Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Gegužės 10 dieną kino teatruose pradedamas rodyti Rusijos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Pasaulio šerdis“, pelnęs geriausio filmo, geriausio aktoriaus ir Rusijos kritikų apdovanojimus pagrindiniame Rusijos kino festivalyje „Kinotauras“. Ši NATALIJOS MEŠČANINOVOS drama pasakoja apie vienišą jauną veterinarą, dirbantį legalioje medžioklinių šunų treniravimo stotyje Rusijos gilumoje.

„Pasaulio šerdis“ – tai antras režisierės pilnametražis filmas. N. Meščaninova žinoma ir kaip scenaristė – praėjusiais metais Lietuvoje buvo rodyta pagal jos scenarijų režisieriaus Boriso Chlebnikovo sukurta juosta „Aritmija“, kuri Rusijoje tapo absoliučiu autorinio kino hitu. Pradėjusi karjerą dokumentiniame kine ir suspėjusi padirbėti televiziniuose serialuose, Natalija praėjusiais metais išleido memuarus pavadinimu „Pasakojimai“, kuriuose aprašė savo sudėtingą vaikystę Krasnodaro krašte. 

Režisierė Natalija Meščaninova, aktorius Stepanas Devoninas, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. „Kino pavasario“ nuotrauka

Turbūt tiesiog pradėkime nuo jūsų kinui nebūdingos biografijos.

Vaikystė ir gyvenimas tėvų šeimoje detaliai aprašyti mano knygoje „Pasakojimai“, ji visiškai autobiografinė. Nebaigiau mokyklos. Mane siutino nesibaigiantis bukumas, agresija ir beprasmybė. Dešimtoje klasėje pasakiau, kad daugiau niekada gyvenime neperžengsiu šitos įstaigos slenksčio. Mama nežinojo, ką su manimi daryti. Tuo metu vaidinau Krasnodaro jaunimo saviveiklos teatre – jame gana geri režisieriai statė, pavyzdžiui, Sartre’ą arba Cervantesą. Nuo vaikystės rašiau meilės romanus ir nenorėjau stoti į jokias aukštąsias.

Tikrai jaučiau, kad galiu realizuoti save tik teatre, kine arba literatūroje. Ir kad tam jokia mokykla nereikalinga. Buvo 1999-ieji, mama surado lėšų ir vidinių jėgų, kad nupirktų man atestatą. Nuėjome į turgų, kuriame parduoda dokumentus, ir jį man nupirkome. Su juo prastūmiau dar vienus metus, savarankiškai pasiruošiau stojamiesiems į Kultūros institutą Krasnodare, įsidarbinau televizijoje. Darbas televizijoje manęs netenkino, bandžiau mąstyti kino kalba. Žinojau, kad baigusi mokslus važiuosiu į Maskvą ir tikrai dirbsiu kine. Režisierė Marina Razbežkina priėmė mane dirbti pliauške savo filme „Jar“.

O galutinai į Maskvą persikrausčiau gyventi po darbo filme „Šapito teatras“ – tai buvo mokykla, dėl kurios įgijau neįtikėtinai daug: visų pirma savo vyrą, Stepaną Devoniną, antra – kažkaip iškart sutikau sau labai svarbių žmonių. Ir po „Šapito teatro“ mano gyvenimas pradėjo taisytis.

Iš pradžių, kiek žinau, planavote pasakoti istoriją apie gamtosaugos aktyvistus, tačiau jie tapo komiškais filmo antagonistais, trukdančiais medžioklinių šunų treniravimosi stočiai dirbti savo darbą.

Apie aktyvistus su Stepanu parašėme sinopsį, bet vėliau sąžiningai vienas kitam prisipažinome, kad mums patiems tai neįdomu, svetima ir netikroviška – Rusijoje nėra mūsų vaizduojamo jaunimo, taigi veltui romantizuojame šitą istoriją. Ir ji mums pernelyg nesimpatiška, tam tikra prasme kvaila – radikalizmas ir taip toliau.

Sustojome ir visai bejėgiškai pradėjome galvoti apie tai, kas mus jaudina. Supratome, kad mums abiem svarbus benamystės jausmas – net kai iš pažiūros gerai sekasi, yra kažkoks vidinis namų stygius, vienatvė, ilgesys, tarytum būtum našlaitis ir ieškotum namų. Taip mes po truputį atradome visai kitą kryptį. Tie jaunuoliai liko neišvystyti personažai, kurių mes taip ir nesupratome. Na, mes supratome, kad jie nuolat nori ką nors gelbėti, bet… kaip dažnai nutinka, grupė jaunų žmonių dramatiškai puola ką nors gelbėti, nesuprasdami, kad iš tikro pridaro daugiau žalos.

Gyvūnų filmavimas – nuo ko pradėjote tokį sudėtingą darbą?

Sudėtingos buvo scenos su šunimi Belka. Susisiekėme su geriausia Sankt Peterburgo dresuotoja Saša Ivanova. Ji pasakė, kad labai sunku padaryti taip, kad Belka vykdytų paprasčiausias komandas. Todėl nusipirkome tris mažas alabajes, ir Saša jas tris mėnesius dresavo. Galiausiai Belką vaidino iškart trys šunys: vienas nuostabiai gulėjo kadre, kitas – ant Stepano pečių, o trečias plaukiojo, nors alabajai vandens nemėgsta.

Filmo dailininkas sukonstravo plaustą, o dresuotojai nuo jo viliojo šunį mėsos gabaliukais, kad šis bent jau lįstų į vandenį ir plauktų nuo kranto. Su šita plaukimo scena prasikankinome visą filmavimo pamainą, o į filmą pateko vos du kadrai. 

Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).
Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Po „Aritmijos“ kalbėta apie tai, kad filmas žiūrovams pristatė naujo pobūdžio herojų. „Pasaulio šerdis“, atrodo, daro visiškai kitaip. Kaip atsirado šis herojus?

Jis – tai iš dalies aš, o iš dalies – Stepanas. Kiekvienas turime vidinių problemų santykiuose su šeima ir namais. Manau, kad šiaip jau jos nėra unikalios – visi išgyvena kažką panašaus. Mūsų pagrindinis herojus gimė iš minčių bei svarstymų apie teisės būti savimi gynimą ir apie tai, kad giliai viduje tu pats iš tikro netiki, jog esi geras, kad kažkas galėtų tave pamilti.

Ir todėl esi kupinas agresijos – tiek savo atžvilgiu, tiek šiaip apskritai. Žinoma, tai – ne mūsų laikų herojus. Ir išvis ne herojus. Beje, kai dirbome su scenarijumi, dažnai kartojome frazę: „Jis išvis ne herojus.“ Niekuo. Jis silpnas, isteriškas, sužeistas. Šis filmas apie tai, kaip jam suteikiama galimybė tą žaizdą išsigydyti. Man ir kūrybiškai buvo įdomu kurti tokį personažą. Kai kuriame istoriją, visada bandome sukonstruoti herojų, į kurį norisi būti panašiam – man aktoriaus A. Jacenkos herojus „Aritmijoje“ kaip tik toks ir yra. O čia – visai kitaip. Jis – greičiau vaikas, nesuaugęs dėdė.

Tie, kurie filmo dar nematė, gali susidaryti įspūdį, kad kuriate kiną apie rimtas socialines problemas. Bet iš tikrųjų filmas yra apie žmogų miške, kuris mažai su kuo kalbasi ir beveik nesiima jokių staigių veiksmų. Ir vis dėlto pažiūrėję filmą neprofesionalūs žiūrovai pasilieka, užduoda daugybę klausimų. Kaip manote, kodėl taip yra?

Po „Kinotauro“ (atvirojo Rusijos kino festivalio, kuriame 2018 filmas pelnė pagrindinį prizą – vert. pastaba) man parašė keli žmonės. Ir ne, maždaug – „ak, koks geras filmas“, o „tai apie mane, mane pramušė“. Vienas žmogus rašė man tris dienas, negalėjo sustoti. Filme atrado kažką absoliučiai savo, susijusio su jo tėvais ir šeima. Jam buvo visai nusispjauti į lapes, jį nukalė herojaus perteiktas jausmas. Man atrodo, kad „Pasaulio šerdis“ pataiko į žmones, kurie yra sužeisti.

Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Filmą lydi du, atrodytų, visiškai nesuderinami jausmai – visiško tikroviškumo ir magiškumo pojūtis. Ir šis magiškasis realizmas yra šiuolaikiškas, kaip ir Alice Rohrwacher filme „Stebuklai“. Kaip jums tai pavyko?

Filmas „Kombinatas „Viltis“ buvo labai sunkus filmuoti, itin dokumentalus, filmuotas chaotiška kamera. Po jo norėjome atrasti kitą formą, tačiau išlaikyti dokumentišką manierą darbe su aktoriais, veikėjų santykiuose, apskritai filmo siužete. Būtent dėl formos „Pasaulio šerdies“ realizmas tampa vaizdingas. Daugybė kadrų – kad ir tas mišku tarytum plaukiantis šuo, kurio nosį matome iš labai arti – buvo sugalvoti dar rašant scenarijų, ir man buvo labai svarbu nufilmuoti juos tarsi sapną, kuris, pasirodo, nėra sapnas.

Filmas „Pasaulio šerdis“ nuo gegužės 10 d. rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Utenos, Marijampolės ir Anykščių kino teatruose.

Interviu parengtas pagal užsienio spaudą – wonderzine.com, glukk.com, moskvichmag.ru