Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas Audronis Liuga ir Naujojo Rygos teatro meno vadovas, režisierius Alvis Hermanis. Bernardinai.lt nuotrauka
Režisierius Alvis Hermanis. Jānio Deinato nuotrauka

Meno kultūros žurnalo „Krantai“ ir Scenos meno kritikų asociacijos kvietimu Vilniuje balandžio pabaigoje lankėsi latvių teatro pasididžiavimas – režisierius, aktorius, scenografas, Naujojo Rygos teatro meno vadovas ALVIS HERMANIS. Apdovanotas įvairiomis Latvijos ir tarptautinėmis premijomis. Nuolat kviečiamas režisuoti garsiuosiuose Europos dramos ir operos teatruose. Latvijoje išrinktas įtakingiausiu mąstytoju. Septynių vaikų tėvas. 

Šių metų sausį Lietuvoje parodytas A. Hermanio monospektaklis „Brodskis / Baryšnikovas“, kuriame legendinis baleto šokėjas Michailas Baryšnikovas skaito poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio eiles. 2018-aisiais „Krantų“ redakcija išleido A. Hermanio knygą „Dienoraštis“ (iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis). „Dienoraštį“ režisierius rašė leidėjų prašymu – apie labai įtemptą 2015–2016 metų sezoną, sėkmes ir nesėkmes, drąsą ir abejones, paslaptis ir įtakas. 

Teatre „Meno fortas“ vykusiame susitikime, kurį moderavo teatrologas AUDRONIS LIUGA, režisierius A. Hermanis dalijosi įžvalgomis apie šiuolaikinį teatrą – ką šiandien reiškia režisierius, aktorius, kaip keičiasi publika, kalbėjo apie savo būsimuosius darbus, kuriuose tyrinėja jam įtaką padariusias asmenybes – pavyzdžiui, popiežių emeritą Benediktą XVI ar paskutinį SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą. 

Režisierius Eimuntas Nekrošius. Lauros Vansevičienės nuotrauka

E. Nekrošius – 300 procentų katalikas

Prieš tris savaites Naujajame Rygos teatre turėjo įvykti šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus premjera pagal Henriko Ibseno pjesę „Brandas“. Pasak A. Hermanio, visai žiemai teatras buvo rezervuotas šiam E. Nekrošiaus spektakliui, visa trupė turėjo jame dalyvauti.

„Praėjusią naktį aš jį sapnavau. Pirmą kartą. Kažkodėl jis su manimi repetavo kaip su aktoriumi. Ko gero, buvau Juokdarys iš „Karaliaus Lyro“, o jis – Karalius Lyras. Ir kai pabudau, pamaniau, gal čia ir yra tiesos. Nes E. Nekrošius buvo išskirtinis dėl įvairių priežasčių. Kaip rašiau savo nekrologe jam, dažnai teatro žmonės giriasi užsiimantys dvasiniais dalykais, teigia, kad teatro menas – itin dvasinga veikla. Tačiau, nuoširdžiai kalbant, kad ir kiek esu sutikęs tokių žmonių, negalėčiau pasakyti, jog jie visi labai dvasingi. O E. Nekrošius, tikiu, iš tiesų praktikavo dvasingumą. Mano galva, yra dvi jo išskirtinumo priežastys. Pirmoji – jo spektakliai visada buvo apie dvasinę vertikalę“, – prisiminimais apie E. Nekrošių dalijosi režisierius A. Hermanis.

Jo teigimu, dabar šiuolaikiniame teatre, pavyzdžiui, repetuojant kur nors Vakarų Europoje, su aktoriais per repeticijas kalbėtis apie Dievą yra išties neįprasta – tai laikoma prastomis manieromis mūsų postmoderniame pasaulyje. A. Hermanis pasakojo kartą E. Nekrošiui užsiminęs, kad stato spektaklį su Miša Baryšnikovu apie popiežių Benediktą XVI, ir tuomet tiesiai jo paklausęs, kiek jis esąs katalikas. E. Nekrošius atsakęs: 300 procentų. A. Hermanio manymu, E. Nekrošius nuo pat pradžių buvo labai religingas režisierius pačia plačiausia šio žodžio reikšme.

„Antroji priežastis – grynai technologinė. Manau, jis kadaise sukėlė revoliuciją, sukurdamas tai, ką kritikai vadina metaforų teatru. Jo revoliucija – kad esmę scenoje galima atskleisti ne tekstu, bet kitais veiksmais. Tokią revoliuciją Vakaruose darė Pina Bausch. O E. Nekrošius ją sukėlė čia, Rytuose, – tvirtino A. Hermanis. – E. Nekrošius buvo ne šiaip žmogus – jis buvo žmogus kalnas.“ 

Tai, ko reikia aktoriui, aktorius Olegas Tabakovas yra įvardijęs vienu žodžiu – rusiškai „энергоёмкость“ – energijos talpumu, pajėgumu, tūriu. Greičiausiai tai žmogui duota iš prigimties. Žinoma, galima ir išsiugdyti – prožektorių apšviestoje tamsioje salėje keletą valandų keletą šimtų žmonių vedžioti aplink pirštą. Tai išties sudėtingas triukas.

Latvių teatro centras – aktorius

Teatrologas A. Liuga sakė, kad režisierius A. Hermanis niekada nesekė teatro madomis ar tendencijomis. Kai pradėjo kurti tuomet vadinamo jaunojo, šiuolaikinio europinio teatro kūrėjai Oskaras Koršunovas, Árpádas Schillingas, Thomasas Ostermeieris ir kt., šis režisierius pasirinko savo kelią – absoliučiai į niekieno nepanašų. 

„Pamenu, Maskvoje vyko pirmasis festivalis „Naujasis Europos teatras“, ir ten suvažiavo visi tie žmonės, kuriuos paminėjai – ir Jarzyna, ir visi kiti. Mus susodino į autobusą ir vežė į spektaklį. Šalia manęs sėdėjęs Ženia Griškovecas ištarė: jeigu šį autobusą susprogdinus, jokio naujojo Europos teatro ateinančius 30 metų nebūtų. Pamenu tai. Žinoma, visi išgyveno, kiekvienas nuėjo savo keliu, ir kiekvienas atsispirdamas nuo savo vietinio konteksto“, – sarkastiškai pajuokaudamas kalbėjo A. Hermanis. 

Kai O. Koršunovas kūrė savo „Shopping and Fucking“, A. Hermanio manymu, Latvijoje niekam nė į galvą nebūtų atėję statyti tokius autorius kaip Markas Ravenhillas – latviai tiesiog neturėjo tinkamo priešininko, čia teatre nebuvo kam protestuoti ir kovoti. Sudėtinga, pasak Naujojo Rygos teatro meno vadovo, paaiškinti Latvijos teatro kontekstą. Istoriškai jį veikė dvi viena kitai priešingos įtakos – vokiškoji ir rusiškoji.

„Tai ir sukūrė chemiją, kuri vadinasi latvių teatras. Jame dėmesys visuomet buvo telkiamas į aktorių – čia režisierius niekada nebuvo centre. Mes nesakydavome, kad einame žiūrėti vieno ar kito režisieriaus spektaklio – eidavome pamatyti vieną ar kitą aktorių, – latviško teatro ypatumą atskleidė A. Hermanis. – Jeigu mane susitinka koks festivalio kuratorius, organizatorius, visada klausia, kokį pastaruoju metu mačiau įdomų režisūrinį darbą. Per tuos 20 metų manęs niekas nėra paklausęs, ar žiūrėjau įdomų aktorinį darbą. Niekieno jis nebedomina – tik konceptualus režisūrinis teatras.“ 

Michailas Baryšnikovas rež. Alvio Hermanio monospektaklyje „Brodskis / Baryšnikovas“. Tomo Ivanausko nuotrauka
Michailas Baryšnikovas rež. Alvio Hermanio monospektaklyje „Brodskis / Baryšnikovas“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Naujasis Rygos teatras – sukurtas nuo nulio

Jaunimo teatro vadovas A. Liuga teigė, kad A. Hermanio darbai išsiskiria konceptualumu – ir režisūros, ir scenografijos, galbūt tai vokiško teatro įtaka. Ir kartu A. Hermanis į pirmą vietą iškelia aktorių bei jų ansamblį. Be to, Naujasis Rygos teatras, prieš 20 metų susikūręs kaip eksperimentinis, tapo pats populiariausias ne tik Rygoje, bet ir Latvijoje. 

A. Hermanio įsitikinimu, yra vienas požymis, pagal kurį galima atskirti, ar aktorius spektaklyje svarbus, ar ne: „Būna, kad kai koks nors aktorius ar aktorė negali dalyvauti spektaklyje ar dėl traumos, ar ligos, ar nėštumo, į jų vietą reikia įtraukti kitą. Jeigu aktorių galima „įmesti“ per 2–3 dienas, kaip dažnai pasitaiko, vadinasi, šiame spektaklyje jo darbas nelabai svarbus. O jeigu aktorius išties reikšmingas, jį pakeisti užtrunka mažiausiai mėnesį.“ 

Kalbant apie Naująjį Rygos teatrą ir jo populiarumą, režisieriaus tikinimu, šis teatras sukurtas nuo nulio, bet dabar jis – valstybinis repertuarinis teatras, turintis tris scenas.

„Mūsų teatras tapo minties centru Latvijoje. O visus mūsų spektaklius aš vadinu benzino pylimu į laužą. Visus tuos metus mes labai stipriai pylėme benziną į laužą. Ir aktoriai čia labai svarbūs. Tai ne režisūrinis teatras – labai dažnai kartu su aktoriais kuriame spektaklius, – pasakojo A. Hermanis. – Pirmą kartą gyvenime turiu studentų, dabar jie baigia pirmą kursą. Ir pagalvojau: gerai būtų juos auklėti taip, kad įgytų dvi profesijas – kad būtų ir aktoriai, ir dramaturgai plačiąja prasme. Kad mokėtų atrasti medžiagą ir ją struktūrizuoti.“

Ratzingeris evoliucionavo – kadaise buvęs liberalių pokyčių iniciatorius, šis žmogus ilgainiui pradėjo galvoti apie harmoniją. Visi jauni menininkai nori viską susprogdinti, būti dideli revoliucionieriai, bet pamažu ateina mintis ne apie destrukciją, dekonstrukciją, bet atvirkščiai – apie sujungimą. Manau, dėl to ir vyresni režisieriai eina kurti į operą, nes ten veikia harmonija – dieviška harmonija.

Spektaklis apie Benediktą XVI

Šiuo metu A. Hermanis kartu su Michailu Baryšnikovu kuria spektaklį apie Josephą Ratzingerį – popiežių emeritą Benediktą XVI – „Baltasis sraigtasparnis“, kurio premjera numatyta šių metų rudenį. Spektaklyje bus pasakojama tai, kas vyko paskutinę dieną, nuo ryto iki vakaro, prieš Benediktui XVI paliekant popiežiaus postą. Kaip teigė režisierius, čia bus kalbų kakofonija, bus šnekama kaip Vatikane: italų, anglų, vokiečių, lotynų kalbomis, bus šokinėjama nuo vienos prie kitos, o žiūrovai vertimo į latvių kalbą klausysis per ausines. Mintis, pasak A. Hermanio, kurti tokį spektaklį kilo, kai Benediktas XVI paskelbė popiežiaus sostą paliekantis dėl sveikatos problemų.

„Vis dėlto tuo ne visi patikėjo – kad priežastis buvo sveikatos problemos. Aš irgi ne visai tuo patikėjau. Atlikdamas išsamesnį tyrimą supratau, kad priežasčių trauktis galėjo būti labai daug ir labai įdomių. Ratzingeris buvo tuo žymus, kad jaunystėje buvo liberalaus Katalikų Bažnyčios sparno vėliavnešys. „Buvau teologijos paauglys“, – kaip yra rašęs jis, – pasakojo latvių režisierius. – Benediktas XVI buvo susijęs su Katalikų Bažnyčios revoliucija septintajame dešimtmetyje, bet vėliau ėmė artėti prie minties, kad vis dėlto pasaulyje egzistuoja tam tikra tvarka. Ir geriau su ja nežaisti, nes išjudinus viskas gali sugriūti. 

Ratzingeris evoliucionavo – kadaise buvęs liberalių pokyčių iniciatorius, šis žmogus ilgainiui pradėjo galvoti apie harmoniją. Visi jauni menininkai nori viską susprogdinti, būti dideli revoliucionieriai, bet pamažu ateina mintis ne apie destrukciją, dekonstrukciją, bet atvirkščiai – apie sujungimą. Manau, dėl to ir vyresni režisieriai eina kurti į operą, nes ten veikia harmonija – dieviška harmonija.“ 

A. Hermanis prisipažino pats nesantis praktikuojantis katalikas, ir ši pozicija, anot jo – geriausia būsimam sumanytam jo spektakliui apie popiežių. 

Taip pat jis užsiminė, kad yra minčių kurti spektaklį apie Michailą Gorbačiovą: „Vieną dieną sėdėjau ir galvojau, kad, be tėvų, matyt, Gorbačiovas yra trečias žmogus, paveikęs mano likimą. Ir turbūt ne tik mano. Šis spektaklis, ko gero, baigsis 1985 metų balandžiu, kai jis užėmė savo postą. Ir nuo to viskas prasidėjo. Kaip paskutinis KGB vadas Kriučkovas yra sakęs, kad pati didžiausia KGB istorijoje klaida – pražiūrėtas Gorbačiovas. Tai bus bendras mūsų teatro ir Maskvos teatro darbas. Prieš dvi savaites buvau susitikęs su Gorbačiovu. Dabar jam 88-eri. Nors fiziškai jis ne pačios geriausios būklės, bet galva dar dirba, jis visą laiką juokavo.“ 

Energijos talpumas ir režisieriaus ekspedicija

Režisierius A. Hermanis pasidalijo įžvalgomis ir apie iššūkius jauniems aktoriams išbūti didelėje teatro scenoje ir išlaikyti žiūrovų dėmesį. Mat šiuo metu jauni aktoriai gerai jaučiasi tik kamerinėse erdvėse. 

„Dabar jauniems aktoriams išbūti didelėje scenoje labai sunku. Sudėtinga 2–3 valandas kelis šimtus žiūrovų išlaikyti užhipnotizuotus. Stengiuosi suprasti, kodėl taip yra, juolab kad turiu ir savo studentų. Mano įtarimas paprastas: žmonės skaito mažiau knygų. Tai, ko reikia aktoriui, aktorius Olegas Tabakovas yra įvardijęs vienu žodžiu – rusiškai энергоёмкость – energijos talpumu, pajėgumu, tūriu. Greičiausiai tai žmogui duota iš prigimties. Žinoma, galima ir išsiugdyti – prožektorių apšviestoje tamsioje salėje keletą valandų keletą šimtų žmonių vedžioti aplink pirštą. Tai išties sudėtingas triukas“, – svarstė A. Hermanis. 

Jeigu žmogus nuo vaikystės įpratęs skaityti, treniruodamas vaizduotę ir savo vidinį pasaulį, jis kartu treniruoja ir savo energijos talpumą. O jeigu neskaito, kaip palygino režisierius – tik glosto telefono ekraną, šie raumenys netreniruojami. 

„Juk ką reiškia aktorius? Tas, kuris išjudina energijos laukus. Yra, pavyzdžiui, tokių dirigentų kaip Gergijevas, kuris vos akimis pakrutinęs juos išjudina. Ir daro tai daug stipriau nei jaunieji su savo šou, – teigė A. Hermanis. – Aktorius Sergejus Jurskis yra pasakęs: pauzės ilgis priklauso aktoriui. Bet tame sename teatre, kur aktorius svarbiausias.“ 

Kalbėdamas, koks šiandien režisieriaus vaidmuo teatre, A. Hermanis režisierių palygino su ekspedicijos vadovu: „Buvo tokių eksperimentų, pats mačiau, kaip patys geriausi aktoriai spektakliuose su blogu režisieriumi tiesiog prisidirbo į kelnes. Todėl įrodyta, kad geriems aktoriams reikalingas geras režisierius – kaip padėjėjas. Vaizdžiai kalbant, kai alpinistų ekspedicija kopia į viršukalnes, jos vadovas, viską organizuojantis, planuojantis, pats niekada nelipa į viršūnę. Jis lieka priešpaskutinis stovykloje. Jam netgi negalima kopti į viršukalnes, nes jis už viską atsako. Viršukalnėje jis nebuvo, bet visa tai surengė. Netgi iki galo nežino, kas ten dedasi. Gal vėliau nuotraukose gali pasižiūrėti... 

Aš pats esu aktorius, ir žinau, kad kai pastatau spektaklį, jis jau tampa aktorių reikalu – negaliu nei nupasakoti žodžiais, nei parodyti, kas ten buvo, nes į viršukalnę buvo užkopę jie, o ne aš.“ 

Audronis Liuga ir Alvis Hermanis. Bernardinai.lt nuotrauka

***

„Mes kalbame, kad teatras – tai būdas tyrinėti žmogų. Iš tų režisierių, menininkų, kurie dirba teatre ir kuriuos pažįstu, be A. Hermanio, nežinau nė vieno, kuris prie to būtų priėjęs arčiausiai praktiškai. Viena yra statyti spektaklius apie asmenybes, tyrinėti jų minties vaizdą, susitikti su jais, kalbėtis. Kita – kaip savitai A. Hermanis tyrinėja ir suvokia tuos menininkus – ledkalnio viršūnes to teatro, kuris išeina. Teatro olimpo, kuris lėtai nyksta, užleisdamas vietą visai kitokioms teatro tendencijoms. Ir tai, matyt, neišvengiama. Jeigu A. Hermanis tęs savo „Dienoraštį“, jis teatre gali tapti kaip Prousto „Prarasto laiko beieškant“.“ (Audronis Liuga)