Gimdyves užtarianti Dievo Motina. Aleteia.org nuotrauka

Minėdami Motinos dieną kreipiamės į Mariją: „Tu esi viso pasaulio motinų Motina. Išliek malonių lietų ne tik ant mamų, besivadovaujančių sąžinės balsu ir ištikimai žengiančių paskui Kristų tiesos keliu, bet ypač užtark tas moteris, kurioms jų pagimdyti vaikeliai – ne Dievo kūrybos stebuklas, o svetimkūniai, kurių neverta net nešti į gyvybės langelį, nes galima tarsi šiukšlę numesti ant žemės...“ Neseniai Klaipėdoje palikto sušalti ir atsitiktinai atrasto naujagimio kūnelyje medikų aptiktos narkotinės medžiagos liudija, jog gimdyvė vartojo nuodus, kurie jai atėmė sveiko protavimo galią... Ačiū Dievui, tas vaikelis po truputį sveiksta.

Motinos savo mąstymo galia bei intuicija yra pašauktos suvokti tiesą. Jų pagimdyti vaikeliai yra per biologinį pradėjimą nesąmoningai buvimo palaimą patiriančios būtybės. Pats Dievas jų trokšta bei myli ir kaskart kviečia savuoju „taip“ atsiliepti į kvietimą: „Sek manimi!“ Tik tada užsidarys gėdingi vaikų pamestinukų gyvybės langeliai, kai pagaliau ateis aiškus supratimas: atmesti didžiausią Kūrėjo dovaną – žmogų – yra tolygu iš visų jėgų kirsti per savo būties šaknis. Kūdikis – nedaloma motinos kūno bei širdies dalis, todėl savojo vaiko atsisakymas, ypač aborto darymas, yra kėsinimasis į savo esatį, dėl kurio dažniausiai atsakomybė tenka abiem gimdytojams.     

Pexels.com nuotrauka

Iškyla didžioji tėvų atsakomybė tinkamai išauklėti savo vaikus, kad jie patys, kai vėliau susilauks atžalų, rūpintųsi jomis taip, kaip rūpinasi savimi. Kad vaikai savo gimdytojus gerbtų, klausytų, mylėtų ir senatvėje juos godotų, tėčiai ir ypač mamos tesuvokia, kad svarbiausias dalykas – ne materialinė vaikų gerovė, o jų dvasinio pasaulio ugdymas. Kaip motinos Dievo meilę gali perduoti vaikams, jei joms pačioms jos trūksta? Iš tiesų ko neturi, negali duoti kitam. Pasaulis nukrikščionėja ir grimzta į hedonizmo liūną, nes daugeliui tėvų labiau rūpi materialiniai dalykai, o ne dvasiniai. Ne Dievo Karalystės ieškojimas, o tai, kas bus jiems pridėta (žr. Mt 6, 33). Čia priedai – laikinosios vertybės. Nors žemėje be materialinio prado žmonijos laikinoji egzistencija neįmanoma, bet pirmumo teikimas daiktams bei pinigams žmonių santykius apverčia aukštyn kojomis. Tada vergovė daiktui uzurpuoja bet kokį Dievo tiesos ieškojimo poreikį...   

Sugrįžti pas Dievą mums lemta per Mariją. Ji – motinų Motina, nes pagimdė Tą, kuris Jai pačiai suteikė gyvybę. Ji nuo pat pradžios žinojo, kad Jos kūdikis yra ne Jos asmeninė nuosavybė, bet didžiausia dangaus duotybė – Aukščiausiojo Sūnus. Kai mąstome apie Jėzaus gimimą, neabejojame, kad Jis išėjo iš Tėvo (Jn 16, 28), tačiau tėvams nesunku pamiršti, jog jų vaikai taip pat yra dovana, jiems patikėta neilgam laikui. Kaip Marija mokėsi Jėzaus mokykloje, taip tėvai bei motinos yra pašaukti sekti Juo ir semtis išminties iš Jos. Kodėl? Kardinolas Karlas Kafara (Carlo Caffara) rašo: „Marijos asmenyje moteriškumo formos grožis įsikūnija tobulai. Marijos motinystė mums visiškai atskleidžia moters orumą. Ji, kaip ir Bažnyčia, yra mergelė, sužadėtinė ir motina. Ir atvirkščiai – moteris paneigia save, kai nenori būti nei mergele, nei sužadėtine, nei motina.“    

„Paukšte baltasparne, ankstyvą rytą skelbianti, neužmiršk mūsų, likusių pavydo, kivirčų ir išdavysčių balose. (...) O ant kalno, kur girios ošia, kur vilties papartis augina žiedą, ne kiekvienas užlips, bet Tu giesmėmis vis šauk rytą ir vakarą, kad neatsiliktume, kad nepamestume kelio į Širdį“, – tokiomis eilėmis, skirtomis motinai, išliejo savo jausmus poetė Marija Macijauskienė. O Šventoji Dvasia, grakščiu nematomo balandžio sparnų mostu nusileidžianti ant visų tikinčiųjų, ypač ant tų motinų, kuriose užsimezgė naujos gyvybės pradas, idant jos suvoktų, kad tai, kas dabar yra jų viduje, didingiausiojo Dievo yra numatyta būti ne tik žemėje, bet ir danguje. Žmogaus gyvybė, prasidėjimo momentu užsimezgusi motinos įsčiose, yra šaukiama egzistencinį finišą pasiekti žemiško gyvenimo pabaigoje, kai asmuo savo paskutiniuoju atodūsiu visiems Dievo planams pareikš: „Viešpatie, aš savo dalį žemėje atlikau... Dabar mano likimas priklauso tik nuo beribio Tavo gailestingumo ir Tavo  Motinos užtarimo.“

Motinos dieną tesikreipia mamos į Mariją, motinų Motiną, kuri ištvėrusi visus išbandymus, kaskart vis iš naujo mokys jas visus širdies skausmus aukoti vidiniam savo vaikų bei vyrų keitimuisi. Ji teužtaria ir globoja, užjaučia ir guodžia, laimina ir į amžinybės uostą saugiai lydi visas motinas, tėvus bei vaikus.