Cathopic.com nuotrauka

Naujasis Testamentas palyginti taupiai kalba apie Mergelę Mariją pirmiausia todėl, kad įkvėptieji rašytojai pateikė ne istoriją, bet Bažnyčios skelbimą apie Jėzų Kristų ir Jo Gerąją Naujieną. Mergelė Marija minima tiek, kiek ji yra susijusi su Kristumi ir Jo išganomąja veikla.

Ankstyviausias Marijos paminėjimas Naujajame Testamente – tarp 49–55 m. parašytame Pauliaus Laiške galatams: „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Nors ši perikopė grynai kristologinė, bet galima pastebėti, kad Paulius čia kalba apie Kristaus kenozę: Dievas siunčia savo Sūnų, kuris tampa žmogumi gimdamas iš moters. Tad Marija suprantama kaip Dievo Sūnaus motina, Išganymo plano dalininkė. 

Seniausioje Evangelijoje, priskiriamoje Morkui (tarp 60–70 m.), Marija tiesiogiai paminima dviejose tekstuose, o netiesiogiai – viename.  Šiose perikopėse Marija vaizduojama kaip savo šeimos narė. Jėzaus giminaičiai ir pažįstami (senoji Jėzaus šeima) neatpažįsta jame Mesijo, veikiančio Dievo galia – ji siekia jį sustabdyti arba pasisavinti. Todėl Jėzus kalba apie naują šeimą, kurios pagrindas nebe kraujo ryšiai, o tikėjimas: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 34–35). Ar Marija pritarė senosios šeimos skeptiškumui Jėzaus atžvilgiu? Morkus šito nedetalizavo. Jis apsiriboja Mariją pristatydamas kaip ištikimą motiną, senosios šeimos narę. Įdomus Morkaus Jėzui taikomas titulas – Marijos sūnus (Mk 6, 3), nes judaizmo tradicijoje svarbiau yra tėvo vardas, galbūt taip Morkus pamini stebuklingąjį Jėzaus prasidėjimą.

Evangelija pagal Matą (65–75 m.) kalba apie Mariją kaip pažadėtojo Emanuelio Motiną (Iz 7, 14). Matas pirmasis pateikia pasakojimų apie  Jėzaus vaikystę. Marija čia užima svarbią vietą šalia Juozapo. Matas tvirtai teigia mergelišką Jėzaus pradėjimą ir Mariją visuomet vaizduoja esančią su sūnumi. Perduodamas Morkaus pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su namiškiais (Mk 3, 31–35 // Mt 12, 48–49), Matas perteikia panašią žinią apie naująją Jėzaus šeimą.

Nors ir taupios Naujojo Testamento įžvalgos apie Mariją iš Nazareto, tačiau būtent iš jų, lyg iš garstyčios grūdelio, išaugo didelis medis – visos mariologinės tikėjimo tiesos, dvasingumas, liturgija, pamaldumas ir meno kūriniai.

Evangelistą Luką (rašiusį 70–80 m.) galima laikyti pirmuoju mariologu, savo raštuose skyrusiu Marijos asmeniui ir vaidmeniui svarbią vietą. Lukas Mariją pristato ne vien kaip Jėzaus Motiną, bet kaip tobulą Kristaus mokinio pavyzdį – „svarstantį visus įvykius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19). Ji yra malonės pilnoji, kurią palaiminta vadins visos kartos. Paskutinį kartą Luko raštuose ir Naujajame Testamente, Mariją regime aukštutiniame kambaryje, drauge su mokiniais besimeldžiančią. Lukui Marija yra Bažnyčios Motina ir tobula Kristaus mokinė.

Evangelijoje pagal Joną (80–90 m.) Marija minima du kartus: Kanos vestuvėse (Jn 2, 1–12) ir po Jėzaus kryžiumi (Jn 19, 25–27). Abiejuose tekstuose Jėzus, kreipdamasis į Motiną, vartoja žodį „moterie“. Tokiu būdu Jonas nori pabrėžti Marijos kaip Naujosios Ievos ir Bažnyčios prototipo reikšmę. Abu tekstai pilni teologinės simbolikos, kuri leidžia Mariją išvysti Naujosios Sandoros ir Velykų įvykio šviesoje – ji yra ištikimoji Jėzaus Mokinė ir Naujoji Jeruzalė, kurios globai patikėti Jėzaus mokiniai.

Jono tradicijai priskiriama ir Apreiškimo knyga (70 arba 95 m.), kurios dvyliktame skyriuje pasakojama apie paslaptingą moterį, kuri buvo „apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1–2). Nors dabartiniai egzegetai čia įžvelgia Bažnyčios, gimdančios naujus tikinčiuosius, simbolį, tačiau reikšminga ir mariologinė šios perikopės interpretacija: visoje Jono tradicijoje Marija vadinama Moterimi, stovėdama po savo Sūnaus kryžiumi, ji kentėjo dvasines kančias („buvo nėščia ir dejavo“) ir tapo daugelio vaikų motina. 

Nors ir taupios Naujojo Testamento įžvalgos apie Mariją iš Nazareto, tačiau būtent iš jų, lyg iš garstyčios grūdelio, išaugo didelis medis – visos mariologinės tikėjimo tiesos, dvasingumas, liturgija, pamaldumas ir meno kūriniai, – taip išsipildė Marijos giesmės žodžiai: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48b)