Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

Tiesą sakant, rašyti apie 29 kartą rengiamą kasmetį festivalį nėra labai lengva: viską, na, beveik viską, ko galime tikėtis, jau bemaž žinome, renginių formatą ir, beje, daugybę susirenkančių veidų pažįstame. Ir vis dėlto – reikia pripažinti, kad kasmet su pavasariu koja kojon žengiantis „Kaunas Jazz“ yra unikalus, sugebantis mieste surengti tikrą šventę. Ir kai kas gali burbėti dėl repertuaro, dėl dar kokių nors, dažniausiai – subjektyvių, skonio ypatybių ar lūkesčių, tačiau niekaip nenuneigsi, kad tai puiki šventė, kurią pasirenka ne tik kauniečiai – trumpam sugrįžta emigrantai (yra tokia dalis emigravusių tautiečių, kurie kasmet atvyksta būtent į „Kaunas Jazz“), atvažiuoja į festivalį gerbėjų iš visos Lietuvos, taip pat Italijos, Lenkijos ir kitų šalių.

Kas yra džiazas? Klausimas būtų panašiai beprasmiškas, kaip ir – kas yra menas? Kas žino, tam verbalizuoti atsakymo nereikia, o kas ne arba nori prisikabinti, provokuoti, menkinti – šiuo atveju diskusija būtų tuščia.

Tarkim, šįmet į šį klausimą bene geriausiai atsakė amerikiečio pianisto, kompozitoriaus, prodiuserio Jeffo Lorberio suburtos grupės „Jeff Lorber Fusion“ koncerte skambėjusi muzika – virtuoziškai lengva ir tarsi paprasta, neiškelianti dramų ar sunkių išgyvenimų, muzikantai tiesiog grojo, ir taip, tarsi valgytų (valgis – kaip būtinybė, kaip teikiantis malonumą ir drauge įprastas dalykas). Kita vertus, jie klausytoją įtraukė ypač stipriai, nes pateikė nuostabią gyvenimo versiją – laisvo, džiugaus, ekspresyvaus gyvenimo galimybę. Ir tai sugebėjo padaryti (sukurti) muzikos, džiazo kalba.

Minint „Jeff Lorber Fusion“, sunku būtų nepaminėti intelektualiojo bosisto Jimmy Haslipo, nuo kurio neįmanoma buvo atitraukti akių, nors nieko ypatinga jis nedarė, akivaizdu, kad jis tiesiog sugeba būti savimi (o tai šių laikų įvaizdžio eroje jau yra labai reta), o sėdint pirmoje eilėje nuostabu buvo girdėti ne tik jo bosinės gitaros viražus, bet ir užsimiršusio (paskendusio muzikoje) gitaristo tylų dainavimą.

Tačiau šiųmečio festivalio „vinis“, kaip teigė ir festivalio rengėjai (direktorė – Audra Jučienė, meno vadovė Indrė Jučaitė ir, žinoma, festivalio sumanytojas – Jonas Jučas), buvo Bobby Mcferrino koncertas.

Rėjaus Čemolonsko nuotrauka
Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

Reikia prisipažinti, kad nealpau nuo galimybės išgirsti legendinį atlikėją, tiesą sakant, net kilo šiokių tokių skepsių. Ir labai be reikalo. Koncertas man pasirodė netgi geresnis nei prieš aštuonerius metus, kai į „Kaunas Jazz“ pirmą kartą buvo atvykusi ši džiazo legenda. Nors, manau, nebuvo jis nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog lankantis festivalyje lavėja skonis bei supratimas, taip pat per kurį laiką sukaupiamas bagažas, o sugebėjimas klausyti (išgirsti) tobulėja – tuo ir puikūs festivaliai, kad juose vienoje vietoje per gana trumpą laiką įmanoma sukaupti labai daug ne tik patirčių, emocijų, bet ir supratimo, estetinės nuovokos.

Taigi iš pradžių draudimas fotografuoti atrodė kaip savotiškas „pasikėlimas“, susireikšminimas. Bet tik iki koncerto, nes jau pirmai dainai skambant viskas susistatė į vietas – gerai, kad B. Mcferrinas uždraudė fotografuoti, lakstantys fotografai būtų blaškę susikaupimą, o ir tie spalvoti paveikslėliai, be kurių jau, regis, neįmanoma, ar tikrai jau tokie svarbūs?

Susikaupęs, mąslus ir jautrus B. Mcferrinas beregint įtraukė į savotišką muzikinę misteriją visus: ir esančius ant scenos pagalbininkus – Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtinius, ir savuosius dainininkus. Jau vien reginys buvo išties tobulas: gana paprastai apsirengusios, dvi vyresnio amžiaus vokalistės moterys, du taip pat nejauni vokalistai vyrukai, jis pats ir daugybė jaunų veidų – džiazo mokyklos dainininkų.

Buvo gera ir nuostabu žiūrėti, kaip vien šiuo koncertu B. Mcferrinas tarsi atkuria pasaulio tvarką, sulygina energijas, tiesiog – įneša gėrio. Jis tarsi bylojo: visiems – ir jauniems, ir seniems, ir vyrams, ir moterims, ir baltiems, ir juodiems – vietos po saule yra, o susigalvoti įvairiausi kultai, nus(is)tatymai etc. – trumparegiški ir apgavikiški, deja, dažniausiai kuriantys žemėje pragarą. B. Mcferinas savo koncertu apie jokį blogį neužsiminė, jis akivaizdžiai yra atsigręžęs į šviesą ir gebantis ją kurti. Jo muzika paprasta, švelni, kiek mistiška ir drauge – labai žmogiška, jautri, glostanti ir raminanti, po jo koncerto išeini truputį geresnis, šviesesnis, nes tai ne vien muzikos, improvizacijų klausymas, bet ir pabuvimas toje muzikoje, garsuose, kurie užburia harmonija, sielos ramybe.

Taigi šiųmetis „Kaunas Jazz“ ne tik dovanojo pramogą, prasiblaškymą, pasibuvimą su draugais bei džiazu, bet ir suteikė galimybę pajusti, kiek daug šviesos gali į mūsų gyvenimus įnešti muzika ir žmogaus jautrumas, žinoma, nukreiptas ne į save, bet į kitą.

Rėjaus Čemolonsko nuotrauka
Rėjaus Čemolonsko nuotrauka