EPA nuotrauka

Prieš 75-erius metus nacių koncentracijos stovykloje, Aušvice, likus kelioms minutėms prieš žengiant į dujų kamerą, Vilma Grunvald parašė laišką vyrui:
„Mano vieninteli, brangiausias, mes atskirti laukiame tamsos. Svarstėme galimybę pasislėpti, bet nusprendėme to nedaryti, nes tai būtų beprasmiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia, ir mes laukiame, kol tai prasidės. Esu visiškai rami. Mano vieninteli ir brangiausias, nekaltink savęs dėl to, kas įvyko, tai buvo mūsų lemtis. Darėme tai, ką galėjome. Lik sveikas ir atmink mano žodžius, kad laikas užgydys žaizdas – jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis auksiniu mažuoju berniuku ir pernelyg nesugadink jo savo meile. Abu likite sveiki, mano brangiausieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Tebūnie jūsų gyvenimas pasakiškas, mes jau turime lipti į sunkvežimius. Į amžinybę. Vilma.“

Šis laiškas dabar yra saugomas Vašingtono Holokausto muziejuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

EPA nuotrauka

Nacių koncentracijos stovykloje, Aušvice, 1940–1945 metais sunaikinta daugiau kaip milijonas atskirų, nepakartojamų pasaulių, daugiausia žydų tautybės žmonių. Kaip žinoma, karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją, šalia Osvencimo miesto (vok. – Aušvico) buvusiose kareivinėse pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš pradžių ši vieta buvo skirta izoliuoti asmenis. Vykstant tolesnei ekspansijai, iš įvairių kraštų, pradedant Oslu – baigiant Rodo sala, į Aušvicą buvo vežama šimtai tūkstančių žmonių. Konclageryje iš jų atėmė daiktus, aprangą, davė dryžuotus skarmalus, o vietoje asmens vardo ir pavardės – tatuiruotę ant rankos. Buvo formuojamas ištisas kompleksas: išnaudoti žmones alinančiu darbu, marinti badu, panaudoti juos makabriškiems medicinos eksperimentams. Žmones nuodijo dujomis ir degino krematoriumuose. Trečiojo reicho ministras Otto Thierackas sakė: „Mes privalome išlaisvinti vokiečių tautą nuo lenkų, rusų, žydų ir čigonų...“ Be to, į nepageidaujamų gyventi pasaulyje sąrašus pakliuvo pasipriešinimo dalyviai, Biblijos tyrinėtojai, seksualinės mažumos bei daugybė kitų asmenų. 1941 m. čia pirmą kartą su šešiais šimtais lenkų kalinių buvo išbandytos nuodingos Zyklon B dujos. Žmonės uždaroje patalpoje mirdavo maždaug per 20 minučių. Vėliau įsisiūbavęs mirties fabrikas per dieną numarindavo apie 8000 žmonių. Šalimais dieną ir naktį rūko krematoriumų kaminai.

Net 1944 metais, po Antrojo fronto atidarymo, kai nacių Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė akivaizdus, egzekucijos nelėtėjo. Po bandymų nutraukti ryšius su Hitleriu Vengrijoje nuo valdžios nušalinus valstybės galvą regentą Miklosą Horthy, kuris iki tol priešinosi piliečių deportacijai iš šios šalies, apie keturi šimtai tūkstančių žydų buvo išvežti tiesiai į Aušvico-Birkenau dujų kameras.

Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei prie Aušvico, naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Pakeliui nemažai žmonių mirė, negalintieji paeiti buvo nušauti lydinčių sargybinių. Tas kalinių žygis buvo pavadintas Mirties žygiu. Po karo, praėjus nemažai metų, kai pradėjo silpti komunistinis Sovietų Sąjungos režimas, laisvėjo Lenkija, ir buvę kaliniai ir jų šeimos nariai ėmė lankyti Aušvicą. Taip gimė idėja – nueiti Gyvybės kelią, bet ne mirties, siekiant įrodyti, jog Hitleris ir jį palaikantieji – nelaimėjo, nes liko ir išgyvenusiųjų, gimė naujos kartos, kurios prisimena ir perduoda atmintį. Pirmasis Gyvųjų maršas įvyko 1988 metais.

EPA nuotrauka

Gyvųjų maršas visada organizuojamas per Holokausto aukų atminimo dieną, kuri hebrajiškai vadinama Yom Hashoah. Ši diena minima Izraelyje ir tose šalyse, kur gyvena didelės žydų bendruomenės, kur prisimenamos Holokausto aukos, didvyriškas pasipriešinimas nacizmui ir žydų gelbėtojai. Yom Hashoah pradėta minėti 1953 m. Izraelyje tai oficialiai minima Holokausto atminimo diena, kai nuleidžiamos vėliavos, nevyksta pramogos. 10 val. ryto dviem minutėms visame Izraelyje įsijungia sirenos ir viskas – automobiliai, žmonės – tuo metu sustoja.

Gyvųjų maršas yra tarptautinis renginys, kurį kasmet organizuoja Gyvųjų maršo organizacijos, veikiančios įvairiuose kraštuose: Europoje, Izraelyje, JAV. Šiais metais Gyvųjų maršas vyko gegužės 2 dieną. Apie 10 tūkstančių žmonių iš įvairių pasaulio šalių, eidami nuo Aušvico konclagerio iki Birkenau naikinimo stovyklos, demonstravo priešiškumą antisemitizmui, rasizmui, terorizmui ir ksenofobijai. Žygiavo žuvusiųjų atminimui neabejingi žmonės, mokytojai ir mokiniai, jaunimo grupės, senjorai.

Lietuvos mokytojų grupė Gyvybės kelio minėjime Aušvice. Meilės Platkūnienės nuotrauka

Šiemet pirmą kartą Gyvųjų maršo renginyje dalyvavo Lietuvos mokytojų grupė, kurią subūrė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas. Lietuvai atstovavo mokytojai, dirbantys mokyklose, kuriose veikia Tolerancijos ugdymo centrai. Šiuo metu Lietuvoje yra 145 Tolerancijos ugdymo centrai, kuriuose daug dėmesio skiriama tolerancijos temai, istorinei atminčiai bei bendražmogiškų vertybių ugdymui.

Sakoma, kad vertybių ugdymą lengvina sudarytos tinkamos sąlygos: pažinimas, supratimas, prasmės išgyvenimas ir vertinimas, poreikis realizuoti patyrimą, pasiryžimas to siekti ir konkretūs atliekami veiksmai. Dalyvavimas kartu su dešimčia tūkstančių žmonių Gyvųjų marše leido pajausti, kad tai ir yra viso to samplaika.