Musa Hüseyinli. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Žmonės, kuriuos mes kasdien skubėdami praeiname. Žmonės, kurių, paskendę savo mintyse, net nepastebime. Jie – tai benamystę išgyvenantys asmenys, kurių, spėjama, vien Kaune gali būti daugiau nei vienas tūkstantis Paguodą kai kurie jų randa Kauno arkivyskupijos Carito dienos centre „Ateik ir sušilk“. Čia kasdien padėti pasiruošęs ir Musa Hüseyinli – savanoris iš Turkijos.

Sudėtinga kasdienybė

Iš Azerbaidžano kilęs, Antalijoje gyvenantis Musa į Lietuvą atvyko lapkričio pradžioje. Baigęs žurnalistikos studijas Turkijoje, vaikinas ieškojo savanorystės Europoje galimybių, tad užsiregistravo savanorius ir jų ieškančias organizacijas jungiančiame interneto puslapyje. Čia Musą aptiko nevyriausybinės organizacijos „A. C. Patria“ Savanorių centro koordinatorė Marija Kučikaitė ir pasiūlė vaikinui pasirinkti vieną iš Kaune vykdomų savanorystės projektų. Taip Musa atsidūrė benamystę išgyvenančių asmenų dienos centre. „Savanorystės pradžia man kėlė nemenką nerimą, – pripažino vaikinas. – Nors prieš tai teko savanoriauti trumpalaikiuose projektuose Turkijoje, niekada nebuvau dirbęs socialinio darbo. Nerimavau ir dėl silpnokų savo anglų kalbos žinių – kilo klausimas, ar kalbos barjeras nesutrukdys suprasti vieniems kitus? Tačiau vos atvykus į centrą, visos abejonės išsisklaidė“, – džiaugėsi jis.

Dienos centras, kuriame savanoriauja Musa, kviečia socialinę atskirtį patiriančius žmones drauge prasmingai praleisti laiką, taip pat suteikia jiems pagalbą integruojantis į visuomenę – padeda gerinti darbo įgūdžius, užmegzti kokybiškus santykius su kitais asmenimis. „Pas mus lankosi daug įvairiausių žmonių su skirtingomis istorijomis, – pasakojo Musa. – Kasdien susiduriame su svarbiomis socialinėmis problemomis – ne tik benamyste, bet ir nuteistųjų integravimu į visuomenę. Kai kurie centrą lankantys asmenys neteko namų, nes išėję iš įkalinimo įstaigos nesugebėjo sugrįžti į normalų gyvenimą. Tam įtakos turi ir visuomenės požiūris.“ Su centro darbuotojų ir savanorių pagalba spręsdami kasdienes problemas, kai kurie centro lankytojai vis dėlto atranda atsakymus į rūpimus klausimus – keletui pavyko susirasti darbą ir pakeisti savo gyvenimo būdą. Nors su visuomenės mitais ir stereotipais kovoti sunku, anot Musa, būtent pačių centro lankytojų mąstymas yra kertinis, siekiant pozityvių pokyčių. „Dauguma jų įsitikinę, kad nesugebės gyventi normalaus gyvenimo – susirasti darbo, sukurti šeimos, įsitvirtinti. Tai – psichologiniai spąstai, kuriuos įveikti būtina, tačiau sudėtinga“, – atkreipė dėmesį jis.

Musa Hüseyinli. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kalba – ne kliūtis

Musa džiaugėsi, kad su daugeliu centro lankytojų jau spėjo susidraugauti, beveik nekyla sunkumų suprasti vienam kitą. „Nors kai kurie vyresni žmonės nekalba angliškai, su jais mes puikiai bendraujame gestais, – pasakojo jis. – Prireikus, vertėjauja centro darbuotojai ar kiti lankytojai. O kartais žodžių net nereikia, užtenka būti šalia.“ Savanoris atskleidė, kad dienos centre lankytojams parama suteikiama ne tik socialinių ir darbinių įgūdžių ugdymu – kasdien visi centro lankytojai taip pat užsiima įvairiomis veiklomis, leidžiančiomis prasiblaškyti, prasmingai ir smagiai praleisti laiką. Viena diena per savaitę paprastai skiriama rankdarbiams, trečiadieniais centro lankytojai žiūri filmus, o vėliau apie juos diskutuoja su darbuotojais ir savanoriais. Kartais visi taip pat keliauja į Kauno zoologijos sodą ir čia savanoriauja.

Neseniai dienos centro komandą Musa pakvietė ir į Kaune įsikūrusią Ebru meno studiją, kur visi atsipalaidavo piešdami šia dažų liejimo ant vandens technika. Vaikinas centre taip pat organizuoja šaškių turnyrus, o kartais visi tiesiog susėda drauge pažaisti stalo žaidimų, pasikalbėti. Savanoriaujant Musai kilo ir įdomaus projekto idėja – vaikinas renka „Ateik ir sušilk“ lankytojų istorijas, o po to jas anglų ir lietuvių kalbomis viešina centro feisbuko puslapyje. Istorijos be galo įvairios – kai kuriuos išgyventi benamystę privertė tragiškai susiklosčiusius aplinkybės, kitus – artimiausių žmonių manipuliacijos, alkoholis. Sunku suvokti, kad dauguma iki tol gyveno visiškai įprastus gyvenimus.

Pirmieji iššūkiai

Įdomu ir tai, kad į Lietuvą Musa atvyko su itin silpnomis anglų kalbos žiniomis, bet per palyginti trumpą laiką ištobulino savo sugebėjimus. „Turkijoje kalbų mokymosi sistema šiek tiek kitokia nei Lietuvoje, – pasakojo jis. – Nors mokykloje ir universitete mokomės anglų kalbos, tam skiriame kur kas mažiau laiko. Be to, daugiausia dėmesio atitenka gramatikos taisyklėms, o ne praktikai“, – pripažino vaikinas. Atvykęs savanoriauti Musa buvo priverstas kasdien kalbėti angliškai, kadangi su centro lankytojais turkiškai nesusikalbėsi. „Mokytis kalbos padeda ir mano kambariokai, – juokėsi jis. – Apsigyvenau su savanoriais iš Ispanijos ir Ukrainos, tad neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik greitai persilaužti.“ Nors Musa kilęs iš Azerbaidžano, jo šeima gyvena Turkijoje, tad kasdieniame gyvenime jis vartoja būtent šią kalbą. „Turkų kalba nepriklauso Europos kalbų šeimai, tad ji visiškai kitokia, – pasakojo savanoris. – Neturime tiek daug žodžių, kiek jų yra anglų kalboje, tad susigaudyti sunku, tačiau sparčiai tobulėju.“

Baigęs savanorystę Musa tikisi susirasti darbą Lietuvoje – šalis jam paliko laisvo ir nesuvaržyto krašto įspūdį. Savanoris tikisi, kad lietuvių požiūris į visuomenės pakraščiuose atsidūrusius asmenis taip pat keisis, laisvės. „Tikiu antru šansu“, – pokalbį baigė jis.

„A. C. Patria“ Savanorių centro informacija