Iš kairės: Senamiesčio gimnazijos mokytoja Lina Vaškevičienė su mokine Gabriele Smaižyte, Jeronimo Ralio gimnazijos mokinė Gabija Cialkevičiūtė su mokytoja Valerija Maciulevičiene.

Šiais metais tradiciniame rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus premijos konkurse „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ apdovanotos dvi dalyvės. Paskatinamosiomis premijomis įvertintos Gabrielė Smaižytė, Senamiesčio gimnazijos IV c klasės mokinė (novelė „Praeities nuotraukų įkvėpti“, darbo vadovė Lina Vaškevičienė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė) ir Gabija Cialkevičiūtė, Jeronimo Ralio gimnazijos II f klasės mokinė. 

G. Smaižytė konkurse dalyvavo trečius metus iš eilės. Gimnazistės 2018 m. konkursui teiktas rašinys buvo įvertintas prizine III vieta. Šių metų konkurse, rašytojui G. Kanovičiui pageidaujant, išskiriamas jos rašinys „Praeities nuotraukų įkvėpti“, įvertinant taip: „Šiame rašinyje yra tikro liūdesio. O liūdesys yra tiesos brolis ir bet kurios meno rūšies pradžių pradžia.“

Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus šeimos iniciatyva 2013 metais įsteigta premija, konkurso tvarka skiriama rajono mokiniams už rašinius, atspindinčius Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklus.

Kviečiame skaityti G. Smaižytės novelę „Praeities nuotraukų įkvėpti“.

Asociatyvi unsplash.com nuotrauka

***

Rytas. Naktį mieste siautėjo pūga, todėl miestelėnams visai nesinori palikti prikūrentų namų ir keliauti į darbus. Gatvės tuščios, tik spragantis speigas ir vis dar nenurimusio vėjo ūkimas. Sunkūs, giliame sniege kliūvantys žingsniai ir už nugaros besisklaidantys šiltų garų debesys išduoda mano skubėjimą. Aš pramigau ir vėluoju į fotoateljė. Epšteinas tikriausiai jau dairosi po tuštutėlę Jeronimo Ralio gatvę laukdamas, kol iš už Bravoro gatvės kampo pasirodys tamsus mano siluetas. Lekiu kiek įkabindamas, tik retkarčiais žvilgteldamas į šalį. Mano akis patraukia netikėtas vaizdas: tokį ankstyvą rytą, kai aplink nematyt nė gyvos dvasios, vienui viena prie mokyklos lango sėdi mergaičiukė. Jos ramų nuo šalčio įraudusį veidą apšviečia lygiai tokia pat vieniša, kaip ir ji, žvakės liepsna. Šiuo keliu einu kasryt, tačiau ją matau pirmą kartą. Išsitraukiau sename krepšyje saugiai tūnojusį fotoaparatą ir priėjau arčiau. Mane išvydusi mergaitė klausiamai žvilgtelėjo ir skubiai apsimetė manęs nematanti. Sužybsėjus fotoaparato blykstei, nepažįstamosios atvaizdas liko išsaugotas ne tik juostoje, bet ir mano atmintyje. Paklausiau mergaitės vardo, visai nesitikėdamas, kad klausimas bus išgirstas, tačiau netrukus ji šiltu kvapu užklojo lango stiklą ir, lėtai vesdama rodomuoju pirštu, užrašė – Alessa.

***

Rytai namuose visuomet kvepia baklava, kurią senelė dažnai kepdavo saulei dar nepakilus, kad nekantrūs anūkų piršteliai nesiektų dar neatvėsusios. Tiesa, aš mėgau atsikelti anksčiau nei mano broliai, nes tokiais rytais tyliai ir niekieno nepastebėta sliūkindavau į palėpę. Ši vieta buvo ypatinga: jutau joje glūdinčias paslaptis, negirdėtas istorijas ir įtraukiantį praeities dvelksmą. Šįkart žvilgsnis užkliuvo už skrynios. Atkėlusi sunkų dangtį, išvydau daugybę nuotraukų: į mane žvelgė nematyti žmonės: vieni juokėsi, kiti buvo rimti, keli vaikai, tikriausiai pabūgę objektyvo, nebyliai kūkčiojo, o mamos stengėsi juos nuraminti. Nuotraukose šmėžuojantys veidai atrodė pažįstami, bet negalėjau tiksliai prisiminti, kur buvau mačiusi, – mergina su liūdnoka šypsena atrodė tokia pažįstama, tačiau nutolusi laiko labirintais. Šūsnyje atradau ir nematyto miesto nuotraukų, ant kurių nugarėlių dar buvo galima įžiūrėti antspaudus: Fotografija, Joffė ir Epštein, Jonava. Su viena iš nuotraukų nusliūkinau pas senelį, kuris man papasakojo apie prosenelį Joffę, kadaise gyvenusį Jonavoje ir dirbusį fotografu. Prisiminiau, kad jo gyvenimo istorijos nuotrupų girdėjau augdama, bet tik dabar susikūriau ryškų paveikslą. Po pusryčių ilgiau pasikuitusi palėpėje suradau ir porą senutėlių, storu dulkių sluoksniu padengtų fotoaparatų, kurie, mano nuostabai, vis dar veikė. Pasirodo, čia, užgrioztoje palėpėje, slypėjo netikėtai atrasta  gyvenimo aistra – fotografija.

***

Į pastato, ant kurio sienos kabojo iškaba, skelbianti, kad čia yra fotoateljė „Union“, vidų griūte įgriuvau, bet visai ne todėl, kad vėlavau, o todėl, kad nekantravau kuo greičiau dar kartą išvysti užfiksuotą kadrą. Pasisveikinęs ir net neatsiprašęs už vėlavimą pasukau į kambarėlį, kuriame ryškinome nuotraukas: jame vakar įamžintos akimirkos – penkių besišypsančių jonaviečių portretai ir bendra nuotrauka, kuri netrukus atras savo vietą ant šeimos svetainės sienos. Tarp šių nuotraukų – keletas mieste užfiksuotų kadrų. Iš vienos fotografijos paslaptingai ir su skaidriai liūdna šypsena žvelgė mergina, kurios niekada nebuvau matęs. Dar kartą paglostęs ją žvilgsniu ėmiausi pažįstamo, širdžiai mielo darbo: iš fotoaparato išėmiau juostą, kurioje slypėjo mergaitės atvaizdas, ir apgaubtas tamsos vyniojau į bakelį, kuriame netrukus atsidūrė ryškalas, o šiek tiek vėliau ir fiksažas, – juos tylomis į kambarį įnešė Epšteinas ir linktelėjęs pasišalino: mus abu jungė tvirtas ryšys, apie kurį nė vienas nebuvome prabilęs, tačiau jautėme. Baigęs ryškinti juostą pakabinau džiūti ir išėjau padėti kolegai. Vėlų vakarą, sugrįžęs padaryti kopijų, parodžiau Alessos fotografiją Epšteinui. Akys sužibo – jis taip pat jautė galią, kurią skleidė ramus mergaitės žvilgsnis. Kolega puikiai mane suprato ir besišypsodamas pakabino nuotrauką ant sienos. Tiesa, iš nuotraukos nebyliai žvelgiančios mergaitės daugiau nesutikau, tačiau niekada neištryniau jos atvaizdo iš atminties.

***

Turėjau tikslą – fotografuoti taip gerai, kaip prosenelis Joffė. Jau vėliau, kai ėmiau domėtis fotografavimo technikomis, supratau, kad jo užfiksuoti kadrai skyrėsi nuo kitų savo išskirtiniais sprendimais ir atskleisdavo tai, kas iš pirmo žvilgsnio buvo nepastebima. Taigi, užduotis nebuvo lengva, akiai išlavinti ir kirbančiam jausmui perteikti vos vienu kadru prireikė laiko, bet aš buvau kantri – tokie turėjo būti ir šeimos nariai, kurie ilgainiui buvo įamžinti įvairiausiais rakursais ir keisčiausiomis aplinkybėmis. Vėliau įsidrąsinusi išėjau iš saugios namų aplinkos ir fotografavau praeivius – jų savitumas leido man išlaisvinti vaizduotę ir pasijusti lyg būčiau grįžusi į tuos laikus, kai prosenelis Joffė pats popietes leisdavo įamžindamas miestelio gyventojus ir jų keliamą širdžiai mielą šurmulį. Be to, tikėjausi, kad mokyklos lange išvysiu mergaitę, kuri primins tąją, speiguotą rytą prosenelio įamžintą ne tik fotojuostoje: aš, pirmoji proanūkė, buvau pavadinta nuotraukoje užfiksuotos mergaitės Alessos vardu.

***

Netrukus ant studijos sienos šalia mažosios Alessos pakabinau dar vieną nuotrauką. Iš jos žvelgianti mergina man nedavė ramybės, ir aš pasiryžau ją surasti. Nors miestas buvo nedidelis, tačiau merginą gaubė paslaptis. Pamenu, lyg tai būtų įvykę vakar: jos žalias akis sutikau, kai mane, saulėtos turgaus dienos užburtą, su plevėsuojančiu švarku ir fotoaparatu rankose beklaidžiojantį po kuklų senamiestį, kojos atvedė į Kauno gatvę. Ten, tarp šurmuliuojančių žmonių, jau sklendė ir Brainos žingsniai. Nedrįsau užkalbinti. Merginos vardą sužinojau vėliau, kai jos draugė, užsisakiusi portretą, pastebėjo nuotrauką, kabančią ant sienos. Brainai visa tai turbūt atrodė keistai: nepažįstamas vaikinas, net neatsiklausęs, nufotografuoja vaikštinėjančią miestelio gatvėmis ir atsitiktinai susipažinęs su drauge klausinėja, kaip galėtų susitikti. Tačiau pirmo pasimatymo metu Braina prisipažino, kad toks mano elgesys jai priminė matyto filmo scenarijų ir pasirodė romantiškas. Vėliau šį filmą dar ne kartą drauge žiūrėjome „Union“ kino teatre man tapus jo bendraturčiu. Mane jaudino tai, kad kiekvieną kartą žiūrėdama filmą Braina susigraudindavo toje pačioje vietoje.

Neįtikėtina, tačiau viena spontaniška fotografija supažindino mane su būsima žmona.

***

Metai bėgo, daug keliavau, susipažinau su begale žmonių. Fotoaparato blykstėse žibėjo vaizdai ir likimai. Jaučiausi laiminga, tačiau giliai širdyje girdėjau šauksmą. Ilgokai nesupratau, kur esu kviečiama. Suvokimas atėjo netikėtai: vieną rytą bandžiau prisiminti sapną, tačiau prieš akis subolavo tik vaikystėje senelių namų palėpėje matytų fotografijų fragmentai.

Žvelgdama pro autobuso langą širdyje jaučiau jaudulį, susipynusį su nenumaldomu džiaugsmu, – juk pagaliau žengsiu tomis gatvėmis, kadaise įkvėpusiomis žmogų, kuris mane įkvepia kasdien. Išlipusi miesto centre atsargiai kojomis paliečiau grindinį ir pasukau prie Jeronimo Ralio gatvėje stovinčio namo, pažymėto 17 numeriu. Iš senelių pasakojimų žinojau, kad tikrasis pastatas neišliko, tačiau eidama mintyse kūriau vaizdinius: kaip prosenelis su savo ištikimu kolega kruopščiai įamžina miestiečių šypsenas, o vėliau panyra į tamsą, kurioje po kruopštaus darbo atsiskleidžia tikrasis juostoje paslėptas grožis, kaip nušvinta veidai žmonių, atėjusių pasiimti nuotraukų, jas vos tik išvydus, ir, žinoma, tą smalsų žvilgsnį, žvelgiantį pro fotoateljė langą ir beieškantį vis naujų, įdomių kadrų. Nė nebepamenu, kiek laiko praleidau klaidžiodama kupiname praeities vaizdinių mieste. Nejučiomis leidau jam tapti neatskiriama mano dalimi.

***

Laikas ėjo, mūsų šeima vis gausėjo: kieme netilo Jakovo, Miros, Chanos, Basios juokas, mažylių nuotraukos nuklojo sienas, o namai buvo kupini meilės bei Brainos kepamo challah kvapo. Ramybė įsivyravo ne tik mūsų namuose, bet ir Jonavoje, kuri metams bėgant vis gražėjo, telkdama žmones į bendruomenę, – niekas nenorėjo praleisti nuostabių vasarą vykusių vakarėlių, kurie Pasilinksminimų kalno aikštelę nušviesdavo šiltomis žvakių šviesomis. Tie vakarai buvo ypatingi: skambant muzikai, miesto gyventojai pamiršdavo kasdienius vargus ar nesėkmes, dalijosi šypsenomis bei atvirumu ir mėgavosi vasaros naktimis. Vietiniai nestokojo dainų: sugrįžę po darbų susėsdavo ant Žvejų gatvės viduryje įtaisyto suolelio ir traukdavo melodijas linksmindami plačiai langus atvėrusias šeimininkes ir ne vieną sugundydavo pritarti ir išvingiuoti bent kelias dainos eilutes. Turgaus dienos tekėjo įprasta, tačiau nesustabdoma tėkme: kol suaugusieji rimtai derėjosi tarpusavy, vaikai kantriai tampė tėvų paltų skvernus prašydami saldžių pyragaičių, kuriuos dar šiltus ant savo prekystalio išdėliodavo senučiukė, gyvenusi Kėdainių gatvėje. Niekas nė nedrįso pamanyti, kad įprastas gyvenimas, srūvantis šiame mieste, gali taip greitai ir nesugrįžtamai pasikeisti.

***

Turgaus diena. Nenumaldomas pavasario dvelksmas. Įbedusi nosį į šimtmetį skaičiuojantį žemėlapį ieškau senųjų gatvių pavadinimų. Deja... Ir turgaus, prosenelio laikais šurmuliavusio Iškalos gatvėje, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kaimynystėje, nebėra. Dabar savaitgaliais atgyja Turgaus gatvė. Kaip ir anksčiau, čia susirenka žmonės, gyvenantys aplinkiniuose rajonuose, tik ne vežimais, sklidinais gėrybių, o automobiliais ir visa šeima vežini. Čia vis dar gali rasti bitučių sunešto medaus, močiučių kruopščiai numegztų bei įvairiais raštais išmargintų šiltutėlių vilnonių kojinių ir pyragaičių, kuriuos mažieji, sugrįžę į namus, galės pasigardžiuodami suvalgyti.

Bevaikštinėdama ir bandydama atrasti takus, kuriais vaikščiojo ir prosenelis, stabtelėjau – pajutau į mane nukreiptą objektyvą ir blykstę. Šypsodamasis į mane žvelgė vaikinas. Po kelių akimirkų šypsena suspindo ant manojo fotoaparato momentinės plokštelės. Keletas blyksčių, du šiltos arbatos puodeliais ir ilgas pokalbis, atskleidęs slaptus, bet nenuginčijamus saitus.

***

Vakaras. Iš studijos tądien išėjau šiek tiek vėliau – užtrukau ryškindamas nuotraukas. Sugrįžusio į namus manęs jau laukė gardžiai paruošti beigeliai ir prie stalo besišypsantys mažieji, išteptais uogiene skruostais, lipniomis rankytėmis siekiantys apsivyti kaklą.

Nors darbo diena buvo ilga, tačiau dar tikėjausi nuvažiuoti į Žeimius – mėgau fotografuoti miestelio gatvėmis vaikštinėjančius žmones, iš nuostabos nušvitusius jų veidus. Išėjęs pro duris pastebėjau, kad miesto gatvės nutilusios ir ištuštėjusios. Atrodė, kad atšalo net įkaitęs rugpjūčio oras. Tarsi stiprus adatos dūris sugėlė mintis: reikia bėgti, jeigu norime išlikti. Nuo tos dienos namais tapo miškas. Buvo vasaros pabaiga, todėl saulė kilo jau vėliau, tačiau ji vis vien begėdiškai skubėjo apšviesti mūsų pavargusius veidus ir išduoti slėptuvę. Tik jai nusileidus jautėmės saugiau. Tvyrojo baimė, niekas nežinojo, kiek dar teks laukti fronto pasistūmimo, tačiau kitos išeities neturėjome – gete mūsų laukė pražūtis. Mes laukėme...

***

Danielius klaidžiojo Jonavos gatvėmis ne šiaip, jį čia taip pat atvedė noras pažinti savo šaknis. Neatsitiktinai jo rankose atsidūrė ir fotoaparatas: tikisi tapti fotografu, kaip ir jo prosenelis. Vos išgirdusi šiuos žodžius, aš išsiėmiau fotografiją, iš kurios žvelgė du vyrai, stovintys prie ką tik atidarytos miestelio fotoateljė, – Joffė ir Epšteinas. Abu negalėjome tuo patikėti. Besekdama prosenelio pėdsakais sutikau ne ką kitą, o jo bendražygio palikuonį, degantį aistra fotografijai. Tądien užgimė idėja, kuri tuo metu atrodė neįtikėtina, tačiau intriguojanti, – atkurti prosenelių puoselėtą fotoateljė toje pačioje vietoje, kurioje ji puikavosi iki gaisrui ją pasiglemžiant. Nė dešimtmečiui nepraėjus, Jeronimo Ralio gatvės 17 namas vėl pasipuošė iškaba, bylojančia, kad čia veikia „Union“ fotostudija. Dabar joje šeimininkaujame mes su Danieliumi. Dirbdami petys į petį prikėlėme prosenelių atminimą, iš skrynių ištraukėme apdulkėjusius jų darbus ir papuošėme sienas, ant kurių netruko atsidurti ir dvi mus supažindinusios nuotraukos.

***

Tamsi naktis atsitraukė – mes jau pasiruošę pasitikti rytą. Pagaliau galėjome išeiti iš miško ir kurti savo gyvenimą iš naujo. Kito pasirinkimo neturėjome – po miestelio užėmimo liepsnose paskendo ne tik fotoateljė su kino teatru, bet ir ilgus metus puoselėti namai. Tačiau galų gale tai nėra taip svarbu, juk mums pavyko išsigelbėti. Tik vėliau sužinojome, kad Girelėje atgulė daugybė nacistinės neapykantos nužudytų žmonių. Tai suprasti sunku iki šiol – žmonės, kurie vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, traukė dainas ar buvo įamžinti fotoateljė, neteko gyvybės dėl hebrajiško vardo, juodų garbanotų plaukų ir kilmės. Gali pasirodyti, kiek paradoksalu, tačiau net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis mano širdį šildė ne kas kita, o ta speiguotą žiemos rytą sutikta mergaitė, kurios atvaizdas niekada neišdilo iš atminties. Ji pati to nežinodama mane išmokė vienos svarbiausių pamokų: mus gali skirti daugybė sienų, kalba ar kilmė, tačiau mes vienas kitą visuomet suprasime, jei tik mokėsime klausyti.

***

Švinta. Aš palengva tipenu mažyčio senamiesčio grindiniu. Krinta pirmos nedrąsios snaigės ir meiliai gula ant mano išsidraikiusių garbanotų plaukų, taikosi patekti už apykaklės. Aplink tylu, miestas dar snaudžia ir aš žinau, kad studijoje, kurioje vos įžengus pasigirsta švelni džiazo muzika, manęs jau laukia ištikimas bičiulis ir kursto židinį, prie kurio tuoj galėsiu pasišildyti šaltuko sukandžiotas rankas. Apsidairau – mano akys užkliūva už mokyklos lange šmėstelėjusio silueto...