Slavojaus Žižeko ir Jordano Petersono debatai „Laimė: kapitalizmas prieš marksizmą“. Youtube kadras

Du barzdoti vyrai. Vienas – su trijų dalių kostiumu ir atgal sušukuotais plaukais, kitas – apsiavęs sportbačiais, nešukuota galva, kiek nudrengta vyriška palaidine užsegama apykakle. Vienas – psichologas, žmones (ypač vyrus) gelbėjantis nuo beprasmybės, žodžio laisvės Vakarų universitetuose gynėjas ir „socialinio teisingumo kariuomenės“ (mūsiškai – „leftistų“) paniekos ir neapykantos objektas. Kitas – nuolat šniurkščiojantis, charizmatiškas, kartais vulgarus, stipriu slavišku akcentu angliškai kalbantis slovėnas, daug cituojantis Lacaną ir Hegelį, save juokais vadinantis stalinistu. Jordanas Petersonas ir Slavojus Žižekas yra du, ko gero, žinomiausi „interneto intelektualai“ – abiejų pasisakymų, paskaitų ir diskusijų pilnas jutubas, apie juos rašoma socialiniuose tinkluose bei kuriami memai – šiuos veidus turbūt žino kiekvienas, bent truputį susipažinęs su šiuolaikine popfilosofija.

Jordano Petersono ir Slavojaus Žižeko debatai „Laimė: kapitalizmas prieš marksizmą“, vykę balandžio 19 dieną, sutraukę apie 3000 žiūrovų salėje ir pora milijonų (kaip rodo peržiūrų skaičius jutube) internete, reklamuojant buvo pristatomi kaip „amžiaus diskusija“. Ar jie verti tokio apibūdinimo? Kad jie sulaukė didžiulio dėmesio – tiesa. Nedažnai bilietai į dviejų profesorių diskusiją parduodami brangiau nei į atkrintamąsias nacionalinės JAV ledo ritulio lygos rungtynes (ypač Toronte, kur vyko šie debatai). Iš kitos pusės – retkarčiais jie priminė dviejų senų gerų bičiulių knygių pokalbį „prie alaus“ – laisvai plaukiojant nuo temos prie temos, chaotiškai dalijantis įdomiomis, bet ne visada aiškiai su tema susijusiomis įžvalgomis, kalbant apie tai, dėl ko galima sutikti, ir pasijuokiant iš to, dėl ko nesutariama. Galbūt tokį pokalbio stilių nulėmė pasirinktas formatas – nebuvo iš anksto paskelbto klausimo arba tezių, kurias reikėtų pulti arba ginti. Diskusija taip pat buvo panaši į dviejų asmenybių vedamą „intelektualaus humoro laidą“ à la Andrius Tapinas, kurioje šmaikščiai aptariamos politinės aktualijos, o minia linksmų jaunų žmonių nuolat įpučia gyvybės plojimais ir šūksniais. Žinoma, čia nėra nieko blogo – Petersono ir Žižeko diskusija tikrai yra puiki pramoga, kurią galima rekomenduoti visiems, suprantantiems angliškai. Tačiau „amžiaus diskusija“? Veikiausiai ne.

Iš pradžių atrodė, kad Jordanas Petersonas yra rimtai pasirengęs grumtis. Jis nusprendė pradėti puolimą, komentuodamas Marxo ir Engelso „Komunistų partijos manifestą“. „Esu skaitęs mažai tekstų, kuriuose būtų padaryta daugiau konceptualių klaidų“, – pareiškė psichologijos profesorius. Anot jo, Marxas ir Engelsas šiame tekste pasirodo kaip riboti autoriai, kuriems būdinga daugelio studentų daroma klaida – kritinio požiūrio į savo žinias trūkumas. Petersonas nusprendė užpulti marksizmą išvardindamas dešimt fundamentalių „Komunistų partijos manifesto“ aksiomų, kurios autorių laikomos savaime teisingomis, tačiau išties yra arba klaidingos, arba diskutuotinos. Tema „Kapitalizmas prieš marksizmą“ Petersono buvo priimta kaip kvietimas į mūšį ir jis atėjo karingai mojuodamas ginklais. Vis dėlto tai, ką Petersonas kritikavo, kartais atrodydavo panašu į marksizmo karikatūrą – vargu ar esama marksistų, kurie tikėtų, kad proletariatui perėmus į savo rankas gamybos priemones, pramonė savaime magiškai taptų hiperproduktyvi.

Internete dažnai juokaujama, jog J. Petersono balsas skamba kaip varlės Kermito. Nuotraukoje profesorius pozuoja su šiuo vaikiškų laidų „Sezamo gatvė“ veikėju. jordanbpeterson.com nuotrauka

Kapitalizmą Petersonas gynė perfrazuodamas žinomą Winstono Churchillio ištarą: „Kapitalizmas yra blogiausia ekonominė sistema, išskyrus visas kitas.“ Anot psichologo, esama ryšio tarp pinigų ir laimės – turtas gali padėti geriau jaustis tam, kuris yra visiškame skurde, kurio gyvenimas yra kasdienė kova už išlikimą, tačiau pasiekus tam tikrą pragyvenimo lygį (anot Petersono, vidutinės dirbančiosios klasės) daugiau pinigų nebesuteikia papildomos laimės. Kapitalizmas, anot Petersono, dažnai kaltinamas tuo, kad veikia turtingųjų naudai, tačiau kapitalistinėse sistemose ne tik turtingieji, bet ir vargšai tampa turtingesni. Jis teigė, kad išskirtinis kapitalizmo produktyvumas, kuriant materialias gėrybes, pripažįstamas net „Komunistų manifeste“. Ir jeigu Marxas su Engelsu tikrai būtų nuosekliai siekę žmonijai materialės gerovės, būtų pasisakę už kapitalizmą su visais jo trūkumais.

Žižekas savo pasisakymais, atrodo, stengėsi išvengti aštrios konfrontacijos su Petersonu – jo kalboje buvo keletas užuominų į idėjas, kurias ankščiau yra gynęs Petersonas, tačiau, užuot bandęs paprasčiausiai jas paneigti, jis stengėsi parodyti, jog jas galima kitaip interpretuoti. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie gerai žinomą Petersono teiginį, kad hierarchinės struktūros žmonių visuomenėje yra natūralios kaip ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vėžių bendruomenėse, Žižekas teigė, jog labai vertina evoliucinės teorijos indėlį į mokslą („žinoma, mes esame ir natūralūs, gamtiški padarai“), tačiau hierarchijų egzistavimo pripažinimas neturėtų reikšti spontaniškos kaitos galimybės atmetimo. Hierarchijos, anot jo, nėra nustatytos kartą ir visiems laikas („ir taip toliau, ir taip toliau“). Gamta veikia panašiai kaip prancūziška virtuvė – jos klaidos virsta laimėjimais, kaip supelijęs sūris ar prastos fermentacijos vynas virsta kamamberu ir šampanu. Teigdamas, jog egalitarinis mąstymas atveria kelią taip spontaniškai išsilaisvinti iš priespaudos ar netikėtai išspręsti problemas, Žižekas gerai žinomą Petersono teiginį sugebėjo perinterpretuoti ir parodyti, kad jis yra suderinamas su lygybės siekiu.

Žižeko „Laimė: kapitalizmas prieš marksizmą“ temos aptarimas buvo kitoks nei Petersono – jam ne tiek rūpėjo palaikyti vieną pusę ir užpulti kitą. Profesoriui  buvo svarbiau išryškinti tai, kas šioje temoje yra problemiška. Pavyzdžiui, „laimė“, anot Žižeko, apskritai yra daug nesusipratimų kelianti sąvoka – kažin ar išvis prasminga teigti, kad laimė galėtų būti žmogaus gyvenimo tikslas. Jeigu psichoanalizė mus ko nors išmokė, tai, ko gero, to, jog mes patys rodome neįtikėtiną kūrybiškumą atimdami laimę iš savęs pačių.

Slavojus Žižekas. Youtube kadras

Kalbėdamas apie komunizmą ir kapitalizmą, Žižekas taip pat vengė labai tiesioginių ir aštrių konfrontacijų, į kokias leidosi Petersonas. Komunizmas, kurį Žižekas pavadino „prakeiktu vardu“, XX a. žlugo. Kapitalizmas laimėjo, tačiau šiandien jis turi daugybę vidinių  prieštarų ir nebegali išspręsti savo paties sukurtų problemų. Kitaip tariant, jis negali užtikrinti savo paties nesibaigiančios reprodukcijos ir tęstinumo. Pavyzdžiui, ekologinė katastrofa negali būti sustabdyta laisvosios rinkos priemonėmis. Kitas Žižeko pavyzdys – jei naujais moksliniais atradimais pavyktų sukurti genetiškai tobulesnius žmones, to pasekmė būtų nauja daug tobulesnių žmonių valdančioji kasta ir radikali atskirtis. Šių problemų neįmanoma išspręsti dabar mūsų turimomis priemonėmis, todėl reikia naujų. „Mes per ilgai bandėme pakeisti pasaulį, dabar atėjo metas mąstyti“, – taip žinomą Marxo ištarą perfrazavo slovėnas ir diskusijoje daug kartų pakartojo, kad yra pesimistas ir jokios geros ateities per daug nesitiki (matyt, nemano, kad pradėsime mąstyti).

Žižekas sugebėjo Petersoną sutrikdyti. „Tu esi keistas marksistas“, – išstenėjo Petersonas. Žižekas tikrai galėjo nustebinti – jis (tarsi būdamas pakviestas ginti marksizmo pusę) dar aršiau už Petersoną kritikavo šiandien Vakaruose kultūros karus kariaujančius kairiuosius, pareikšdamas, kad kovotojai už politinį korektiškumą yra paprasčiausi hipermoralizuotojai, be jokios valios tikrai pakeisti visuomenę, kurių kova („impotentiškas moralizavimas“) yra tylus pralaimėjimo pripažinimas. „Niekada nemėgau postmodernių revoliucionierių mėgavimosi savo pačių marginalizacija, – sakė Žižekas – Man jie beveik sukelia ilgesį, nostalgiją seno kirpimo komunistų, kurie bent jau turėjo drąsos pasakyti, kad jiems nepatinka jų marginali pozicija.“

Jordanas Petersonas. jordanbpeterson.com nuotrauka

Viena įdomiausių pokalbio akimirkų sekė po to, kai abiem diskusijos dalyviams (ypač Žižekui) sukritikavus tai, kaip suvokiama „laimė“, buvo užduotas klausimas, ką būtų galima apibūdinti kaip autentišką ir tikrai laimingą gyvenimą. Nors abu diskusijos dalyviai atvirai deklaruoja savo ateistinį požiūrį, pokalbis iškart pasisuko apie krikščionybę. Petersonas pakartojo savo gerai žinomą teiginį, jog, nepriklausomai nuo jų teisingumo, biblinės istorijos suteikia unikalų individualios prasmės paieškų ir atradimo būdą. Tai, anot psichologo, nepaprastai svarbu, nes prasmės išties turėtume ieškoti labiau nei laimės – gyvenimas visada yra kupinas sunkumų, kuriuos įveikti padeda suvokimas dėl ko tai darome, o laimė tėra tik prasmingo gyvenimo šalutinis produktas.

Debatų pradžioje daug kritikavęs religiją Žižekas neprieštaravo ir prisiminė G. K. Chestertono knygoje „Ortodoksija“ išsakytą kiek paradoksalų teiginį, jog tik krikščionių Dievas gali suprasti ateistą – jis pats ant kryžiaus šaukėsi: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Žižekas sakė, jog tai yra unikalus krikščionių tikėjimo bruožas: „Visose kitose religijose turi Dievą ten aukštai, mes nupuolame nuo Dievo ir tada bandome lipti atgal.“ Krikščionybė yra unikali tuo, kad pats Dievas žengia žingsnį žmogaus link, prisiimdamas ir kartu išgyvendamas žmogišką kančią. „Kaip ateistas aš pripažįstu šito dvasinę vertę“.

Iš karto po renginio internetas prisipildė apžvalgų ir komentarų, kurių didelė dalis (jei ne dauguma) buvo gerokai skeptiški. „Vienas nekentė komunizmo. Kitas nekentė komunizmo, bet manė, kad kapitalizmas turi vidinių prieštaravimų. Pirmasis sutiko, jog kapitalizmas turi vidinių prieštaravimų. Tai iš esmės ir buvo viskas“, – taip debatus įvertino britų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas Stephenas Marche‘as. Kitas apžvalgininkas Johnas Semley‘us skundėsi, jog Petersonas su Žižeku nepateikė jokių reikšmingų atsakymų į tai, kas buvo suformuluota kaip debatų problema. Toliausiai nuėjo „Jacobin“, kairuoliškas amerikiečių žurnalas, savo interneto svetainėje publikavęs straipsnį pavadinimu „Kvailys ir beprotis“, kuriame pasmerkė tiek Petersoną, tiek Žižeką ir pareiškė, jog Petersonas spjaudėsi nesąmonėmis apie Marxą, o Žižekas parodė, kaip „giliai jis kritęs į liberalų pesimizmą“. Iš tiesų, matyt, reikėtų sutikti, kad „amžiaus deimantas“ (kaip savo kalboje debatus ironiškai apibūdino Žižekas) nesublizgėjo taip, kaip buvo tikėtasi.

Slavojus Žižekas. Youtube kadras

Nepaisant to, profesorių pokalbis buvo visai įdomus ir smagus žiūrėti. Galbūt dėl to, kad malonu matyti, kaip du visiškai skirtingų intelektualinių pasaulių žmonės randa bendrą kalbą ir netgi pradeda žarstyti vienas kitam komplimentus. Galbūt dėl to, kad abu dalyviai turi oratorinių gebėjimų ir charizmos: ironizuoti, dramatiškai patylėti, leptelti juokelį ir net ir nukrypus nuo temos gebėti pasakyti ką nors įdomaus. Jie kalbėjo ne tik apie marksizmą ir kapitalizmą – apie Kiniją, krikščionybę, Michelį Foucault, rytietišką dvasingumą, prancūzų virtuvę, Žižekas net prisiminė epizodą iš savo kelionės į Lietuvą. Debatus tikrai galima rekomenduoti, jei ne kaip filosofijos ar mokslo įvykį, tai bent kaip pramogą, ne blogesnę nei serialas „Sostų karai“, juolab kad ir abu debatų dalyviai šiame „šimtmečio įvykyje“ atrodė gerai praleidę laiką. Filosofija gali būti ne tik akademinių tekstų skaitymas, bet ir maloniai leidžiamas laisvalaikis.