Kauno centrinio pašto rūmai, atidaryti 1932 m. (architektas Feliksas Vizbaras), yra vienas svarbiausių tarpukario valstybės reprezentacinių ir modernizmo Kauno statinių. Jis reikšmingas architektūriniu, inžineriniu ir istoriniu pobūdžiu, tapęs vienu ryškiausių architektūrinių Laikinosios sostinės akcentų.

Tai ir reikšmingiausias įdomaus funkcinio tipo pastatas (be pastarojo, minėtini ir kiti monumentalūs pašto statiniai, kurie iškilo Lietuvos miestuose ketvirtajame dešimtmetyje: Raseiniuose – 1934 m., Šiauliuose – 1938 m., Kauno Šančiuose – 1935 m., ir kt.). Pašto statybos pradžia sietina su 1930-aisiais, paskelbtais Vytauto Didžiojo metais (nors mintys apie tokių rūmų poreikį pareikštos jau 1924 m.): „Dešiniajame iškišuly įmūryta lenta su Vytauto Didžiojo medalio abiem pusėm, kurioje aukso raidėmis įrašyta, kas lėmė 1930–1931 m. tų rūmų statybą.“

Kauno centrinis paštas. Kultūros paveldo departamento archyvo nuotrauka
Kauno centrinis paštas Laisvės alėjoje. Tomo Urbelionio / BFL nuotrauka

Šis pastatas nuo šiol turės galimybę įgyti kultūros paminklo statusą ir vėliau galės būti įrašomas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Tai reiškia, kad bus galima užtikrinti Kauno centrinio pašto rūmų prieinamumą visuomenei ir jų išsaugojimą.

Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, reikėtų išlaikyti atviro visuomenei pastato idėją, o tai padaryti Kauno centrinio pašto rūmams ateityje leistų suteiktas kultūros paminklo statusas.

„Nacionalinės reikšmės kultūros paveldo apsauga ir jo išsaugojimas yra vienas valstybės prioritetų, o pastarieji įvykiai pasaulyje itin aktualizuoja kultūros paveldo reikšmę ir apsaugą. Visuomenei turėtų būti sudarytos sąlygos pažinti ir naudotis kultūros paveldu, nes jis padeda išsaugoti mūsų istorinę atmintį“, – sakė kultūros ministras.

Kauno centrinio pašto Projektas. Iš „Paštininkų žodis “ (1930 m. Nr. 7, p. 5). Nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės
Fasado fragmentas apie 1956 m. KTU ASI archyvas, pk-1676. Nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės
Kauno centrinis paštas sovietmečiu. A. Burkaus asmeninės kolekcijos nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės

Pastatą projektavęs architektas Feliksas Vizbaras tuo metu dirbo Susisiekimo ministerijos vyresniuoju inspektoriumi (tiesa, kiek anksčiau Centrinio pašto projektą buvo parengęs Pašto valdybos statybos skyriaus inžinierius Gaigalis).

Tuo metu, dar neįsibėgėjus pasaulinei ekonominei krizei, projektuotas statinys pasižymi ne tik modernizmo bei tautinio stiliaus elementų derme, tačiau ir gana prabangiu interjeru (pašto statyba kainavo apie 1 500 000 Lt, dar 250 000 Lt išleista papuošimams ir įrengianiams). Tiesa, kaip anuomet dažnai pasitaikydavo, statyba neapsiėjo ir be tam tikrų skandalų. Antai „Paštininkų žodyje“ randame pastabą, kad „kai kuriose kapitalinėse sienose dedama nemaža senų plytų. Gal būt sutartyje su rangovais tat numatyta, o jei ne, tai čia kas nors padarys biznį“. Tarpukario spaudoje galima sutikti ir gan karčių paštininkų atsiliepimų apie rūmų funkcionalumą. Netgi daroma išvada, esą „pirma pastatyti rūmai, o paskui jie pritaikomi paštui. Toki reiškiniai sudaro liūdną vaizdą“. Sovietiniu laikotarpiu pašto interjeras buvo šiek tiek pakeistas: „1978–1980 metais salės viršutiniai langai įstiklinti vitražais, sienos išklotos faneruotomis, vestibiulio – dolomitinėmis plokštėmis, perplanuotos kai kurios tarnybinės patalpos“.

Nors dėl lenktų juostinių langų šiandien objektą vertiname kaip vieną iš Lietuvos funkcionalizmo pirmtakų, tačiau Feliksas Vizbaras savo statinį visų pirma suvokė kaip tautinio stiliaus pavyzdį, kurio dekorui, be kita ko, panaudotas ir „vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustas kaklairaištis“. Netgi modernizmo principai – „projektuojant šiuos rūmus autorius priėmė projekto šių dienų moderninių statybų reikalavimus: daugiau erdvės ir šviesos, aiškus būstų suskirstymas, vengti nereikalingų vadinamų architektūriškų pagražinimų“ – siejami su lietuvio būdui būdingu siekiu „turėti prieš akis aiškią situaciją“.

Kauno centrinis paštas tarpukariu. Stiklo negatyvas. ČDM, M-2-49-208. Nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės
Fasado fragmentas apie 1956 m. KTU ASI archyvas, pk-1676. Nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės
Kauno centrinis paštas. Anatolijaus Rozenbliumo nuotrauka

Pašto interjeras gana gausiai dekoruotas žymiausių to meto dailininkų darbais: „Salės viršų puošia Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos ženklai ir trys dailininko Šimonio piešti paveikslai, iš kurių vidurinis vaizduoja lietuvaitę su skydu, kuriame išpieštas Vytis, o tolumoje matyti Gedimino kalnas. Kiek žemiau aplink visą salę 103 dailininko Kalpoko išpiešti Lietuvos pašto ženklai“.

Nepaisant dekoratyviojo aspekto, tuometinė visuomenė pastatą laikė „moderniškos“ statybos etalonu. Daugiaaukštis (5 a. ir rūsys), su modernias liftais, erdvia operacijų sale, patogiomis darbo sąlygomis (darbuotojams buvo įrengti netgi dušai), 1935 m. pagrindiniame fasade įmontuotu elektriniu laikrodžiu, statinys tapo vienu svarbiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų. Įdomu pastebėti, kad prie Centrinio pašto suformuoti laiptai ir šiandien išliko svarbus urbanistinės traukos tašku. Tad pašto rūmuose itin glaudžiai susipina moderniosios architektūros idėjos ir tuo metu gyvos mintys apie tautinį stilių. Tai vienas organiškiausių šių dviejų tarpukario architektūros idėjinių variklių – modernumo ir tautiškumo – derinys.

2015 m. Europos Komisija Kauno modernizmo statiniams, tarp jų ir Centriniam paštui, suteikė Europos paveldo ženklą.

Siekiama, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Parengta pagal Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro ir Kultūros ministerijos informaciją