Stasio Paškevičiaus nuotrauka. Baltijos fotografijos linija

Dar nė iš tolo nebuvo registruoti pretendentai į prezidentus, dar tik stiklinio dvaro draustinyje savininkas rikiavo komandą prieš kameras, kai pasigirdo katalikų lamentacijos – ir vėl neturėsime savo kandidato. Socialiniuose tinkluose, krikščioniškose radijo laidose ir portaluose šis skundas nuolat stiprėjo, kol pastarosiomis savaitėmis ėmė grumtis du – sporadinio optimizmo ir rezignacinės saviguodos balsai. Pirmasis įtaigavo, kad tas ir anas kandidatas „vis dėlto stipriai pasisakė šiuo mums tokiu svarbiu klausimu“, antrasis balsas nuolankiai ragino „pilietiškai balsuoti už mažesnį blogį“.

Nevyniosiu į vatą – pats svarstymas apie katalikų kandidatą man atrodo ydingas tiek dabarties politinio mąstymo, tiek krikščioniško sąmoningumo požiūriu. Toks pro-katalikiško pretendento geidavimas iš tiesų net nykesnis už „lenkų kandidatą“, kurį ignoruoti yra bemaž geras tonas. Tikrovė, kai Seimuose buvo žydų frakcija, atrodo archaika, nors save laikome tiesioginiais prieškario Respublikos įpėdiniais. Tiesa, anuomet buvo įprasta, kad kunigai nuo bačkos agituoja prieš cicilikus, bet šią veiklą smerkė Bažnyčios socialinio mokymo pionierius pal. Jurgis Matulaitis. Maža to, jau tada dvasininkų, ką ir kalbėti apie pasauliečius, priklausymas skirtingoms partijoms (Juozas Tumas buvo tautininkas) nelaikytas blogybe.

Akimirką dirstelėkime į alternatyvias tikroves ir paklauskime savęs, kaip gyventume valstybėje, kurioje laimėtų Senojo Testamento socialines nuostatas išpažįstančios grupės kandidatas? O jei didelės politinės galios įgytų jaunų mergaičių aukomis piktą pagonišką dievybę siekiantis permaldauti stabmeldys? Gal tuomet visiems taptų privalomas principas „dantis už dantį“ arba tektų slapstyti nepilnametes dukras? Krikščionybės atsakas į tokias ilgus amžius klestėjusias praktikas nelengvai diegiamas jau du tūkstantmečius. Tai artimo meilės ir bendrojo gėrio principas, kurio akivaizdoje neadekvatu mąstyti apie katalikų, žydų ar pagonių kandidatus. Jį keičia polemika, kuris pretendentas pajėgus efektyviai rūpintis bendra gerove – taika, saugumu, laisve įgyvendinti savo svajones nepažeidžiant kito interesų.

Kuo sąžiningiau mąstysime apie tai, kas būtų geriausia visiems čia gyvenantiems žmonėms, kas pajėgtų ryžtingai stovėti su Valstybe ir už Valstybę ištikus, neduokdie, didelei nelaimei, tuo labiau spręsime kaip krikščionys.

Propagandos frontų katalikai nuolat klausinėja, ar pretendentai pasisakys (tradicinę šeimą, krikščioniškas vertybes, tradicines religijas). Deja, iš tiesų turi galvoje, ar kandidatai pagirs juos, kad teisingai gyvena, ir bent puse lūpų pasmerks tuo kitus, paklydėlius (vienišas mamas, išsiskyrusiuosius, abejojančiuosius). Teisuoliai publicistai vis primena kokį pavienį balsavimą esą inkriminuojantį, kad tas anas – ne iki galo konservatorius (ar ne visai krikdemas, ar per mažai svieto lygintojas). Kokia prasmė po Seimo stenogramas, programinius tekstus ir debatų prakalbas naršyti, ar paminėjo, ar pasmerkė, ar protestavo? Juk nieko negali būti lengviau, nei įterpti į agitaciją reikiamus raktinius žodžius. Kaip tai panašu į formalią išpažintį – atmurmėjai klausykloj užduotas penkias sveikamarijas ir vėl meluoji nerausdamas.

Apie (tuščių) pažadų dalytojų bergždumą politikos apžvalgininkai kalba dažniau, nei poteriauja benediktinai. Rečiau kritikuojami visiems įtikti siekiantys, apglaistyti, nuosaikūs kandidatai. Tačiau toli gražu ne jie gali sutaikyti visuomenę ir užkardyti savanaudišką politiką, nes stokoja tikrumo. Bent jau krikščionims atmintinas rūstus Šventojo Rašto persergėjimas: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 15–16). Iš tiesų Apreiškimo originale pasakyta taip aštriai, jog mandagūs vertėjai net nedrįso perteikti: drungnasis bus išvemtas, atmestas su pasišlykštėjimu.

Kada regėti tikroji žmogaus temperatūra, jo charakterio ir įsitikinimų skonis? Kai jis susiduria su rimta bėda, sunkia artimo žmogaus liga, kitu išbandymu, kai veikia kritinėse situacijose, yra gal daugelio puolamas bei smerkiamas. Ir jei atlaiko, ištveria, nepalūžta, didėja tikimybė, jog nepabūgs, oriai bei ryžtingai atliks savo pareigą ginkluoto užpuolimo, stichinės katastrofos akivaizdoje. Nusiimkime rožinius akinius, juk turime istorinę atmintį: Valstybės Vadovą renkame pirmiausia kritinei dienai. Melskime, kad ji niekada neateitų, bet pamatuoti pretendentų vertę turime ne reprezentacinės nuotraukos rėmelyje, o tarp karo lauko ligoninės gultų. Ką tarp jų darytų tas, kuris visą ligšiolinį gyvenimą vartėsi kaip inkstas taukuose?

Taikos ir ramybės laiku svarbiausia prezidento misija yra įkvėpti pasitikėjimo – vieniems kitais, galimybe veikti išvien, grãžinti ir tobulinti mūsų šalį. Pamokslai, dvasinis mokymas, moraliniai priesakai – vyskupų ir kunigų pašaukimas. Tačiau aukščiausias pareigas einantis visų piliečių tarnas turėtų rodyti pavyzdį, laikydamasis dažniausiai politikų paminamų įsakymų: gerbti savo tėvą ir motiną, nevogti, „veikti ir kalbėti nuoširdžiai ir tiesiai“ (KBK santrauka, 521). Tai yra rimtesnis krikščioniškumo liudijimas nei pagonių užkalbėjimams artimà vertybių svarbos deklaracija. Kuo sąžiningiau mąstysime apie tai, kas būtų geriausia visiems čia gyvenantiems žmonėms, kas pajėgtų ryžtingai stovėti su Valstybe ir už Valstybę ištikus, neduokdie, didelei nelaimei, tuo labiau spręsime kaip krikščionys.