Vienas iš seniausių pal. Jutos atvaizdų (15 a. Šv. Anos bažnyčia netoli Magdeburgo, Vokietijoje). Saulė rankose – aliuzija į stebuklą, kai pasiklydusi tamsoje su savo draugėmis Juta meldėsi ir staiga tapo šviesu kaip dieną.

Gegužės 6 d. minime pal. Jutą (Juditą), m. 1260, Prūsijos globėją.

Seniausi rašytiniai šaltiniai apie pal. Juditą siekia XVII a. I pusę. Autorius rėmėsi dokumentais apie pal. Jutą rengtais 1275 m., taigi rašytais amžiuje, kai ji gyveno.

Jau nuo pat mažų dienų Juta buvo apdovanota ypatingomis malonėmis, vėliau būdama 15 metų ištekėjo už bajoro Enrico iš Raspės, tapdama pavyzdinga žmona.

Tačiau po kelerių metų vyras mirė piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę. Juta, likusi našle, atsidėjo maldoms ir vargšų globai, ypač rūpinosi raupsuotaisiais – šioje veikloje ji elgėsi tiesiog herojiškai.

Jutos misija Prūsijoje, kuri tuo metu buvo valdoma kryžiuočių ordino, sulaukė ypatingo istorinio ir kultūrinio susidomėjimo, nes ten ji gyveno kaip atsiskyrėlė, melsdamasi už prūsus (kurių dauguma buvo pagonys), padėdama naujai atsivertusiesiems ir pasikrikštijusiems, gydydama ligonius. Jutos, kilusios iš Tiuringijos, gyvenimas Prūsijoje įdomus istorikams, tyrinėjantiems to laikotarpio šalių tarpusavio santykius.

Nors nėra tiksliai žinoma Jutos mirties data, manoma, kad ji mirė Kulme (dabatinės Lenkijos teritorijoje) 1255 m. gegužės 6 d., Šeštinių išvakarėse.

Kulmo vyskupas tuoj po Jutos mirties patvirtino jos kultą, o vietos dvasininkai 1275 m. išsiuntė į Romą visą reikalingą informaciją, kad Juta būtų oficialiai pripažinta šventąja, tačiau atrodo, jog tai niekad neįvyko.

Kurį laiką tai buvo primiršta, tačiau 1636 m. vyskupo Jono Lipskio iniciatyva vėl  atnaujinta kanonizacijos byla ir 1637  m. gruodžio 15 d. turėjo įvykti kanoninis kapo atpažinimas Kulmo katedroje, tačiau Jutos palaikai nebuvo rasti.

Šalia kapo dar XVII a. buvo senovinis paveikslas, kurio apačioje buvo įrašas, minintis šv. Jutos paskelbimą Prūsijos globėja.  

Pagal Santi e beati