Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 8) 

Ta cirko afiša, aišku, jokia vertybė ar bibliografinė retenybė. Turėjo būti ir lietuvių kalba, tikrai nespaudė okupantai kalbėti viso Vilniaus rusiškai. Gavėnios metu gavau ją paštu iš Kijevo. Kad ji neatsidūrė šiukšlių dėžėje, kur tokie popieriai nedelsiant patenka, turbūt reikėtų dėkoti kažkam iš pačių cirkininkų. „Ak, užliek, atminimų šilta banga!“ – dainavo anuomet radijas Vytauto Bložės kūrybos dainą, kaip tik skirtą tragiškam klouno likimui. Bejuokinant publiką ir gaudant plojimus, pabėgo nuotaika. Ant tiršto grimo – ašarų latakėliai. Pažįstama. Gal ir čia panaši istorija? O gal tik paprasto gastrolių maršruto įamžinimas.

Pasak spaustuvės metrikos, tai 1985 metai. Žiūriu į seną maldaknygę. Velykos tais metais buvo balandžio 7-ąją. Cirko gastrolės pradedamos po dviejų savaičių, ne per gavėnią. Tarybų valdžia vengė be reikalo erzinti katalikišką liaudį. Tradicijos veikė. Už kelių žingsnių nuo tos vietos, kur numatoma statyti cirko palapinę, – Šv. Rapolo bažnyčia. Ten tada kunigavo Kazimieras Vasiliauskas. Jis jau nebūtų tylėjęs, jeigu vidury graudžių verksmų pašonėje įsikurtų cirkininkai.

Keista, bet ana sistema mėgo linksminti žmones. Cirkais, humoro vakarais, geromis kino komedijomis. Pagal romėnišką principą panem et circenses? Su duona visaip nutikdavo, bet juoktis ir kitus juokinti mokėta. O ilgainiui komedija ir cirku imdavai laikyti visą tarybinę tikrovę. 1985-aisiais vienas po kito Kremliuje buvo pasimirę trys nukaršę kompartijos vadovai. Liaudis bemat sudėjo anekdotą: PPP – piatiletka pyšnych pochoron. Kitaip sakant, prabangių laidotuvių penkmetis. Kitas PPP su necenzūriniu žodžiu, neminėsiu. Václavo Havelo mintį, jog socializmą sugriovė džinsai, roko muzika ir kompiuteriai, reikėtų papildyti: dar prisidėjo ir anekdotai, juokas. Jei prie tos sistemos nelabasis iš tiesų buvo prikišęs savo nagus, tuomet viskas dėsninga. Bažnyčia Velykų proga seniau garsiai kikendavo iš velnių pasaulio. Ten mat juokas keliąs sumaištį.

Bet parsisiųsdinau tą popierėlį dėl saldžiosios atminimų bangos. Senamiesčio laukymėje, kur kitados stovėjo Kardinalija, o paskui senasis paštas, mano vaikystės laikais irgi iškildavo cirko palapinė. Kita tokia vieta – Rūdninkų aikštė, panaši pokario plynė, virš palaidoto žydiško Vilniaus. Bilietai į cirką kainavo brangiai, bet vaikai baisiai išradingi, vienas du ir suranda spragą. Jei pikti dėdės pagauna ir išvaro, lendi kitur. Viduje, po kupolu, atsimenu daug šviesos, muzikos ir skriejančius sienomis motociklus. Pirmoji stebuklo patirtis. Vogčia, nelegaliai, nepelnytai. Kaip ir turi būti šioje srityje. Jei dabar dar blyksteli kada tikėjimas stebuklais, reikia dėkoti ne šv. Antanui, bet cirkui. Kai po daugelio metų per televiziją pamačiau garsųjį „Cirque du Soleil“, supratau, kas patraukė Katalikų Bažnyčioje.

Olandas kunigas Henri Nouwenas, išgarsėjęs pasaulyje savo pamokslais ir knygomis, ypač Sūnaus palaidūno istorijos interpretacija, mėgino kurti atskirą cirko teologiją. Paskutinė, didžioji, jo gyvenimo meilė buvo lyno akrobatai. Jų išlavinti, tarsi besvoriai kūnai, drąsa, susiklausymas ir pasitikėjimas vieno kitu Nouwenui rodėsi kaip krikščionių bendruomenės idealas. Su akrobatų trupe jis keliavo po Vokietiją, kalbino juos, rengėsi rašyti knygą. Kunigams siūlė tapti panašiems į klounus. Nerimtai kalbėti apie rimtus dalykus. Spjauti į visus kunigiškus stereotipus. Dailininkai jau anksčiau yra vaizdavę Kristų klouno drabužiais ir veidu. Pranašaujantį Dievo karalystę, kur viskas aukštyn kojomis.

Kai Didįjį penktadienį popiežius dabar vadovauja Kryžiaus kelio pamaldoms, šalimais dunkso apgriuvęs Koliziejus. Kitaip tariant, vienas iš Romos cirkų. Krikščioniškas kankinystės naratyvas prašo užuominos į tikinčiųjų kraują, pralietą dėl Kristaus pagoniškose arenose. Bet Koliziejus šiuo požiūriu – tuščias, švarus pastatas, tai tik cirkas, romėnų pasilinksminimo vieta. Ir dėl to dar geriau dera prie kryžiaus paslapties. Evangelijose Jėzaus nukryžiavimo scena kuriama kaip karališkos intronizacijos parodija. Spektaklio dalyviams leidžiama šaipytis ir tyčiotis iš klouno, apsimetančio karaliumi. Tačiau tiesa ta, kad pašaipų ir patyčių objektas tikrai yra karalius, gelbėtojas, teisusis. Velykų rytą, per kitą cirko numerį, klounui puolama į kojas. Darsyk – kurtinančio juoko banga. Tebesitęsianti. Kaip ir pirmoji.

Dievo malonė buvo ir bus labiau juokdario, negu apdovanojimų dalintojo darbas. Tai, žinoma, komplikuoja kanonų teisės, papročių, buhalterijų saistomą Bažnyčios misiją. Lieka tik kartais pasidžiaugti tikra ar įsivaizduojama kaimynyste su cirku, nesuardomais brolybės ryšiais. Ir netgi ironiškai, dėl savo ydų ir kvailybių pavadinta cirku, Bažnyčia galėtų atsakyti juoko priepuoliu. Liudininkai pasakoja, kad Thomas Mertonas, žymiausias Amerikos istorijoje vienuolis ir mistikas, raičiodavosi ant grindų, apimtas isteriško kvatojimo. Senieji numeriai. Taip būna, kai perpranti Dievo taktiką.

Šiaurės Atėnai