Metų pradžioje dienos šviesą lietuvių kalba išvydo iškilaus estų klasiko Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878–1940) penkiatomio epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ (1926–1933) ketvirtoji knyga. (Rėmėjai – Estijos fondo „Kultuurkapital“ stipendija „Traducta“ ir Lietuvos kultūros taryba).

Niekas šiame pasaulyje nesikeičia amžių amžiais: tos pačios aistros verda dėl žmonijos išganymo (kuris, deja, taip ir neįvyksta), dėl tiesos ir teisingumo, dėl savo asmeninės laimės... ir dėl pinigų.

Skaitant ketvirtąją garsaus estų klasiko Antono Hanseno Tammasaare‘s romano „Tiesa ir teisingumas“ knygą neapleidžia jausmas, kad viskas, kas vaizduojama romane, vyksta ne nepriklausomoje tarpukario Estijoje, Taline, prieš beveik šimtą metų, o dabar, šiais laikais, ir galbūt net Lietuvoje, galbūt net ir Vilniuje...

Ekonominės krizės, asmeninių bankrotų paliesti žmonės neretai neatpažįstamai pasikeičia; pasikeičia jų tarpusavio santykiai, net ideologija ir tikėjimas Dievo buvimu.

Tokie santykiai ištinka ir pagrindinio epo herojaus Indreko Paso šeimą – per pasaulinę krizę bankrutuoja jo uošvio verslas, ir Indreko žmonai Karina iš po kojų ima slysti lengvo ir nerūpestingo gyvenimo pagrindas. Aikštingoji Karina negali susitaikyti su tuo, kad gyvenimas griūna, kad vietoj kasdienių vakarėlių su draugėmis, vietoj tuščio čiauškėjimo su jomis apie aukštuomenės gyvenimą – galbūt ne tik to jau nebebus, bet neliks net ir namų.

Visas šis pyktis visų pirma nukrypsta į Indreką, nes žmogus taip jau sutvertas, kad dėl visko, kas įvyksta, kaltas būna ne jis pats, o kažkas kitas. Na ir, žinoma, galbūt pats Dievas.

Bet štai dabar, šiuo sunkiu metu, anksčiau nelabai pasikliovusi Dievu, Karina vyrui rėžia: „Dabar aš tikiu, jog Dievas tebėra.“

Iš kur toks nušvitimas? Ogi iš piktdžiugos, jog bankrutuoja ne tik jos prekiautojas tėvas Vesirozas, kuris jį apgavusiam verslo partneriui Kiogertaliui „suvaro jam dantis į gerklę“, bet ir... „galas visiems, kas susiję Kiogertaliu, vadinasi – galas Ojasū, galas ir Lauriui kartu su jo laigonu, pagaliau galas ir...“

Taigi – žmonijos išganymas ar asmeninės laimės drama? Kova dėl asmeninės laimės ir vis labiau šlyjančių santykių su žmona pagrindiniam romano herojui Indrekui sukelia gilią dvasinę krizę, kurios viena iš daugelio priežasčių – ir to meto aplinkos kontekste vis labiau ryškėjanti dvasinių vertybių devalvacija.

Ar kažko panašaus neregime ir šiandien?

Pasak šį epą labai kūrybiškai (o tai jau neabejotinai prilygsta gero rašytojo talentui) išvertusios Danutės Sirijos Giraitės, „Tiesos ir teisingumo“ ketvirtoji knyga daugumos kritikų vertinama kaip geriausia šio romanų ciklo dalis.

„Kūrinio veiksmas, rodomas per dviejų skirtingų asmenų pasaulėjautą, suteikia romanui ypatingų psichologinių įžvalgų. „Indreko ir Karinos istorija yra viena įdomiausių ir patraukliausių veikėjų dvasios stebėsenų visoje A. H. Tammsaare‘s kūryboje“, – knygos pristatyme cituojamas literatūros kritikas Heinas Puhvelis.

Tie, kurie ją skaitys, neabejotinai tam pritars. Gaila tik, kad tiražas (300 egz.) galbūt... per mažas. Bet keičiasi laikai, keičiasi mados, knygų autoriai bei jų herojai...

Ir dar. Kai nemaža dalis knygų šiais laikais Lietuvoje leidžiama atžagariomis rankomis ir estetinei pajautai bei profesionalumui atbukusiu protu, negalima nesižavėti ir nuoširdžiai nepasidžiaugti kūrybingais „Krantų“ redakcijos žmonėmis – redaktore Nijole Kvaraciejūte, meniniu redaktoriumi Helmutu Šabasevičiumi (jis ir žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius – aut. past.) už šią puikią dovaną, leidusią per gilų grožinės literatūros kūrinio pjūvį lietuvių skaitytojui labiau pažinti Estijos žmonių nacionalinį charakterį, mūsų mentalinius skirtumus ir panašumus.

O gal vis dėlto mes labai... panašūs?

Knygos pristatymas vyks šių metų gegužės 3-iąją 17 val. Martyno Mažvydo bibliotekos Meno konferencijų salėje.