Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tautinė, demokratiška, „tarybų“ ar stipri valstybė? Tokias kategorijas įvardino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. NERIJA PUTINAITĖ, kalbėdama apie tai, kaip kandidatai į prezidentus supranta valstybę, kaip mato savo, kaip būsimo prezidento, vaidmenį valstybės gyvenime, galiausiai – kokią vietą valstybės gyvenime atlieka piliečiai.

Norėdami ne tik apibendrinti, bet ir supažindinti su kandidatų pozicijomis, taip pat pateikiame ištraukas iš kandidatų į prezidentus viešai skelbiamų rinkimų programų. Deja, Valentino Mazuronio programos nepavyko rasti, todėl pateikiame ištraukas iš interviu viešojoje erdvėje.

Pokalbyje su Dovile Jakniūnaite aptarėme kandidatus į prezidentus iš tarptautinių santykių teorijos perspektyvos. Norėtųsi kiek kitu aspektu į juos pažiūrėti. Kaip kiekvienas jų supranta valstybę ir jos bei piliečio santykį?

Suskirstyčiau visus kandidatus į keturias grupes, kurios atspindi vieną iš valstybės sampratos tipų: tautinę, autoritarinę-globėjišką, „tarybų“ ir demokratinę.

Tikrasis atsakymas neoliberaliajai sistemai  – tai Atgimimo Sąjūdžio atkurta, Vasario 16-osios principais pagrįsta nacionalinė valstybė. […] Geografinė ir socialinė atskirtis  – esminė lietuvių nelaimingumo, tad ir masinės emigracijos, priežastis. Dvi Lietuvos, kurių viena išsivaikšto. Antrajai, kuri pasilieka, nuo to nebus geriau. – A. Juozaitis

Nuotraukos autorius Stasys Paškevičius/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Jeigu pradėtume nuo tautinės valstybės, tai šį tipą tiksliausiai išreiškia Arvydas Juozaitis. Jo kalbėjimas primena tarpukario valstybės modelį: kultūriškai stipri tauta, politikos pagrindinis prioritetas – kultūra ir jos vystymas. Ypač svarbus švietimas kaip priemonė ugdyti tautiškai orientuotą, patriotišką žmogų. Instituciniu lygmeniu dėmesys kreipiamas į savivaldą. Savivaldoje matoma piliečių sprendimo ir aktyvumo svarba, tačiau valstybės lygmeniu to nėra. Tarpukario modelį ši valstybė primena ir tuo požiūriu, kad numatytas žmonių nuostatų ir iniciatyvų valdymas „iš viršaus“ gana autoritariškas.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Valstybinės įmonės tampa ne mokesčių mokėtojų suneštų lėšų siurbėlėmis, bet ima generuoti pelną valstybės biudžetui. […] Vyriausybės valdymo srityje Lietuva jau valosi, bet to neužtenka. Negalime leisti senosioms „tradicijoms“ sugrįžti ateityje.  – S. Skvernelis

Kitas ryškus tipas – stipri valstybė. Jį galima išskirti į du porūšius. Manyčiau, kad didesnė dalis kandidatų yra priskirtini šiam tipui. Pirmasis porūšis – gerai funkcionuojanti valstybė. Pavyzdžiui, Saulius Skvernelis tikrai atstovauja pozicijai, kad valstybė turėtų būti stipri. Regis, S. Skvernelis beveik nemato žmonių, jais nesiremia ir mano, jog valstybėje svarbiausias dalykas – gerai veikiančios valstybinio lygio institucijos. Pavyzdžiui, programoje rašoma: „Mano rytojaus Lietuva – veikianti ir atsakinga valstybė.“ Į šią frazę telpa daug. Ar šis kandidatas mato galimybę pilietinėms iniciatyvoms kažką veikti ir keisti tokioje valstybėje, ją kurti? Tokios galimybės programoje beveik nenumatyta. Visas valstybės kūrimas yra sutelktas į valstybines institucijas. Daug kalbama apie kovą su korupcija, pabrėžiant, kad institucijos turi funkcionuoti gerai, nekelti abejonių piliečiams. Tačiau pilietinis lygmuo, atrodo, kandidatui nelabai rūpi. Galvojama, jog, atsiradus puikiai veikiančioms institucijoms, viskas vyks savaime ir žmonės bus laimingi.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Didžioji problema  – nusistovėjęs tik rinkos reikšmę pabrėžiantis mąstymas ir juo grindžiami politiniai prioritetai. Tačiau suvieniję jėgas mes esame pajėgūs palaipsniui sukurti visa aprėpiančią gerovės valstybę.  – V. Andriukaitis

Kitas stiprios valstybės tipo porūšis – socialinė, globėjiška, motiniška valstybė. Kaip ryškiausią atstovą įvardinčiau Vytenį Povilą Andriukaitį. Šis kandidatas labai daug dėmesio sutelkia į valstybės rūpestį ir taip pat į tai, kad valstybė turi teikti kuo daugiau ir kuo geresnių paslaugų piliečiams. V. Andriukaičio programoje ir pasisakymuose ryškus ir nepasitikėjimas privačiu sektoriumi, privačiomis iniciatyvomis. Pasakymuose net galima įžvelgti, kad blogis valstybėje kyla iš privačių iniciatyvų: privačių mokyklų, darželių, kitų institucijų, kurios veikia kaip pakaitalas valstybinėms institucijoms. Privačios iniciatyvos tarsi kuria nelygybę, skurdą ir pan.: „viena didžiausių darnios visuomenės raidos kliūčių“ įvardyta privati švietimo sistema. Ten, kur privačios iniciatyvos apriboja valstybės funkcionavimą, ar jį pakeičia, V. Andriukaitis mato neigiamą įtaką. Jo manymu, tik valstybės globa turėtų sukurti žmonių gerovę.

Šios dvi pozicijos – gerai funkcionuojančios ir globėjiškos valstybės – yra panašios, bet ir skiriasi. V. Andriukaitis krypsta į socialinį rūpinimąsi, jo modelis švelnesnis, nors į žmogų čia žiūrima kaip į silpną, net bejėgį. O štai S. Skvernelio idėja apie valstybę kaip mechanizmą, kurį sudaro veikiančios stiprios institucijos, kur žmonės turi judėti ir gyventi nubrėžtose ribose.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Seniūnijų ir esamas savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose; suteikti teisę esamų savivaldybių taryboms deleguoti savo atstovus į kraštų […] tarybas ir skirti lėšų šių kraštų ūkio, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitiems bendriems projektams įgyvendinti; įtraukti piliečius į savivaldybių biudžetų formavimą: detalūs savivaldybių biudžetai, jų išlaidos turi būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje.  – Naglis Puteikis

Trečiąjį tipą įvardijau kaip „tarybų“ valstybę. Ryškiausias atstovas – Naglis Puteikis. Galima sakyti, kad toks modelis – visiškas liaudies valdymas, radikali demokratija. Tarybų modelis, ar jį vadinsime sovietiniu, ar ne – yra radikali demokratija, kuri nepripažįsta veikiančių valstybės institucijų, biurokratinio aparato kaip valstybės stuburo, akcentuoja piliečių sprendimus ir kontrolę visais klausimais. Reikėtų užduoti klausimą: ar piliečiai norėtų tokios valstybės ir ar iš tikrųjų jie norėtų visur dalyvauti ir spręsti? Juk piliečiai dirba ir savo tiesioginį darbą, o toks valstybės modelis – daug laiko reikalaujantis užsiėmimas.

Šiuo atžvilgiu N. Puteikio modelį galima būtų pavadinti „valstybės be valstybės“ modeliu: nebeaišku, kur yra valstybė kaip institucijų visuma. Viskas, kas vyksta, paremta vien piliečių sprendimais, ir pati valstybė išnyksta. Kandidatas toks ryškus ir išskirtinis būtent dėl šios priežasties: jis pasirinko kraštutinį, neįprastą valstybės modelį, kuriame piliečiai sprendžia visada ir viską.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Todėl turime susitarti, kas yra demokratijos gynybos „raudonosios linijos“, ir visi kartu jas ryžtingai ginti. Mano manymu, svarbiausios „raudonosios linijos“ yra žmogaus teisių apsauga; mažumos teisių apsauga nuo daugumos diktato; žiniasklaidos apsauga nuo bandymų ją kontroliuoti ar ja manipuliuoti; savivaldos užvaldymo stabdymas. Ypač svarbi ir neprarandanti aktualumo yra kova su korupcija, pinigų įtaka politikai ir pastangomis užvaldyti valstybę.  – Ingrida Šimonytė

Ketvirtasis „grynasis“ tipas – demokratinė valstybė. Keisčiausia skaitant kandidatų programas, kad tiek mažai kandidatų yra įprastos demokratijos šalininkai. Ryškiausia šio tipo atstovė – Ingrida Šimonytė. Kandidatė mano, jog piliečiai sprendžia valstybės likimą, pirmiausia jie kuria valstybę. Programos gairėse teigiama, kad „galima susigrąžinti valstybės kūrimo džiaugsmą“. Ji mato savo kaip prezidentės misiją – burti piliečius. Ji nepasako, kokia valstybė turėtų būti, bet teigia, jog piliečiai turi sutarti ir nuspręsti dėl pagrindinės krypties ir principų. Galima būtų sakyti, kad tai – idealiai demokratinis požiūris į tai, kaip turėtų veikti valstybė. Nėra atmetamos institucijos, bet sakoma, jog sutarimas, vykstantis ir piliečių, ir partijų lygmeniu, turi suteikti kryptį ir institucijų veiklai. Sutarimas yra pamatinis, ne kasdienybėje ir kiekvienu klausimu, kaip kad N. Puteikio programoje. I. Šimonytės susitarimas nurodytų, kur turėtų judėti valstybė. Būtent su tuo susijęs dėmesys ilgalaikėms investicijoms į žmones. Žmonės, piliečiai tampa svarbiausia veikiančia grandimi valstybėje.

Kitų kandidatų, kurių dar nepaminėjau, vizijos mažiau matomos ir ryškios: jie veikiau yra tarpiniai, o ne „grynieji“ atvejai.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pasakysiu konkrečiai – kiekviena valstybė turi remtis ir kurti savo ateitį ant savo valstybės istorinių pamatų. Aš manau, kad mes šiandien neturime aiškaus požiūrio į mūsų istorijos faktus – Antano Smetonos, miško brolių. Dėl to turime „vanagaites“, sudaužytą Generolo Vėtros lentą. Tai požymiai, kad mes to neturime.  – Valentinas Mazuronis (interviu LRT.lt)

Pavyzdžiui, tautinės valstybės požymių matome ir Valentino Mazuronio pasisakymuose. Jis taip pat kalba ir apie kultūros stiprinimą, akcentuoja, jog suverenitetas priklauso konkrečiai tautai, o tai būdinga tautinės valstybės koncepcijai. Atsiranda požiūris, kad valstybė turi būti aukščiau politinių ginčų. Svarbus ir tautos vienijimas kaip misija (jis būdingas ir A. Juozaičiui). Tautos vieningumas kaip tikslas iškeliamas virš politinių debatų ir ginčų.

Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Isteriška politikos atmosfera ir destruktyvūs veiksmai nuvargino tiek politikus, tiek visuomenę ir pakerta pasitikėjimą valstybe. Nežabotas partijų konkuravimas skaldo mus į priešų stovyklas ir veda į akligatvį, kuriame neįmanoma susitarti nei dėl strateginių šalies tikslų, nei dėl priemonių jiems įgyvendinti.  – G. Nausėda

Stiprios valstybės vizija būdinga ir Gitanui Nausėdai, tačiau čia stiprumo akcentas ne toks radikalus kaip S. Skvernelio. G. Nausėdos idėjose taip pat esama nepasitikėjimo piliečiais, tam tikrų dvejonių jų galimybe atsirinkti tai, kas yra gera ir bloga, kuri partija atitinka jų interesus, o kuri – ne. Šis kandidatas kalba ir apie tai, jog partijų konkuravimas yra problema. Siūloma, kad turi kažkas nubrėžti strateginį valstybės tikslą, dėl kurio partijos negalėtų diskutuoti ir konkuruoti. G. Nausėda šį vaidmenį – strateginės krypties nubrėžimo – mato kaip prezidento užduotį. Kandidatas save įsivaizduoja kaip turintį pakankamą autoritetą tokį vaidmenį atlikti. G. Nausėdos valstybės vizija nėra tokia ryški, nes nėra „gryna“: galima įžvelgti ir tautinės valstybės elementų.

Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šeima – visuomenės branduolys. Valstybės gerovę aš pirmiausia suvokiu kaip šeimos gerovę. Aktyviai pasisakau už tradicinės šeimos vertybes, jos palaikymą ir stiprinimą. Tiek Vyriausybė, tiek Prezidentas atsakingi už mūsų bendrą šeimą Lietuvą ir privalo tėviškai rūpintis kiekvienu jos nariu: ugdyti vaikus, suteikti galimybes jaunimui, įvertinti dirbančiuosius, būti jautriems neįgaliesiems ir stokojantiems, užtikrinti orią senatvę senjorams. – Valdemaras Tomaševskis

Valdemarui Tomaševskiui ir Mindaugui Puidokui būdingas savitos globėjiškos valstybės supratimas. Analizuojant, kaip V. Tomaševskis supranta valstybę, būtų galima įžvelgti analogiją su Bažnyčia. V. Tomaševskis mano, kad valstybė pirmiausia turi globoti šeimą, turėtų padėti įvairioms bendruomenėms skleistis. Jis netgi pačią valstybę supranta kaip didelę bendruomenę ir kartu globėjišką skėtį. Programoje galima rasti tokių formuluočių kaip „mūsų bendra šeima Lietuva“. Šiuo atveju būtų sunku vesti skirtį tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų. Visi tarsi dirba vieningai kaip šeima. Tokią valstybės viziją būtų galima įgyvendinti tik tokiu atveju, jei prezidentas būtų Dievas ar bent kunigas savo parapijoje. Prezidentas turėtų turėti išskirtinių vertybių, kuriomis žmonės tiki. Prezidentas negali būti tik funkcionierius, kuris institucijas valdo. Šis modelis – idealistinis, nes tikrovė veikia kitaip: žmonės, kurie valdo valstybę, yra tokie kaip mes. Jie dažniausiai nėra už mus geresni, neturi „geresnių“ vertybių. Modelis patrauklus, bet nėra visai tikroviškas.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Jei šeima yra valstybės pagrindas, tai kultūra yra klijai, kurie kartu laiko valstybės audinį – piliečius. Kultūra, tiek plačiąja prasme  – savo šaknų suvokimas, pasididžiavimas savo kilme, tiek ir siaurąja prasme  – vidurinės mokyklos suteikiamas pasauliniu lygmeniu pirmaujantis išsilavinimas, mūsų bendro kultūrinio paveldo išmanymas  – yra pagrindas sėkmingai plėtotis visai valstybei. Labai svarbiomis savo veiklos kryptimis matau efektyvios, šiuolaikiškos ir mūsų paveldą vertinančios švietimo ir kultūros politikos formavimą.  – M. Puidokas.

M. Puidoką taip pat galima būtų vadinti globėjiškos valstybės sampratos atstovu, tačiau jis turi ir tautinės valstybės ir tarybų valstybės, ir demokratinės valstybės elementų. M. Puidokas akcentuoja valstybę, kurioje nėra radikalių priešpriešų. Pasisakydamas akcentuoja ir tautinės kultūros svarbą, savo šaknų pažinimą. Esama ir demokratinių akcentų: M. Puidokas nemažai kalba apie kompromisą. Jis nesako, jog galima politinius konfliktus užslopinti (tautos idėja ar prezidento autoritetu), bet mato valstybę kaip tarpininką, kuris padėtų rasti kompromisų. M. Puidoko idėjos išsiskiria, nes jų formuojamas valstybės tipas mišriausias.

Filosofė Nerija Putinaitė. Emilės Indrašiūtės/ VU TSPMI nuotrauka

Gana daug kandidatų supranta visuomenę kaip itin vieningą, galbūt net monolitišką darinį, veikiantį pagal vieną principą. Ar toks dalykas apskritai įmanomas?

Šią idėją laikyčiau antipolitine. Juk kur tik prasideda politika, ten visuomenės vienybė pabyra. Tautos vienybės idėją galima sieti su Sąjūdžio laikotarpiu: tuomet buvo vienybė, nes nebuvo tikros politikos. Nebuvo labai sunku tokiems būti: gyvenome okupacijos sąlygomis, daug kas matė bendrą tikslą – Lietuvos nepriklausomybę. Dabartinėmis sąlygomis tautos vienybės idėja gali būti įgyvendinta tik sunaikinant politiką kaip praktiką.

Tautos vienybės idėja ar jos požymių pasireiškia ir V. Mazuronio, ir A. Juozaičio, net ir G. Nausėdos programose. Partijų konkuravimas laikomas ne demokratiniu procesu, o neigiamybe. Vienybės idėja nėra demokratinė, nes demokratinį „politikavimą“ ji neigia, atmeta kaip tam tikrą skaldantį blogį. Žinoma, jie iš dalies teisūs, nes politinis susiskaldymas gali tapti toks gilus, kad nepavyktų sutarti dėl nieko, būtų pasiekta tam tikro pilietinio karo būklė. Tačiau kol kas Lietuvoje tokios realios grėsmės nėra. Galimai vieningumo akcentavimas atsiranda ir dėl savotiško nuovargio nuo politikos.

S. Skvernelis akcentuoja institucijų vaidmenį. Žinome, kad Lietuvos visuomenė nėra linkusi politinėmis institucijomis pasitikėti, o ypač – partijomis. Ar manote, kad stiprių institucijų akcentavimas galėtų padėti spręsti šią problemą ar veikiau kenkti?

S. Skvernelio santykis su institucijomis labai savitas. Jis atskiria partijas nuo valstybės, t. y. viešojo sektoriaus institucijų. Atrodo, kad stiprios valstybės idėja ir siekia sugrąžinti pasitikėjimą viešojo sektoriaus institucijomis. S. Svernelis ketina šio tikslo siekti veikiau bizūnu, ne meduoliu: visur kovoti su korupcija, didinti viešojo sektoriaus veikimo apsukas. Įdomu, kad tai lydima labai menko pasitikėjimo partijomis. Netgi kalbėdamas apie savo, kaip prezidento, misiją, S. Skvernelis akcentuoja, kad ji būtų įgyvendinta esant bendrumui tarp Seimo ir Prezidentūros – tarsi skirtumai praktikoje nebūtų labiau taisyklė nei išimtis.

Į klausimą, kaip keistųsi misija, jei pasikeistų valdančioji dauguma Seime, kandidatui sunku atsakyti, nes jis nemato savęs kaip partijų pozicijų vienytojo prezidento poste. Partijų kova jam siejasi su pasitikėjimo valstybe silpninimu. Politinių institucijų veiklą jam norėtųsi apriboti, o štai viešojo sektoriaus institucijas, valstybės aparatą griežtąja prasme – stiprinti. Stiprinti tiek piliečių pasitikėjimą jomis, tiek suteikiant jam daugiau galių piliečių atžvilgiu. Šiam požiūriui kiek trūksta demokratiškumo ir politiškumo.

Ar galima pasakyti kaip dabartinė prezidentė D. Grybauskaitė supranta valstybę ir jos santykį su piliečiais?

Sudėtinga kalbėti apie jau valdantį prezidentą, nes jis veikia pagal apibrėžtas prezidento galių ribas. Programose, kurias nagrinėjome, matomos vizijos. Kandidatai netgi vengia klausimo, ar jie galėtų kaip prezidentai pasiekti programose užsibrėžtų tikslų.

Nepaisant to, galima būtų sakyti, kad prezidentė vis dėlto nesiėmė „vienyti“ partijų, neieškojo konsensuso tarp skirtingų politinių jėgų. Akivaizdu, kad ji nepasisako nei už tautinę, nei už „tarybų“ valstybę – abi šios sampratos, beje, yra labai toli nuo to, kas parašyta Konstitucijoje.

Žiūrint į prezidentės socialines iniciatyvas („Už saugią Lietuvą“, „Knygų kalėdos“, pastanga mažinti vaikų namų skaičių Lietuvoje – K. T.), man jos primintų globėjiškos valstybės modelį. Neįprastas, palyginti su kitais prezidentais, buvo aktyvus bendravimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, socialinės iniciatyvos.