Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šių metų rinkimai skiriasi nuo ankstesnių tuo, kad ypač didelė polemika vyksta ne tarp kairės ir dešinės politinių sparnų, kaip įprasta, bet tarp dešiniajame politiniame sparne save pozicionuojančių politinių jėgų. Ypač aštrūs ginčai vyksta krikščioniškoje bendruomenėje, joje netgi jaučiamas tam tikras pasidalijimas. Jei neapgauna atmintis, tokio ryškaus nuomonių išsiskyrimo dėl kandidatų į prezidentus, taip pat politinės jėgos, kurią verta palaikyti artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose, tarp mano tikėjimo brolių dar nebuvo.

Prieš rinkimus Lietuvos vyskupų konferencija priminė tikintiesiems, kad „kiekvieno laisvės ir demokratijos sąlygomis norinčio gyventi piliečio svarbiausia pareiga – dalyvauti rinkimuose ir per tai prisidėti prie visuomenės gerovės. Pagal krikščioniškąją sampratą, pilietinė pareiga neatsiejama nuo pareigų artimui ir bendrajam gėriui“. Lietuvos vyskupai dar kartą priminė, kad politinių kandidatų tinkamumui Bažnyčia taiko de minimis (minimalių reikalavimų) taisyklę: „Bažnyčia palaiko visas geros valios iniciatyvas ir neišskiria jokių politinių įsitikinimų žmonių, kol jie neprieštarauja Bažnyčios mokymui.“

Deja, rinkimų laikotarpiu viešojoje erdvėje taip ir nepasirodė aiškiai ir glaustai išdėstytų gairių, kurios padėtų krikščionims susiorientuoti, ką ši taisyklė reiškia, kokie kandidato įsitikinimai ir kokie veiksmai išeina už Bažnyčios mokymo lauko. Tiesa, visai neseniai buvo publikuotas Vilniaus universiteto profesoriaus Pauliaus Subačiaus tekstas, tačiau, sprendžiant pagal kontekstą, kuriame jis pasirodė, tai buvo greičiau gynybinė reakcija į viešojoje erdvėje pasigirdusią vieno iš kandidatų į LR prezidentus kritiką. Pastarąjį straipsnio autorius viešai palaiko. Būtent pastarojo kandidato pareiškimai šeimos sampratos klausimu sukėlė nemažai abejonių tikintiesiems. Kitaip tariant, straipsniu tęsiama viešoje erdvėje vykstanti polemika, o ne padedama rinkėjui susiorientuoti.

Abejonių sukėlė ir selektyvus profesoriaus Katalikų Bažnyčios katekizmo (toliau – KBK) citavimas bei paradoksali apolitinė mintis nevertinti politikų veiksmų ir žodžių, tarsi tai, ką politikas sako ar daro, jis sakytų ir darytų nepagalvojęs, atsitiktinai ar netyčia. Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius feisbuko paskyroje nusistebėjo straipsnio mintimi, kad katalikams neturėtų rūpėti, ar kandidatas į prezidentus yra katalikas, liberalas ar turintis kitokių įsitikinimų, svarbu, kad jam rūpėtų bendras gėris: „Negaliu tokiai nuomonei pritarti, nes visi kandidatai prieš rinkimus pasako daug gerų žodžių, tačiau, kiek tie žodžiai taps tikrove, labai priklausys nuo kandidato moralinių vertybių.“

Todėl manau, kad reikia pristatyti keletą gairių dėl katalikų moralinių pareigų, susijusių su balsavimu, remiantis amerikiečių katalikiškos žinių agentūros EWNT (angl. Eternal Word Television Network) internete pateikiama medžiaga

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tinkamas kandidatas ir bendrasis gėris

Renkantis, už kurį kandidatą balsuoti, visų pirma reikėtų iškelti klausimą, ką kandidatas ketina daryti su jam suteikta politine galia. Ar jis ir jo komanda tarnaus bendrajam gėriui? Asmeninis moralinis kandidato charakteris svarbus, nes jis leidžia spręsti apie tai, kaip jis vertins viešųjų klausimų moralinius aspektus, bet būtent politiko išreikštas apsisprendimas užtikrinti bendrąjį gėrį yra pats svarbiausias veiksnys, sprendžiant apie kandidato tinkamumą.

Kas tas bendrasis gėris? KBK rašoma: „Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ (KBK 1907). Reikia atkreipti dėmesį, kad KBK minimą tobulumą dera suvokti ne subjektyviąja, bet objektyviąja prasme, viso KB mokymo kontekste. T. y. ne kaip visų asmens norų ir troškimų įgyvendinimą, bet kaip moraliai brandžios, dorybingos ir socialiai atsakingos asmenybės tapsmą. Katalikui čia suskambės analogiškas žodis šventumas.

Toliau KBK vardijami bendrojo gėrio elementai:

  1. Pagrindinės ir neatimamos prigimtinės žmogaus teisės (KBK 1907)
  2. Oriam žmogiškam gyvenimui užtikrinti reikalingi bendrieji socialiniai gėriai (maistas, apdaras, sveikatos apsauga, darbas, švietimas bei kultūra, tinkama informacija, teisė kurti šeimą ir pan.) (KBK 1908)
  3. Stabilumas ir saugumas kylantis iš teisingos socialinės tvarkos (KBK 1909)

EPA nuotrauka

Gėriai, dėl kurių nevalia derėtis

Suprasti šiuos bendrojo gėrio elementus mums gali padėti popiežiaus Benedikto XVI kalba per privačią audienciją Europos Parlamento nariams, priklausantiems Europos liaudies partijai, 2006 metais. Joje pontifikas įvardino nediskutuotinus gėrius, t. y. gėrius, kurie negali būti derybų objektas, kurie, kaip tokie, yra bendrojo gėrio šerdis:

Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį gėriams, dėl kurių nevalia derėtis. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie:

– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Čia popiežius Benediktas XVI pabrėžia esminę perskyrą tarp tų gėrių, dėl kurių nevalia derėtis, ir kitų socialinių gėrių. Gėriai, dėl kurių nevalia derėtis, yra susiję „su pagrindinėmis ir neatimamomis žmogaus teisėmis. Jie yra moraliai neabejotini, o jų pažeidimas yra esminis blogis, kurio negalima pateisinti jokiais motyvais ir aplinkybėmis“. Akivaizdu, kad priimant sprendimus šiais klausimais krikščioniui negalima eiti į politinį kompromisą, lygiai taip pat šiais klausimais jam negalima pasitenkinti sutarimo tarp žmonių minimumu.

Visi kiti gėriai yra tokie, dėl kurių įgyvendinimo būdo ir priemonių galima kalbėtis, diskutuoti ir derėtis. Jie neturi vieno moraliai teisingo jų įgyvendinimo būdo. Skirtingai nuo gėrių, dėl kurių nevalia derėtis, Dievo tautos nuomonė dėl to, kaip juos įgyvendinti, gali išsiskirti. Taigi kandidato į prezidentus pozicija gėrių, dėl kurių nevalia derėtis – gyvybės, prigimtinės šeimos ir religinės laisvės – atžvilgiu yra svarbiausias kriterijus, leidžiantis spręsti apie tinkamumą postui.

EPA nuotrauka

Keli pastebėjimai Lietuvos kontekste

Kalbant apie Lietuvos realijas, akivaizdu, kad rinkimų kovoje daugiausia iečių laužoma vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimo ir vienos lyties asmenų sąjungos laikymo šeima klausimu. Galima pastebėti, kad vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonė, kad krikščionims svarbiausias klausimas – gyvybės apsauga, o prigimtinės šeimos klausimai yra kito tipo, nesusiję su gyvybės apsauga. Krikščionys raginami būti už (gyvybę), o ne prieš ką nors (gėjus).

Mano galva, toks atskyrimas yra metodologiškai neteisingas ir pasaulėžiūriškai pavojingas. Popiežius Benediktas XVI sudeda į vieną vietą šiuos tris dalykus kartu ne todėl kad jie „limpa“ ar yra vienodo svorio, bet kad visi trys yra integrali Katalikų Bažnyčios puoselėjamos sampratos apie žmogų, paremtos tomistine filosofija ir prigimtine teise, dalis. Tikrovė apie žmogų yra viena ir negali būti dalinama priklausomai nuo konteksto. Tokia Bažnyčios mokymo fragmentacija gimdo savotišką pasaulėžiūrinę šizofreniją. Žiūrint iš praktinės perspektyvos, jei laikysime, kad, pavyzdžiui, abortas yra absoliutus blogis, homoseksualūs santykiai – iš dalies pateisinami, o valstybės reikalavimas visiems moksleiviams privalomai lankyti lytinio švietimo pamokas – savaime suprantamas, kils klausimas, koks požiūris į žmogų yra teisingas.

Bendrojo gėrio imperatyvas reikalauja, kad bet kuris visuomeninės tvarkos keitimas eitų socialinės gerovės ir visuomenės plėtojimosi, o ne susiskaidymo linkme (KBK 1908). Kaip rodo kitų šalių patirtis, įteisinus vienalytes partnerystes, bendrojo gėrio būklė ne pagerėja, bet pablogėja.

Pirma, vienalyčių partnerysčių pripažinimą paprastai lydi reikalavimai, kad to viešai nepripažįstatiems asmenims būtų taikoma atitinkama atsakomybė (vadinamieji neapykantos (hate speach) nusikaltimai). Savo sąžine ir Bažnyčios mokymu besiremiantis katalikas negali su tuo sutikti, o tokiu atveju atsiranda reali grėsmė, kad jis bus verčiamas tai daryti. Antra, prigimtinės šeimos klausimas yra labai glaudžiai susijęs su laisve auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Patvirtinus, kad tokios sugyvenimo formos yra teisiniu požiūriu galimos, jos taps vadovėline norma, ir bus praktiškai neįmanoma teigti, kad, nors ir galimos, visgi yra moraliai neteisingos. Priešingai, jas bus privaloma vertinti teigiamai, t. y. manyti, jog tai, su kuo turi lytinius santykius, yra toks pat lygiavertis pasirinkimas, kaip kryžkelėje pasukti į kairę arba dešinę. Kad tai pasirinkimas, kuris garantuoja tokią pačią laimę ir meilę, o gal net ir didesnę. Kad tai pasirinkimas, kuris nieko nekainuoja, neatneša jokios kančios ir jokių nusivylimų, o jei ir atneša, tai juos galima išspręsti politine valia ir medicinos galia.

Kai Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje) vienalytė partnerystė buvo prilyginta šeimai, užtikrinant tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, jiems buvo sudaryta galimybė atsisakyti savo vaikus leisti į lytiškumo švietimo programą, jei turinys prieštarauja įsitikinimams. Tačiau šio modelio taikymo praktika rodo, kad vis labiau einama didesnio tėvų teisių šioje srityje siaurinimo kryptimi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ketinama nuo 2020 m. leisti 15 metų sulaukusiems moksleiviams nepaisyti tėvų sprendimo neleisti jiems lankyti lytinio švietimo pamokų. Viena iš tokio pakeitimo priežasčių yra ta, kad dabar galiojanti lytinio švietimo programa neapima su LGBT susijusių klausimų.

Unsplash.com nuotrauka

Vietoje apibendrinimo

Tai, kad krikščioniška bendrojo gėro sąvoka tapo viešosios politikos objektu, yra geras dalykas. Tačiau žodis gali būti krikščioniškas, o jo turinys – ne. Pasižiūrėjus į tai, kaip yra vartojama ši savoka lietuviškame politiniame lauke, akivaizdu, kad bendrojo gėrio supratimas yra labiau reliatyvistinis ir pozityvistinis, o ne krikščioniškas. Vieno iš kandidatų politinėje reklamoje skamba žodžiai apie „bendrus troškimus vedančius į bendrą gėrį“. Tačiau bendrojo gėrio išvedimas iš bendrų troškimų atitinka pozityvistinę teisės sampratą, kur visuomenės tvarka ir įstatymai atsiranda socialinio kontrakto pagrindu. Tuo tarpu krikščioniškoje sampratoje pamatiniai gėriai, sudarantys bendrąjį gėrį, iš principo nėra susitarimo dalykas.

Būtent juospopiežius Benediktas XVI vadina nediskutuotinais, negali būti socialinio ar politinio susitarimo dalykas. Tai gėriai, kurie iš kyla iš žmogaus prigimties, kuri yra duotybė taip pat, kaip ir žmogaus gyvybė. Savo prigimties žmogus pats nesukūrė ir jos nekuria, jis tegali ją arba atmesti, arba priimti. Vienas iš tokių su prigimtimi susijusių dalykų yra biologinis lyčių dvipoliškumas ir iš jo natūraliai kylanti jungtuvinė lyčių paskirtis, socialinėje tikrovėje realizuojama tokiais institutais kaip santuoka ir šeima. Taigi, susitarimas, kad vyro ir vyro gyvenimas kartu yra laikytinas šeima, negali būti bendruoju gėriu, net jei tai būtų absoliučios visuomenės narių nuomonė, troškimas ir siekis, kad ir kiek asmenų (tarp jų ir katalikų) jį palaikytų.