Giedrius Saulytis. Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro nuotrauka

Trečias Jėzaus pasirodymas mokiniams po prisikėlimo iš numirusiųjų – kitoks. Apaštalai sugrįžo iš Jeruzalės į gimtąją Galilėją. Čia, prie Tiberiados ežero, jie išaugo, čia žvejodavo ir čia sutiko Jėzų iš Nazareto. Tai vieta, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl Jėzui reikia pasirodyti trečiąjį kartą? Viena, išvysti prisikėlusį Viešpatį didingame Dovydo mieste, visai kas kita – savo kasdienybėje.

Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.  Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų.“ Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 1–17).

Petras ir kiti šeši daro tai, ką moka geriausiai – iriasi žvejoti. Turbūt jie alkani, o gal tiesiog nebežino, kaip reikės gyventi, kai šalia nebėra Jėzaus. Septynetas vargsta visą naktį, bet jų tinklai tušti. Žmogiškos pastangos ribotos. Nuo Adomo žmogaus kasdienybė paženklinta sunkiu darbu, prakaitu, nesėkmėmis ir nusivylimais. Kristus pasirodo mokiniams, idant ir jie, ir mes suvoktume, kad jis su mumis mūsų kasdienybėje. Jėzus čia – mano ir tavo mieste, darbovietėje, namuose, nepritekliuje, nelaimėje, varge, pasimetime. Jėzus šalia, kad parodytų, ką reikia daryti, kad tinklai nebūtų tušti.

Viešpaties pokalbis su Petru atskleidžia dar vieną ir tikriausiai patį didžiausią stebuklą: Kristus ateina, kad atleistų mums mūsų nuodėmes, atnaujintų pašaukimą ir primintų tai, kas svarbiausia jo moksle – meilę. Petras išsižadėjo Jėzaus tris kartus, todėl šis tris kartus jo ir klausia, kiek stipri jo meilė. Ištrauką skaitant graikų kalba, klausimą – ar myli mane labiau negu šitie? – galima suprasti ir taip: ar myli mane labiau negu šituos? Gal Jėzus turi omeny ne kitus šešis mokinius, o tinklus, žuvis, valtį? Tuomet klausimas ne apie tai, kuris iš mokinių myli Kristų labiau, o apie pašaukimą. Kaip Petrui pasverti, kiek Mokytoją myli kiti? Net ir savo meilę sunku pamatuoti. Ir ar nori Dievas, kad mes savo patirtis, savo išgyvenimus lygintume su kitų? Tai atneša arba su pasididžiavimą, arba nusivylimą. Truputį vėliau į Petro klausimą, kas bus šitam? (turimas omeny Jonas), Jėzus atsako: kas gi tau? Tu sek paskui mane! (Jn 21, 22). Kitaip tariant, nereikia savo tikėjimo kelio lyginti su kitų jo pašauktųjų keliais. Svarbu pačiam sekti Viešpačiu.

Cathopic.com nuotrauka

Prisimintini ir kitų evangelistų pasakojimai apie pirmųjų mokinių pašaukimą:

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. Jis tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo (Mt 4, 18–22).

Tą patį pasakoja ir Morkus (Mk 1, 16–20). O Lukas dar priduria, kad ir pirmojo pašaukimo sekti paskui Jėzų metu įvyko panašus stebuklas (Lk 5, 1–11). Petras, Jonas ir Jokūbas pluko visą naktį žvejodami, bet nieko nepagavo. Baigęs pamokslą, Jėzus liepė irtis į gilumą ir užmesti tinklus valksmui. Tuomet tinklai net pradėjo trūkinėti dėl žuvies gausybės! Luko naratyvas baigiasi Jėzaus žodžiais Petrui: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi (Lk 5, 10). Šių sinoptinių pasakojimų šviesoje Evangelijos pagal Joną pabaiga įgauna naują prasmę. Petro pasišovimas, – einu žvejoti, – kurį palaiko kiti mokiniai, tai sugrįžimas prie gyvenimo iki Kristaus. Galima net sakyti – tai dvejonė savuoju pašaukimu ir išrinkimu. Kai Jėzus buvo šalia, mokiniai skelbė Gerąją naujieną apie Dievo karalystę, tačiau, kai jo neliko, na ir kas, kad jis prisikėlė, gyventi pagal jo žodžius, įkūnyti jo mintį nebuvo lengva.

Prisikėlęs Kristus pasirodo, idant išblaškytų visas dvejones. Jo stebuklas prie Tiberiados ežero primena Petrui ir kitiems pirminį Kristaus galios potyrį ir jų pašaukimą (galbūt net toje pačioje vietoje). Mokytojo žodžiai – Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais – vėl suskamba jų širdyse. Jie negali laiko atskuti atgal. Negali sugrįžti prie senojo gyvenimo būdo. Jų veiklos sritis – ne Genezareto ežeras, kad ir koks gražus jis bebūtų auštant, o žmonių sielų gelmė, besišaukianti Dievo gelmės (Ps 42, 7). Tuomet suprantamas ir Viešpaties klausimas Petrui, ar šis mylįs Jėzų, o sykiu jo mintis, jo pašaukimą labiau negu tai, kas pats buvo iki jo. Petrui išpažįstant savąją meilę Kristui, jis patvirtina jo pašaukimą skelbti Dievo žodį ir juo pamaitinti teisumo alkstančias sielas.

Tą ankstų rytą prie ežero Petras patyrė tai, ką vėliau rašys savo laiške – meilė uždengia gausybę nuodėmių (1 Pt 4, 8). Viešpats ne tik atleido jam visus nusižengimus, tame tarpe ir tris savo Mokytojo išsigynimus, bet ir išsklaidė visas dvejones, dar kartą patvirtinęs jo pašaukimą. Nuodėmė negali panaikinti Dievo pašaukimo. Petrui nebereikės žvejoti, jis ganys Viešpaties kaimenę. O šis pasirūpins kiekvienu kaimenės ganytojo poreikiu.

Ir mes, kaip Petras, pervertiname save, – juk jis dievagojosi, jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš! (Mk 14, 29), – suklumpame, dvejojame ir griebiamės to, ką mokame, o ne kam esame pašaukti. Tačiau Kristus nei vieno nepalieka. Nėra dienos, kad jo nebūtų šalia. Jis kviečia mus pusryčiauti drauge. Jis pamaitina. Klausia, ar neatšalo mūsų meilė, ar vis dar tikime jo žodžiu. O tuomet patikina, tiek kartų, kiek reikia, kad jo pašaukimas ir dovanos neatšaukiami. Yra tiek daug įvairiausių darbų, kuriuos Dievas nori atlikti per mus! Nėra nė vieno, negavusio kurios nors malonės dovanos. Nevalia užkasti savo talento. Jo taip reikia Viešpačiui, Bažnyčiai ir pasauliui.

www.biciuliams.lt