Scena iš rež. Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Menų faktūra“

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) Jaunųjų kūrėjų programoje pristatė premjerą, vertą įsilieti į teatro repertuarą ir galinčią tapti medžiaga edukaciniam projektui. Kalbu apie dramaturgės Dovilės Zavedskaitės ir režisieriaus Nauberto Jasinsko darbą „Orfeo. Miesto šviesos“.

Spektaklio idėjos autorystė priklauso šiuo metu režisūros studijas magistrantūroje tęsiančiam N. Jasinskui, tačiau kūrinyje justi ir kitų kūrėjų – dramaturgės, dailininkės Linos Židonytės (kuri šiaip jau studijuoja tame pačiame Yanos Ross kurse), choreografės Airidos Gudaitės, vaizdo projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus ir, žinoma, aktorių – indėlis. Anksčiau nedirbę kartu, šie menininkai sėkmingai susitelkė, kad įgyvendintų meninę idėją, ir pasiekė išties puikų susiklausymą.

Regis, režisieriaus tikslas buvo ieškoti ne rakto konkrečiai literatūrinei medžiagai, o atsakymo į klausimą, kodėl šiandien palūžta jauni žmonės, regis, turintys viską. Ir kokią įtaką tai padaro kitų žmonių gyvenimams. Skelbiama, kad spektaklio kūrėjams atspirties tašku tapo švedų didžėjaus Avicii tragedija. Galima sakyti, kad ji iš tiesų įkūnija daugelio šių dienų jaunų žmonių pasimetimą ir bejėgystę.

Ir neatsitiktinai tragiškasis šių dienų herojus sulygintas su Orfėjumi, o ne su, pavyzdžiui, Hamletu. Orfėjas nusivilia savimi, o ne pasauliu, su kuriuo iš esmės nesugeba užmegzti kontakto, nors nuolat yra apsuptas žmonių. Be to, Orfėjas yra menininkas, ir ne šiaip koks nepripažintas genijus, o šlovės ir dėmesio persisotinęs sėkmės numylėtinis. Tik mitinis Orfėjas kentėjo dėl dukart prarastos meilės, o šiuolaikinis – nežino, dėl ko kenčia. Ir mylėti savąją Euridikę jam nelabai sekasi (kaip ir Euridikei jį, beje). Veik neabejoju, kad ne vienas prie trisdešimtmečio artėjantis jaunas žmogus, nebūtinai menininkas, galėtų prisipažinti: „Aš esu Orfėjas“...

Orfėją vaidina pastaruoju metu vis labiau savo darbais dėmesį atkreipiantis jaunas aktorius Matas Dirginčius. Spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“ jis sukūrė tikrą savo laiko herojų – tikslų ir atpažįstamą. Vaikiškai švelnūs aktoriaus veido bruožai kontrastuoja su jo vaidinamo personažo užgniaužtu, tačiau juntamu agresyvumu, dirglumu, į cinizmą peraugančia apatija. Apskritai jie abu su Kamilės Lebedytės Euridike, liguistai prisirišusia prie Orfėjo, atrodo kaip vaikai, kažkieno įmesti į nesvetingą suaugusiųjų pasaulį. Ir lyg gyventų pagal jiems svetimas suaugusiųjų pasaulio instrukcijas. Vakarienės, pasilinksminimai, seksas – viskas netikra. Dirbtinumo efektas vyrauja ir L. Židonytės scenovaizdyje: dirbtinės gėlės vazonuose, plastmasiniai kamuoliukai džakuzi vonioje, atstojančioje baseiną.

Scena iš rež. Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš rež. Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scenoje atgyja pasaulis, pamatytas jauno žmogaus akimis, ir tai yra jo stiprybė. Vertinant iš estetinės pusės, šis jaunųjų darbas ne tik nedaro gėdos LNDT, bet ir parodo, kad jaunieji lietuvių menininkai, jausdami šiuolaikinio teatro pulsą, ne kopijuoja tam tikrą scenos kalbą, bet ja naudojasi tam, kad pasakytų, ką galvoja apie šiandienos pasaulį.

Orfėjas jaunųjų kūrėjų spektaklyje – vienas, Euridikės – dvi. Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva. Tai lemia ir dramaturginė struktūra – kūrinyje veikia Euridikė po 40 metų, kuri nelyg Ingmaro Bergmano „Dvasiniuose reikaluose“ susitinka su savimi jauna mergina, – ir šį vaidmenį vaidinanti Nelė Savičenko, prikaustanti dėmesį kiekviena savo fraze, kiekvienu judesiu.

Kita vertus, vyresniosios Euridikės monologai įneša į pjesę šiek tiek didaktikos ir dirbtinumo. Spektaklyje Euridikę II matome daugiausia psichoterapeutės, arba Hermio (vaidina aktorė Vitalija Mockevičiūtė), kabinete. Ten ji kalba apie žudančią apatiją viskam. Apie tai, kad visi kiti jos vyrai tebuvę pirmojo, Orfėjo, pakaitalas.

Kadangi antrosios Euridikės, skirtingai nei pirmosios, nematome realiose jos gyvenimo situacijose, šie monologai skamba gana literatūriškai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, nepadeda ir turtinga vaidybinė bei žmogiškoji aktorės N. Savičenko patirtis. Kitaip sakant, spektaklyje jai per maža vaidybinės medžiagos. Todėl scenoje ji atrodo gerokai praaugusi savo vaidinamą heroję, ir kartais apima jausmas, kad matai jaunųjų aktorių mokytoją, o ne lygiavertę partnerę. Tačiau N. Savičenko atidumas ir sąžiningumas dirbant su jaunais žmonėmis negali nekelti pasigėrėjimo.

Klausimų kelia Hermio atlikėjos pasirinkimas. Spektaklyje šis personažas, vaidinamas į komiškumą linkstančios V. Mockevičiūtės, atrodo mažiau svarbus nei pjesėje. „Visos mes Euridikės“, – pašiepdama sako Mockevičiūtės Psichoterapeutė, ir publika juokiasi. Galbūt režisierius Orfėjo ir Euridikės dramą norėjo atskiesti komišku žvilgsniu, tačiau taip prarado galimybę atskleisti sudėtingą dar vieno vienišo žmogaus pasaulį.

Scena iš rež. Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš rež. Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ši D. Zavedskaitės pjesė, kaip ir kiti jos kūriniai, labai poetiška. Režisierius N. Jasinskas, padedamas projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, šįkart pasivadinusio Diopo Ndugu, šią žodžiuose slypinčią poeziją transformavo į ekrane rodomus vaizdus ir garsus. Ir, žinoma, į finalinį gaivališką Orfėjo šokį. Visa tai galima suvokti kaip kūrėjų pastangas apmąstyti savo patirtį, ieškant analogijų mitiniuose pasakojimuose.

Apibendrinant galima pasakyti, kad scenoje atgyja pasaulis, pamatytas jauno žmogaus akimis, ir tai yra jo stiprybė. Vertinant iš estetinės pusės, šis jaunųjų darbas ne tik nedaro gėdos LNDT, bet ir parodo, kad jaunieji lietuvių menininkai, jausdami šiuolaikinio teatro pulsą, ne kopijuoja tam tikrą scenos kalbą, bet ja naudojasi tam, kad pasakytų, ką galvoja apie šiandienos pasaulį.