Unsplash.com nuotrauka

Latvijoje gegužės 4-ąją minimos nepriklausomybės atkūrimo 29-osios metinės. 1990 metų gegužės 4 dieną 138 iš 201 Aukščiausiosios Tarybos deputatų priėmė deklaraciją „Dėl Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo“.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Anatolijus Gorbunovas išsiuntė tuomečiam Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui laišką, kuriame rašoma, kad Latvija pereina prie nepriklausomos respublikos valdymo formos. Laiško kopiją gavo ir kitų SSRS respublikų, taip pat pasaulio šalių vyriausybės bei demokratinės organizacijos. Tądien prie parlamento pastato susirinko tūkstančiai žmonių, laukusių balsavimo rezultatų. Po istorinio posėdžio nepriklausomybę parėmusius deputatus gyventojai pasitiko su gėlėmis, o Dauguvos upės krantinėje įvyko masinis mitingas.

Minint Latvijos nepriklausomybės atkūrimo metines, siūlome jums pasižiūrėti režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Ernesto Samsono meninės dokumentikos filmą „Vėjų žemė“, kurio premjera įvyko 2016-ųjų balandį. Jausmingą, vizualų, pažintinį ir išpažintinį pasakojimą apie pajūrio miestelį Šventąją ir joje įsikūrusią nykstančią kuršių – Lietuvos latvių – bendruomenę. Tai primiršta ir mažai kam bežinoma šios buvusios žvejų gyvenvietės istorijos dalis, liudijama paskutiniųjų senosios kartos kuršių palikuonių lūpomis.

Filmo „Vėjų žemė“ veikėjai – vyriausieji Šventosios kuršių bendruomenės nariai, paskutinieji išlikę kuršių palikuoniai – Lietuvos pajūrio latviai, kuršininkai ir kuršiai. Dauguma jų – žvejai ar žvejų vaikai. Filme atskleidžiami Šventosios istorijos fragmentai išryškina jos kultūros daugiasluoksniškumą ir ryšį su latviškąja, baltiškąja kultūra.

Sykiu tai yra kalbėjimas apie žmogaus ryšį su sava ir svetima kultūra, tauta bei vieta, kurioje jis gimė ar gyvena. Filmo veiksmas vyksta Lietuvos–Latvijos pasienyje – ribinėje vietoje, kurioje susitinka du skirtingi kraštai, skirtingos jų tradicijos ir žmonės. Kitokie, bet kažkuo vis vien savi ir artimi.

Ar įmanoma išlaikyti, perduoti nykstančios bendruomenės identitetą ir kiek jis yra ar gali būti svarbus ateinančioms kartoms? Gal būtent kuršių palikuoniai, Lietuvos pajūrio latviai, yra jungiantis baltiškumo dėmuo, lietuvių ir latvių tarpusavio jungtis?

MIKELIS BALČIUS, kraštotyrininkas, archeologas, kolekcininkas, Kuršių kultūros draugijos įkūrėjas ir pirmininkas. Už kuršių tradicijų puoselėjimą 2001 m. apdovanotas Latvijos prezidentės trijų žvaigždžių ordinu.

„Žvejai, prieš išeidami į jūrą, visad dairės į dangų. Jiems labai svarbu buvo, iš kurios pusės vėjas pučia. Ir kartu jie tuos vėjus įvardino būtent, kaip savitarpyje vienas kitam galėtų pasakyti, kas jų būtent laukia jūroje. Šiaurinis, tai yra ziemelis, šiaurės rytų yra austrinis, rytinis yra zemes, pietrytinis yra azinis, pietinis – launadzis, pietvakarių – šakšinis, vakarų pusėj – jūru vējš. Na o paskui yra pagal stiprumą: yra paprastas vējš, ir vėjelis, ir vylingis, tai yra viesulas. Na o suominiai sukelia tokias aukštas, dideles bangas ir gražiai linguoja jas į krantą. Šakšinis kai ateina, supranti, ateina daugiausia lauždamas – jau su šakšiniu nepajuokausi.“

ALMA FLAKSIENĖ, liaudies dainų atlikėja, etnografinių pirštinių mezgėja.

„Aš manau, kad kitur Lietuvoj geriau negali būt, kaip gyvent prie jūros. Iš ryto ir pasisveikinu su jūros ošimu, su jūros šnarėjimu čia. Važiuoju į parduotuvę – jūra šnaruoja, jūra kalba. Mus maitina su savo gėrybėm, šviežiom žuvim. Mus puošia su gintaru. Su grynu oru. Nenorėčiau kitur gyvent.“