Iš kairės: Senamiesčio gimnazijos mokytoja Lina Vaškevičienė su mokine Gabriele Smaižyte, Jeronimo Ralio gimnazijos mokinė Gabija Cialkevičiūtė su mokytoja Valerija Maciulevičiene.

Šiais metais tradiciniame rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus premijos konkurse „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ apdovanotos dvi dalyvės. Paskatinamosiomis premijomis įvertintos Gabrielė Smaižytė, Senamiesčio gimnazijos IV c klasės mokinė ir Gabija Cialkevičiūtė, Jeronimo Ralio gimnazijos II f klasės mokinė (rašinys „Nuo praeities nepabėgsi“, darbo vadovė Valerija Maciulevičienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė).

Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus šeimos iniciatyva 2013 metais įsteigta premija, konkurso tvarka skiriama rajono mokiniams už kūrinius, atspindinčius Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklus.

Kviečiame skaityti G. Cialkevičiūtės rašinį „Nuo praeities nepabėgsi“.

Dustin Lee/Unsplash.com nuotrauka

Jūros ošimas, kopos ir aš. Taip prasideda mano istorija, kurią tuoj pat išgirsite, bet pirmiausia noriu prisistatyti. Esu Juta ir neseniai atvykau į Lietuvą. Atskridau iš Vokietijos ir, ko gero, paklausite, kokių velnių aš čia? Ak, jeigu tik galėčiau paaiškinti viską paprasčiau, bet, regis, tai yra sudėtinga dėl mano tėvo ir jo įsipareigojimų savo šaliai. Bandysiu papasakoti viską iš eilės. Ką gi, manyčiau, pats laikas pradėti istoriją, kupiną vilčių, meilės ir nuoskaudų...

1940-aisiais, palikusi visus savo draugus Miunchene, leidausi į kelionę, nes jokio pasirinkimo šiaip ar taip neturėjau: tėvas visad priimdavo sprendimus už mane, nors ir buvau šešiolikos metų: privalėjau po keturias valandas kiekvieną dieną „kalti“ rusiškus ir lenkiškus žodžius, nesuprasdama, kam man jų prireiks, vakarais panelei Sofijai atsakinėti...

Sėdėdama pajūrio kopose, net nepajutau, kaip greit prabėgo laikas. Jaučiu, jog į šį vaizdą žiūrėčiau dar ir dar. Jis buvo NEPAKARTOJAMAS! Tėvas sakė tiesą, jog šis kraštas man labai patiks. Patiko ne tik man, bet ir tėvo draugams. Jie puikiai leido laiką čia – Nidoje, kai tik nereikėdavo dirbti. Girdėdavau apie darbą mažai, tik tiek, kad esame čia, jog padėtume, o daugiau nieko... Tad labai ir nesidomėjau, o džiaugiausi, galėdama būti ten, kur toks pasakiškas kraštovaizdis. Jaučiau palaimą, galėčiau pasilikti čia visą gyvenimą: stebėti grįžtančius iš jūros žvejus, klaidžioti siauromis gatvelėmis, mėgautis ypatinga tyla, grožėtis paskutiniais besileidžiančios saulės blyksniais...

Grįžusi į namus, sutikau tarpduryje mūsų tarnaitę Miją. Ji, kaip dažnai pasitaikydavo, man pranešė, jog tėvo nėra: jis budi. Kaip ir visada pasiteiravo, ar nesu alkana, bet šiandien buvau per daug susimąsčiusi ir paskendusi savo mintyse, kad galėčiau paimti kąsnį į burną.

Užsidariau savo kambaryje, nors, turėčiau sakyti, naujajame savo kambaryje. Vis dėlto šis yra svetimas man, bet turėčiau priprasti. Galiu padėkoti, kad bent jau lova tokia pat minkšta ir didelė, kaip ir mūsų namuose Miunchene.

Vakar užmigau neįtikėtinai greitai, nes pribloškė tėvo „geroji“ žinia. Pabudau labai anksti, nes tenka išvykti. Net ir pati nežinau, kur, bet nugirdau, jog mus veš į Jonavą. Tėvas nėra pasakojęs apie šį miestą ir, regis, šiandien jis buvo suirzęs ir sunerimęs. Niekaip nesupratau, kas vyksta ir kodėl reikės iš šio rojaus kampelio iškeliauti. Aš labai liūdėjau... Net nespėjau atsisveikinti su nuostabiomis kopomis, ant kurių taip gera buvo sėdėti ir svajoti. Tikriausiai jau niekad nepamatysiu to nepakartojamo vaizdo.

Išvykome labai greitai, net nespėjau pamatyti, kaip mano visi daiktai atsidūrė mašinoje.

Važiavome ilgai. Kuo toliau nuvažiuodavome, tuo labiau nesuprasdavau, kur mes esame. Atrodė per daug nyku. Jonava visiškai nebuvo panaši į miestuką pajūryje. Taip, ji buvo itin maža, kad vadintųsi miestu. Aš visiškai nesupratau, kodėl turėsiu čia gyventi. Kodėl negalėjau likti ten, kur buvo gera ir ramu? Ak, kad tik galėčiau nors kartą nuspręsti pati...

Įsikūrėme mažame, bet jaukiame namelyje, kuris buvo šalia upės. Bent jau tiek galėjau save paguosti: vietoj didelės ir audringos jūros turėsiu mažą upę, kuri, tikiuosi, mokės mane nuraminti. Tik vėliau sužinojau jos pavadinimą – Vilija (skamba kaip merginos vardas).

Nubudusi ryte tėvo neberadau: tikriausiai jau darbe... Taigi, šį mažą miestelį turėsiu pažinti savarankiškai. Tik išėjusi iš namelio, perskaičiau vargais negalais gatvelės pavadinimą, kad galėčiau ramiai į ją sugrįžti. Pamačiau gana daug žmonių, skubančių siauromis miestelio gatvelėmis. Viskas atrodė kitaip, nei mačiau vakar. Šis miestelis išties turėjo savitą, bet įstabų grožį, visiškai kitokį nei Nida, bet galiu teigti, jog tai taip pat buvo miela akiai. Gatvėje, kuria aš ėjau, buvo daug gražių miniatiūrinių namukų. Aplink langus buvo šviesūs mediniai apvadai, kurie suteikė subtilumo ir išskirtinumo (beje, vėliau sužinojau, kad tai – langinės, o nakčiai jos ne tik uždaromos, bet ir užrakinamos). Šioje gatvėje pastebėjau daug linksmų žmonių, kurie taip šypsojosi, lyg būčiau geriausia draugė ar pažįstama. Kaip mano močiutė pasakytų, tai tiesiog „Wunderbar“.

Netikėtai į mane atsitrenkė vaikinas, nors, kita vertus, galbūt aš jį užkliudžiau, nes, žavėdamasi šia gatvele, nemačiau, kur einu. Jo akys buvo tamsios kaip vakarykštė naktis, kurioje negalėjau nieko įžvelgti, bet veido bruožai leido suprasti, kad jis be galo mielas. Pakėlusi akis viršun išvydau tiriančias rudas akis.

– Sveika, ar galėjau tave matyti anksčiau? – pasiteiravo jis.

– Sveikas, tai neįmanoma, – griežtai atkirtau.

Pokalbis neužsitęsė, nes iš šalia gatvės esančio namo kiemelio išniro moteris, kuri tuoj pat paragino vaikiną skubėti į vidų, ir jis, pamojęs ranka, nubėgo. Jaučiausi taip, lyg man vaikinas prisisapnavo, bet akimirksniu atsikvošėjau ir tekina nuskubėjau gatvele tolyn. Kiekviename šios Turgaus gatvės kampelyje galėjai užuosti tiek daug skirtingų bei skanių kvapų. Norėčiau pasilikti čia ...ak, kad tik galėčiau... Žmonių šurmulys mane pakerėjo: niekad nebūčiau pamaniusi, kad toks mažas miestelis galėtų būti toks gyvybingas.

Nusprendusi, kad šiandien įspūdžių pakaks, ėjau tuo pačiu keliu ir vėl viskas pasikartojo: vaikinas, kurį sutikau šiandien, lyg iš po žemių išniro priešais mane. Priėjo ir ramiu balsu pasiteiravo:

– Gali suteikti man progą su tavim susipažinti?

– Hmm, ko gero, turėčiau pasakyti taip, nes likimas vis tiek suves dar kartą, – šmaikščiai atsakiau.

– Kaip suprantu, esi ne vietinė, taip?

– Atspėjai.

– Tai tikriausiai dar nematei geriausios šio miestelio vietos. – Ar tiesa?

Ėjau nuostabia gatvele, kokios dar nebuvau mačiusi. Ar turėčiau pamatyti dar kažką?

– Jeigu tik leisi pabūti kelionės vadovu, aš tavęs nenuvilsiu.

– Žinoma! – sušukau aš.

Tylomis ėjome kažkokiu tamsiu keliuku, apaugusiu žole, nes jaučiau, kaip vakaro vėjas glosto ją, o ji – mane. Išgirdau upės šniokštimą, tad galėjau numanyti, jog veda mane šalia jos, būtų gerai, nes netoliese jos dabartiniai mano namai. Klydau, jis atvedė mane ant tilto, kuris buvo NEPAKARTOJAMAS! Iš čia galėjau matyti beveik visą miestelį. Silpnų žibintų šviesoje apžiūrėjau vaikino veidą geriau. Jo žvilgsnis ir šypsena mane pakerėjo.

– Kuo tu vardu? – pasiteiravau aš, o mintyse pagalvojau.

– „O Dieve, pusę dienos bendraujam, o aš net vardo nežinau...“

– Markas, – atsakė vaikinas. – Jei jau pasakiau savąjį, norėčiau žinoti ir tavąjį.

– Juta, – atsakiau ir labai plačiai nusišypsojau.

– Juta. Įdomus vardas, primena jūrą ir neklausk manęs, kodėl taip atrodo, nes negalėsiu paaiškinti.

Nusijuokiau ir susimąsčiau, ar kada nors girdėjau sakant, jog mano vardas primena jūrą, bet mane toks vardo aiškinimas žavėjo: aš pasijutau ypatinga.

Nusileidę nuo tilto, žingsniavome upės pakrante. Esu čia tik antrą dieną, bet jau įsiminiau pagrindinius kelius. Parodžiusi Markui kryptį, kuria turėtume eiti, pastebėjau, kad jo žvilgsnis pasikeitė, jis nustebo ir nutilo, pasakė tik tai, jog jam pro čia nepakeliui. Jis pamojo ranka ir nubėgo. Nesupratau, kas ką tik įvyko. Juk buvo taip tobula ir staiga viskas apsivertė aukštyn kojom.

Grįžusi buvau iškart „užpulta“ tėvo, jo klausimai buvo juokingi: jis kamantinėjo, kur buvau, su kuo ir ką mačiau. Kodėl jam taip parūpo? Juk pats norėjo, kad išeičiau apsižvalgyti, o dabar demonstruoja savo nepasitenkinimą. Nevakarieniavusi nusliūkinau į savo kambarį ir galvojau tik apie jį. Markas. Koks įdomus vardas, kaip jam tinka. Norėčiau pamatyti jo žvilgsnį ir šypseną dar ir dar kartą... Gerai padariau, jog tėvui apie jį nieko neužsiminiau, nes būtų dar labiau įsiutęs, jog leidau laiką su nepažįstamu vaikinu.

Išaušo kita diena, ir tik pravėrusi duris pamačiau Marką, stovintį netoli mano namo. Jaučiausi nuostabiai. Jis čia! Tik įdomu, ar manęs laukia. Pamatęs mane pribėgo , nusišypsojo ir pasisveikino. Jis atsiprašė, kad vakar taip staiga nubėgo, ir patikino, kad daugiau tai nepasikartos. Nesitikėjau. Aš, kad ir kaip bandyčiau nuslėpti, džiaugiausi jį matydama.

Markas buvo įdomus pašnekovas bei puikus gidas. Su juo leidau kiekvieną dieną. Prisimenu, kaip mus valtele į kitą Vilijos krantą perkeldavo senučiukas Vasilijus Ivanovičius. Iš pradžių man buvo baisu, bet vėliau įsidrąsinau ir net stebėjau vandenyje plaukiojančias žuvytes. O kokius skanius pyragėlius su kopūstais kepdavo senoji Marfa... Vien dėl jos pyragėlių buvo verta užsukti į turgelį prie bažnyčios ir vėl skubėti prie Vilijos. Pasitikdavome grįžtančius su laimikiu žvejus, kalbėdavomės su laukiančiomis močiutėmis. Padėdavome joms parnešti krepšius su spurdančiomis žuvimis. Turėjome savotišką ritualą: į Jonavą vakarais žvelgti iš paukščio skrydžio (taip aš sakydavau). Užkopdavome į aukščiausią kalną ir stebėdavome viską aplinkui: kapines, baltą bažnyčios bokštą, cerkvę, sinagogą...

Galiu drąsiai sakyti, kad su juo man buvo gera. Tėvui dar nieko neužsiminiau apie Marką. Sakydavau, jog susiradau draugę iš šalia esančio namelio. Žinojau, kad elgiuosi blogai, bet labai bijojau griežtojo ir pedantiškojo tėvo, kuris vis kartodavo mėgstamiausią frazę: „Ordnung ist Ordnung.“

Aš jaučiausi laiminga ir supratau, kad noriu pasilikti amžiams čia – Jonavoje, kur visiems žmonėms (man taip tada atrodė) gera. Mano tėvas toks nebuvo, jis visad kažkuo nepatenkintas ir visad susimąstęs, niekad neskyrė tiek daug laiko man, kiek – darbui. Todėl aš radau žmogų, kuris užpildė mano vienatvę. Tai buvo Markas...

Dar vienas nuostabus vakaras, kurį leidome kitoje upės pusėje už tilto. Valgėme žuvį, kurią iškepė Marko mama. Žuvis buvo traški, tokia, kokią kepdavo mano močiutė. Markas tvirtai mane apkabino ir tarė:

– Myliu tave, Juta.

Tai buvo netikėta... žinojau, kad tikrai galėjau pasakyti tą patį, bet liežuvis užsikirto.

Kitoje tilto pusėje išvydome būrelį žmonių. Jie artėjo prie mūsų, ir aš žibintų šviesoje pamačiau – tai buvo jis... mano tėvas.

– Juta, tuoj pat ateik čia, nedrįsk bėgti.

Pagavau Marko žvilgsnį: jis buvo pasimetęs ir įsitempęs, stipriai laikė mano ranką. Tėvas grėsmingai artėjo, mačiau, jog jis buvo su savo draugais, kurie visi iki vieno vilkėjo uniformas ir laikė rankose šautuvus. Mane tai baisiai nustebino, nes niekad nebuvau mačiusi jų tokių, net nežinojau, koks tėvo darbas, bet dabar supratau...

Jis jau buvo prie pat mūsų. Mes su Marku stovėjome, tėvas piktai liepė eiti su juo, bet negalėjau. Negalėjau palikti Marko, aš jį mylėjau. Tėvas sugriebė mano ranką ir stipriai pastūmė į šalį. Ginklas buvo nutaikytas į Marką. Aš rėkiau, klykiau ir šaukiau, bet jis visiškai manęs nesiklausė. Nesiklausė niekad. Tėvas pamojo ranka savo draugui iš dešinės. Kai jis nutaikė ginklą į Marką, tepajėgiau surikti:

– Markai, aš myliu tave...

Išgirdau šūvį, tėvas laikė mane taip stipriai, kad net jaučiau, jo įsitempusius raumenis. Matau, kaip Markas pasvyra ir krenta... Negalėjau išsilaikyti, norėjau tik rėkti ir bėgti prie jo, bet žmogus, kuriuo tikėjau ir mylėjau, kurį laikiau savo šeimos nariu, mane sustabdė, neleido net atsisveikinti.

Regis, tą akimirką supratau, kad šis žmogus visai nebuvo man artimas, ir aš jo visiškai nepažinojau, jaučiau jam tik pyktį ir neapykantą. Štai kodėl jis slėpė, kuo dirba. Jis buvo vokiečių karys, pasiųstas į šį mažą miestelį žudyti... Aš nieko negaliu pakeisti, praradau vienintelį brangų savo gyvenime žmogų – Marką. Jis buvo vienintelis, kuriam taip rūpėjau. Viskas aišku, kodėl Markas nusigando tą pirmąjį vakarą pamatęs, kur gyvenu. nes žinojo, kad ten apsistoję žudikai. Jis nenusisuko nuo manęs, juk galėjo dingti, bet jis pamilo mane...

O kokia aš tada buvau naivi ir kvaila, kiek daug nežinojau...

Atspėkit, kur aš?

Nepatikėsit... LIETUVOJE... Anūkė Gabriela pasistengė, kad vėl pamatyčiau tai, apie ką taip svajojau. Grįžau į praeitį... Visos mano draugės (tokios pat senučiukės) negalėjo suprasti, kodėl aš nevykau su jomis į Nidą, o pasukau į Jonavą.

Vėl matau raibuliuojančią Viliją (Nerį), baltą lyg gulbę bažnyčią, prie kurios jau nešurmuliuoja turgus, einame Kauno gatve (pasikeitė, nėra daugybės parduotuvėlių), vėl grįžtame prie upės. Niekas jau nekelia į kitą pusę laiveliu, per upę nutiestas puikus tiltas. Pažvelgiu tolyn ir pamatau... geležinkelio tilto liekanas... Širdį suspaudė...

Po dienos „pasiveju“ drauges... vėl jūros ošimas, kopos ir... prisiminimai.