjų. Šių metų festivalis iš dalies yra praėjusių metų tęsinys. 

Šiuolaikinio šokio darbų yra tiek daug ir tokių skirtingų. Šių metų festivalyje išryškėja sąsajos tarp šokio ir teatro, šokio ir cirko, šiuolaikinio šokio ir gatvės meno. Labai gera matyti, kokiomis kryptimis šokis gali keliauti. 

Satchie Noro ir Silvain Ohl šokio spektaklis „Origamis“. Frédérico Davido nuotrauka
Manuelio Roque'o spektaklis „bang bang“. Marilène Bastien nuotrauka

Taip pat tai gražus prisilietimas prie kitų kultūrų. Kiek tu, pavyzdžiui, sutiksi australų ir galėsi pabendrauti čia, Lietuvoje? Ką tu apskritai įsivaizduoji apie Australijos kultūrą? Ir štai gali ateiti į spektaklį ir prie to prisiliesti. 

Kai kurie spektakliai festivalio interneto tinklalapyje pažymėti „Baltic Dance Platform“. Gal galėtumėte paaiškinti, ką tai reiškia ir kas sieja šiuos visus spektaklius? 

Šįmet turime du festivalius vienu metu – „Naująjį Baltijos šokį“ ir „Baltijos šokio platformą“. Tai yra festivalyje pirmą kartą vykstanti Baltijos šalių šokio platforma, kuri skirta ne tik žiūrovams susipažinti su tuo, kas vyksta mūsų regione, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, bet ir susipažinti mūsų Baltijos šalių šokio bendruomenėms vienai su kita, ypač jaunajai kūrėjų kartai. 

Šis procesas vyksta daug metų, ir jis buvo pradėtas Audronio Imbraso bei kitų. Tai jiems kilo idėja, kad reikia rengti jungtinį pristatymą. Dabar pavyko įgyvendinti, kaip mes ją vadiname, pilotinę platformą, kuri iš tiesų įgauna solidų pavidalą. Joje yra 7 pilno metro spektakliai ir apie 20 trumpų prezentacijų, kurios nebus atviros žiūrovams. Jos bus skirtos tik užsienio scenos menų profesionalams, kurie atvažiuos atrasti arba susipažinti su šio regiono šiuolaikiniu šokiu. Šiais metais sulauksime apie 60 svečių iš viso pasaulio.

Kodėl verta žmogui, kuris nesidomi ir galbūt nėra matęs nė vieno šokio spektaklio, bandyti atrasti šį meną? Ką jam tai suteiktų? 

Visą laiką po gero spektaklio tu išeini pakylėtas arba pilnas minčių, nori kalbėti, bendrauti, dalintis arba klausti. Aš labai daug savo draugų, kurie nenorėjo eiti, esu atvedusi už rankos į spektaklius. Štai mano jaunesnysis brolis po šiuolaikinio šokio spektaklio sakė, kad nieko nesuprato, bet norėtų pamatyti dar. 

Būna gražu, kai į auditoriją ateina žmonių, niekada nemačiusių šokio spektaklio. Jų emocijų būna įvairių. Bet kuriuo atveju kultūra, nesvarbu, ar tai būtų šiuolaikinis šokis, teatras, muzika, ar kas nors kita, kuria tik pridėtinę vertę. Kuo žmogus daugiau pamato, tuo jis geriau jaučiasi, yra laimingesnis. 

Taip pat tai gražus prisilietimas prie kitų kultūrų. Kiek tu, pavyzdžiui, sutiksi australų ir galėsi pabendrauti čia, Lietuvoje? Ką tu apskritai įsivaizduoji apie Australijos kultūrą? Ir štai gali ateiti į spektaklį ir prie to prisiliesti. 

Dar gali pajausti, kuo gyvena pasaulis, kokių procesų vyksta skirtinguose regionuose. Turime darbą iš Libano, kuris kalba apie aktoriaus Bassamo Abou Diabo vaikystę. Kaip jis augo Beirute, kur buvo karas, ir kaip jis reaguodavo į, pavyzdžiui, bombardavimus. Man asmeniškai tokią istoriją buvo labai įdomu išgirsti, nes esu iš tų laimingųjų, kuriems neteko patirti karo baisumų. Bet juk viskas yra šalia, gyvename globaliame pasaulyje. Negalime rūpintis tik tuo, ką valgome, kur miegame. Yra daugybė dalykų, kurie yra svarbūs, todėl turime domėtis.

Po kai kurių festivalio šokio pasirodymų žiūrovai turės galimybę gyvai pabendrauti su jų kūrėjais. Kokią prasmę įžvelgiate organizuodami diskusijas? Kam jos skirtos? 

Susitikimai su atlikėjais skirti gilinti tarpusavio dialogą, dar labiau pažinti atlikėją ir geriau suvokti matytą darbą. Per susitikimus žiūrovai turi unikalią galimybę užduoti jiems rūpimus klausimus, pasidalinti kilusiomis mintimis. Džiugina vis didėjantis skaičius žiūrovų, kurie nori bendrauti su atlikėjais tiesiogiai ir juos geriau pažinti.

Kuriuos spektaklius pati asmeniškai išskirtumėte kaip festivalio pažibas ir kodėl? 

Marlene Monteiro Freitas. Tai kūrėja, kuri yra dar jauna, bet pasižymi išskirtiniu stiliumi ir scenos menų profesionalų apibūdinama kaip ateivė. Kūrėja ateivė, kuri naudoja tokius formatus, kurių nenaudoja niekas kitas. Kai pamatai jos darbus, supranti, kad nieko panašaus nesi matęs.

Taip pat didelis dėmesys šiais metais skiriamas Graikijos kūrėjams. Christos Papadopoulos uždarys festivalį su spektakliu „Opus“. Jame išvysime keturis šokėjus, kurie įkūnys keturis instrumentus. Balta, švari erdvė, Johanno Sebastiano Bacho muzika ir keturi nuostabūs minimalistiškai judantys šokėjai. 

Dar vienas kūrėjas iš Graikijos Euripides Laskaridis ir jo darbas „Titanai“. Žvelgiant į spektaklio formą, tai kontroversiškiausias šio festivalio darbas. E. Laskaridis yra išskirtinis kūrėjas, atėjęs iš teatro pasaulio į šokį. Jis pats atlieka pagrindinius vaidmenis. Ši asmenybė išsiskiria nestandartiniu mąstymu, jis analizuoja Graikijos istoriją, mitus ir juos perkelia į sceną. Žiūrovai pamatys būtybę ir jos šešėlį. Tikrai daug kam kils klausimų, ar tai šokio spektaklis.

Aš manau, kad žiūrovas yra pasiruošęs netikėtiems eksperimentams ir formoms, kurių jis nėra matęs. Jeigu eini į šiuolaikinio šokio spektaklį, tai būk pasiruošęs pamatyti kažką kitokio, negu įsivaizduoji, kad pamatysi. 

Marlene Monteiro Freitas spektaklis „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. Pierre'o Planchenault nuotrauka

Tai yra nesibaigiantis procesas, kuris vyksta ištisus metus. Viskas dėl to, kad programa būtų įdomi, kad galėtume pasiūlyti ką nors išskirtinio ir kad žiūrovas turėtų galimybę prisiliesti prie darbų, kurių jis paprastai negali pamatyti Lietuvos scenose.

Kokie pagrindiniai iššūkiai kilo organizuojant šį festivalį? Gal galėtumėte pasidalinti įsimintiniausiomis akimirkomis? 

Be techninių niuansų, kuriuos sprendžiame kiekvieną dieną, pagrindinė problema yra erdvių trūkumas, nes visos didžiosios erdvės šiuo metu yra uždarytos. Pagrindinis iššūkis yra atrasti balansą, kaip maksimaliai patenkinti žiūrovo poreikius ir visus sutalpinti į sales. 

Festivalis yra kelerių metų darbo rezultatas, ir mes dabar ne tik kad baigiame įgyvendinti šių metų programą, bet mintyse ir elektroniniuose paštuose esame jau kitų ir dar kitų metų programose. Tai yra nesibaigiantis procesas, kuris vyksta ištisus metus. Viskas dėl to, kad programa būtų įdomi, kad galėtume pasiūlyti ką nors išskirtinio ir kad žiūrovas turėtų galimybę prisiliesti prie darbų, kurių jis paprastai negali pamatyti Lietuvos scenose. 

Kaip galėtumėte vienu sakiniu apibūdinti prasidedantį šokio festivalį?

Tarptautinė šiuolaikinio šokio šventė su daug nuostabių kūrėjų ir žiūrovų.