Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nes negaliu pakęsti, kai man draudžia sakyti, kad tai nėra referendumas dėl dvigubos pilietybės. Žiūriu paprastai ir realistiškai – tai referendumas ne apie kažkur užsieniuose gyvenančių lietuvių apsaugą nuo piktos Lietuvos valstybės užmačios atimti jų pilietybę. Tai referendumas apie galimybę kažkur gyvenantiems lietuviams ramia širdimi pasiimti antrosios, jų gyvenamos, valstybės pilietybę. Nesu matematikas, bet, rodos, vienas plius vienas vis dar yra du.

Nes pateikiamas Konstitucijos straipsnis yra pasityčiojimas – keliuose naujuose sakiniuose keturis kartus paminėta, kad viskas nurodyta konstituciniame įstatyme. Lyg Konstituciją skaito tik maži vaikai, kurie iš pirmo karto nesupranta, kad šiuo straipsniu keturis kartus nepasakyta nieko konkretaus.

Nes 99 proc. gerbiamų Lietuvos piliečių to konstitucinio įstatymo neskaitė. Jei būtų paskaitę, rastų seną pilietybės įstatymą su jau girdėtu pakartojimu, kad Lietuvos pilietybę išsaugos tie, kurių antroji pilietybė bus valstybės, atitinkančios europinės ir euroatlantinės integracijos kriterijus. Kad šį sąrašą matė mažuma, galiu spręsti iš to, kad net šiaip mano gerbiami komentatoriai klysta nurodydami, kas galės ir kas negalės gauti antrąją pilietybę. Nudžiuginsiu primindamas, kad, be ES ir NATO narių, dvi pilietybės galės turėti Izraelio, Pietų Korėjos, Meksikos ir keletas kitų apyegzotinių lietuviams šalių.

Nes niekas iš tiesų nekalba apie europinės ir euroatlantinės integracijos kriterijus, bet apie ES, NATO ir EBPO priklausančių šalių sąrašus. Kriterijai yra bruožai, už kuriuos valstybės buvo priimtos į šias sąjungas, bet ne patys sąrašai. Pavyzdžiui, demokratiniai rinkimai, žiniasklaidos laisvė, pagarba įstatymų valdžiai. Kriterijų gali būti įvairių, bet jų niekas neįvardija, nes nežino. Tuo tarpu nėra nieko nepastovesnio už sąrašą: sąrašas gali pasipildyti šalimis, kurių nenorėsime; jame nėra tų, kurių norėtume; iš jo gali iškristi tos, kuriose gyvens daug mūsiškių.

Nes dar kažkodėl nutylima ir nediskutuojama, kad tame pačiame konstitucinio įstatymo projekte yra vienas patikslinimas – antroji pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama už „ypatingus nuopelnus“. Tai ne naujiena. Naujiena tariamas patikslinimas, kad be kelių dokumentų tam reikės ir Lietuvos piliečių rekomendacijų, kuriose nurodoma to asmens veikla, garsinusi Lietuvą. Štai jums ir apmatai paslaptingo „plano B“, pagal kurį kiekvienas lietuvis (ar nebūtinai) galės būti įpilietinamas be didesnių skrupulų.

Nes jiems, mano bendrapiliečiams, negailiu paprastesnio ir geresnio gyvenimo svetur. Gailiuosi tik dėl to, jog neturiu jėgų jų susigrąžinti, ir mane paperka pažadas, kad gal išlaikius Lietuvos pilietybę tas mano brangus bičiulis ar giminaitis sugrįš. Noriai tuo tikiu. Tačiau, kai nutyla širdis, pradeda kalbėti protas. Kad ir taip: kitų dvigubą pilietybę įteisinusių neturtingųjų (deja, mes tokie) šalių duomenys rodo, kad (a) antrosios, priimančios šalies, pilietybės prisiėmimas paspartina natūralizaciją – išvykusieji greičiau ir giliau įsilieja į priimančią visuomenę; (b) galimybė turėti dvi pilietybes ir turtingojoje, ir neturtingojoje šalyje paprastai paskatina emigracijos srautus iš antrosios į pirmąją. Paprastai sakant, JAV naujus piliečius gaus, o mes prarasime gyventojus ir tik pro forma turėsime piliečius. Štai jums ir visa didingoji kova su emigracija.

Nes, tiesą sakant, neteisinga į šį referendumą žiūrėti apokaliptiškai – nei už, nei prieš balsai Lietuvos nesužlugdys. Jis apskritai mažai pakeis ir jo pasekmės bus tokios mažiukės mažulytės – antrąją pilietybę gaus tik jos nusipelniusieji priimančioje valstybėje. Sakykime taip – gabiausi ir labiausiai įsitraukę į priimančios šalies visuomenę. Likusieji kapanosis su ta vienatine Lietuvos pilietybe ir kažkada grįš ar bus išsiųsti. Ir niekur mes nedingsime – priimsime juos ir gyvensime su jais. Žinoma, norėčiau gyventi su tais, didžiaisiais ir didžiosiomis, bet pasilikėliai bendrapiliečių nepasirenka.

Nes, net ir tikėdamas, kad emigrantai gali daug duoti valstybei – lėšų, ryšių, investicijų – manau, jog jie tai gali padaryti ir be antrosios pilietybės. Kad ir kokia ta vienintelė būtų – Lietuvos ar priimančios šalies – ji neužkerta kelio remti savo mylimus giminaičius, išlaikyti ryšius, skirti investicijas. Nes gyvą santykį kuria ne suteiktoji pilietybė, bet prigimtinė tautybė (riomeriška tautos-populus prasme) – lietuviškumo ir santykio su Lietuva iš nieko niekas negali atimti, jei jo sąmoningai neatsisakoma. Tuo tarpu pilietybė yra teisinis ryšys, ir jame dalyvauja du subjektai – valstybė, kuri tikisi ir piliečio, kad jis ją stiprins, ir pilietis, kuris tai darydamas tikisi apsaugos iš valstybės.

Kai sakau „stiprins“, neturiu omenyje tik karinės tarnybos, bet ir socialinius įsipareigojimus, mokamus mokesčius, keliamą kultūrą, tiesiog padorų elgesį su savo bendrapiliečiais. Būtent todėl išeiviai gali būti (ir dažnai yra) geri lietuviai, bet jų didžioji dalis gyvenimo yra kitur. Tai jokia nuodėmė. Tiesiog faktas. Ir jie gyvena tuose kituose gyvenimuose labiau nei lietuviškuose. Jie yra kitų pilių statytojai. Lietuviškumas išvykusiesiems yra sentimentas, hobis, malonumas, vasaros kelionės. Lietuviškumas pasilikėliui yra visas gyvenimas ir kito jis negaus. Kaip pasilikėlis labai norėčiau, kad jie grįžtų, pasidalintų savo patirtimis, žiniomis, draugyste, bet dauguma to nepadarys, kaip nepadarė didelė dalis išeivijos po Antrojo pasaulinio karo ir jų palikuonys. Bet visgi galima priminti: jei norėtų tai padaryti – galėtų, nes ir dabartinis įstatymas leidžia atkurti pilietybę. Ir nebūčiau nieko prieš, jei tai būtų daroma supaprastinta tvarka.

Nes, net ir susitaikęs su tuo, kad antroji pilietybės bus įteisinta kaip įprasta praktika, nemanau, kad tai suteiktų reikšmingą postūmį ir investicijos išaugtų, o Lietuvos įtaka pasaulyje padidėtų. Tai gali užtikrinti tik ilgalaikė ir kryptinga emigracijos strategija, kuriai sukurti reikia laiko, pastangų ir išmanymo, o įgyvendinti – institucijų ir lėšų. Kol kas šia kryptimi (beveik) nėra judama. Arba tai galėtų užtikrinti patys išeiviai, kaip tikri mūsų laikų basanavičiai dirbami ne dėl pilietybės, bet nepaisydami to, kad jos neturi. Abiem atvejais nereikia tos antrosios pilietybės, kaip meilei nereikia dokumento.  

Nes tai, ką sakau, pirmiausia turėtų sakyti Pasaulio lietuvių bendruomenė, kuri bent formaliai tęsia 1949 metų „Lietuvių chartos“ tradiciją. Joje, be skatinimo ir pasižadėjimo stiprinti lietuviškumą tautine prasme, primenama, kad lietuvis turi būti lojalus gyvenamosios valstybės pilietis. Tik jei jis toks bus, iš tiesų galės kažką pasiekti ir ten, ir, vėliau, čia, Lietuvoje. Pastarojo noro dviguba pilietybė nepažadins. Kaip ir šio noro vienguba pilietybė neatims. Tai yra paties žmogaus įsipareigojimas.

Nes girdėjau, kad referendumas sulygins teises, tačiau suprantu, jog tai blefas. Pripažįstu, nežinau, ką atsakyti į argumentą, kai trečios kartos palikuonis pilietybę gauna, o pirmosios kartos išvykėlis, net ir labai mylintis Lietuvą, to padaryti negali. Neteisinga. Bet kai girdžiu, kad kai kurie Lietuvos piliečiai jau yra pasiėmę antrąją pilietybę ir slepia savo lietuvišką pasą, jaučiuosi ničnieko pastariesiems neskolingas, kaip nesu skolingas mokesčius slepiančiam verslininkui, kuris tikisi, kad kada nors tie mokesčiai vis tiek bus sumažinti. Bet bala nematė tų euroatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančių valstybių kaip Rusija, Gruzija ar Ukraina ir jose gyvenančių lietuvių, kaip galinčių turėti Lietuvos pasą. Pasirinkimas dėl „vakarietiškų“ valstybių yra politinis, ir valstybė turi teisę tai padaryti. Bet man nuoširdžiai gaila Lenkijos lietuvių, kurie išliko lietuviais, tačiau dabar lieka nuošalyje.

Nes, po šimts, esu senamadiškas. Man vienos pilietybės per daug. Aš esu netobulas Lietuvos pilietis ir nieko negaliu su tuo padaryti. Jei man kas pakištų dar ir papildomą, aš tiesiog nenumanyčiau, kaip suspėti kokybiškai atlikti savo pilietines pareigas ir čia, ir ten, nežinomoj žemėj. Todėl nesistebiu, kai aistringi antrosios pilietybės propaguotojai yra aktyvusis išeivijos jaunimas – mobilūs, emocingi, ambicingi, dažnai, kaip įtariu, dar be šeimos ir vaikų, vis dar tikintys, kad sugebės pakeisti visą pasaulį ir vandenynas jiems iki kelių – lengvai subraidysiantis ir ten, ir čia. Gal ir jų teisybė – globaliąją Lietuvą kuria, už laisvę ir tiesą kovoja karštai. Ir visi likę argumentai yra jų pusėję. Kodėl gi nebalsuoti už antrąją pilietybę?