Aktorė ir režisierė Miglė Remeikaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau pusmetį Lietuvoje Menų agentūra „Artscape“ kartu su Britų taryba ir Goethe‘s institutu įgyvendina taikomojo teatro projektą „Namai“. Šeši jauni Lietuvos teatro menininkai, daugiausia profesionalūs aktoriai, dalyvavo taikomojo teatro seminaruose, kuriuos vedė diplomuota šio teatro specialistė iš Vokietijos Kristina Werner. Įgavę žinių ir įgūdžių, jie lankėsi, o kai kurie dar tebesilanko savo gimtųjų miestų ir miestelių – Klaipėdos, Radviliškio, Visagino, Šalčininkų ir Juodšilių – mokyklose, kur kartu su vyresniųjų klasių moksleiviais kūrė meninius projektus-tyrimus apie vietos bendruomenes, keldami klausimą, ką joms šiandien reiškia namai.

Viena iš projekto dalyvių – aktorė ir režisierė MIGLĖ REMEIKAITĖ, atradusi taikomąjį teatrą kaip būdą tirti tikrovę ir padėti žmonėms. Su jaunąja teatro menininke kalbamės apie taikomojo teatro privalumus ir jos darbą su Radviliškio Lizdeikos gimnazijos auklėtiniais. 

Lietuvoje iki šiol į taikomąjį teatrą žiūrima šiek tiek iš aukšto, tarsi tai būtų netikras ar žemesnio lygio menas.

Sutinku. Pati teatro bendruomenė taikomąjį teatrą laiko mėgėjiška veikla, nes ji įtraukia neprofesionalus. Tarsi savaime tai lemtų prastesnę kokybę. Bet požiūris pamažu keičiasi. Randasi vis daugiau praktikuojančių taikomąjį teatrą ir taikomąją dramą. Šis metodas padeda išgauti autentiškas istorijas, kurias vėliau galima panaudoti kūrybos procese.

Kaip pati susidomėjote taikomuoju teatru ir kaip atsidūrėte projekte „Namai“?

Prieš projektą nedaug žinojau apie taikomąjį teatrą: tik tiek, kad tai efektyvus būdas įsigilinti į žmonių problemas ir padėti jas spręsti pasitelkus teatrą. Įsitraukusi į projektą pamačiau, kaip tai veikia praktiškai ir kuo šis metodas ypatingas.

Ir kuo gi?

Požiūriu. Einama ne nuo pjesės prie žmogaus, bet priešingu keliu: nuo žmogaus prie pjesės. Ši teatro rūšis, pasitelkdama įvairius žaidimus, padeda užčiuopti ir spręsti problemas, kurios žmonėms rūpi čia ir dabar. Šio proceso metu neretai nudžiugina įvairūs atradimai – kad ir toks, jog visi esame kur kas įdomesni, nei manome esą.

Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie projektą „Namai“ ir savo darbą su moksleiviais?

Projektas „Namai“ yra taikomosios dramos ir taikomojo teatro projektas, kuriam vadovauja šio teatro profesionalė iš Vokietijos Kristina Werner. Kūrybinių laboratorijų metu ji mums, jauniems teatro menininkams, suteikė taikomojo teatro žinių ir įgūdžių, kuriuos mes panaudojome dirbdami su savo gimtųjų miestų ir miestelių moksleiviais. Kitaip sakant, grįžome į savo namus, kad paklaustume, ką namai reiškia ten dabar gyvenantiems žmonėms, vietos bendruomenei.

Mūsų tikslas nėra spektaklis. Tikslas yra suburti bendruomenę, užduodant jai (ir sau patiems) įvairių klausimų, tarp jų ir – kas yra namai. Man rūpėjo sužinoti, ar šiandien mokykla yra antrieji namai. Aš vedžiau užsiėmimus Radviliškyje. Savo gimtojo miestelio Lizdeikos gimnazijoje dirbau su dešimtokais, įvyko 9 susitikimai. Pradėjome nuo savęs ir kitų pažinimo, kėlėme pasitikėjimo, saugumo klausimus.

Iš pradžių nerimavau, nes nežinojau, kaip jie reaguos – ar atviraus, ar kalbėsis. Čia ir atsiskleidė visa taikomosios dramos jėga. Regis, visai nesudėtingi žaidimai padeda paaugliams atsiverti, išlaisvėti, atsipalaiduoti. Tada keliavome prie sudėtingesnių žaidimų, užkabinančių asmeniškesnius dalykus. Praktikavome laisvąjį rašymą. Galų gale gimnazistai labai nuoširdžiai dalijosi asmeninėmis istorijomis. Padėjo ir žinojimas, kad neprivalome nieko sukurti, tiesiog mėgavomės procesu.

Miestelio bendruomenė susipažino su nauja teatro forma, pamatė kitaip atsiskleidusius moksleivius. Man pačiai šis darbas davė labai daug, privertė daug ką permąstyti.

Kaip į jus reagavo paaugliai – kaip į mokytoją, autoritetą, ar kaip į lygiavertę žaidimo partnerę? O gal buvo pasipriešinimo?

Prieš pirmąjį susitikimą turėjau daug nuogąstavimų: ar jie žiūrės į mane rimtai? O gal ateis tik pakvailioti? Tačiau tik susitikus nerimas išsisklaidė, nes moksleiviai iš tikrųjų buvo susidomėję – jiems viskas pasirodė nauja. Galbūt padėjo tai, kad jie jautė, kad ir jie man įdomūs. Nestovėjau kaip mokytoja prie lentos, tačiau buvau vedlė ir jaučiau jų pagarbą.

Manau, šiuo pažiūriu mums pavyko rasti balansą. Kita vertus, jaučiau, kad hierarchija, statusai mokykloje vis dar labai svarbūs. Kai kas nors kurią dieną negalėdavo dalyvauti, sakydavo: „Aš atnešiu auklėtojai pasiteisinimą“. Atsakydavau, kad čia nereikia teisintis! Leidau jiems rinktis, kaip jie nori. Ir jie norėjo!

Balandžio viduryje pristatėte savo darbo rezultatą viešai. Jei tai nebuvo spektaklis, kas tuomet tai buvo?

Sakyčiau, interaktyvus susitikimas. Jis vyko mokykloje, nes pačioje pradžioje nusprendėme, kad nenorime daug žiūrovų. Gimnazistai pasikvietė, ką jie norėjo, atėjo mokyklos bendruomenės nariai. Gimnazistai buvo paruošę istorijų, kuriomis norėjo pasidalinti su žiūrovais, taip pat keletą dainų, šokį. O tarp jų žaidėme žaidimus – tuos pačius, kuriuos mes žaidėme kūrybinio proceso metu. Kaip paaiškėjo iš surinktų anketų, daug kam tokia forma pasirodė patraukli ir nauja, nes daugelis vis dėlto tikėjosi spektaklio.

Ką įvardytumėte kaip svarbiausią savo darbo rezultatą?

Kai susitikome po savaitės aptarti projekto, patys dalyviai prisipažino, kad jie jaučiasi tapę artimesni vienas kitam, pajuto bendrumą kaip grupė, pradėjo labiau pasitikėti vieni kitais. Tai ir buvo mano tikslas. Nors turiu prisipažinti, kad iš pat pradžių nebuvo labai lengva atsisakyti ambicijos sukurti pasirodymą publikai. Miestelio bendruomenė susipažino su nauja teatro forma, pamatė kitaip atsiskleidusius moksleivius. Man pačiai šis darbas davė labai daug, privertė daug ką permąstyti.

Diskusijoje apie taikomąjį teatrą beveik visada iškyla klausimas: ar tai yra teatras, ar edukacija? Koks būtų jūsų atsakymas?

Ir tai, ir tai. Žinoma, atlikėjams trūksta įgūdžių, tačiau šiuose pasirodymuose būna tokių tikrumo akimirkų, kurios sujaudina ir prikausto dėmesį labiau negu puikiausiai suręstas spektaklis. O kad tai yra edukacija – irgi tiesa. Paauglių atsiliepimai rodo, kad jie perlipo save, įgavo drąsos, pasitikėjimo. Dalyviai pasakojo, kad jiems buvo labai nedrąsu taip greitai, po kelių susitikimų, pasirodyti žiūrovams. Jie nesijautė visiškai užtikrinti. Tačiau prieš susitikimą su žiūrovais pasikalbėjome, sakiau jiems: „Tereikia susikaupti, pasitikėti ir būti kartu šioje akimirkoje.“ Ir kai tai įvyko, jie pajuto, kad viską gali.

Migle, kitais metais baigsite vaidybos magistrantūros studijas. Ar planuojate savo karjerą bent iš dalies sieti su taikomuoju teatru?

Norėčiau. Jaučiu, kad sėkla pasėta ir iš jos gali kažkas išaugti. Laikas parodys.